|
Lietuva turi progų stiprinti regiono lyderės pozicijas
Andrius KUBILIUS
Ukrainai Lietuvos pagalbos reikia Vakaruose
Vasario 19 dieną kartu su kolega Seimo nariu Juliumi Dautartu teko lankytis Kijeve, Rucho suvažiavime. Ruchas tai lietuviškas Sąjūdis yra viena svarbiausių dešiniųjų politinių jėgų ir viena svarbiausių Viktoro Juščenkos bloko Mūsų Ukraina politinių dalių. Suvažiavimas svarstė ne tik pergalę prezidento rinkimuose, bet ir ateities veiklą, o ypač pasirengimą 2006 metų parlamento rinkimams. Mūsų sveikinimo kalba suvažiavime buvo sutikta ypač šiltai, matyt, jaučiant Ukrainos ir Lietuvos bendrumą. Pakankamai ilgai teko bendrauti su Rucho vadovu ir dabartiniu Ukrainos užsienio reikalų ministru Borisu Tarasiuku. Kalbėjomės apie 2006 metais įvyksiančius Ukrainos parlamento rinkimus, apie partijų bendradarbiavimą ir apie tam tikras paraleles, kurios vyko Lietuvoje 1990-aisiais ir Ukrainoje 2004 metais: kaip po 1990-ųjų klostėsi politiniai įvykiai Lietuvoje, apie politinių partijų raidą ir kokias iš to galima daryti išvadas apie Ukrainos politiką.
Pasikeitėme nuomonėmis ir sutarėme dėl tolesnio bendradarbiavimo, pakankamai daug dėmesio skyrėme ir bendroms Ukrainos ir Lietuvos užsienio politikos iniciatyvoms. Mano išvada yra viena Lietuva, padėjusi Ukrainai demokratiškai išsirinkti prezidentą, turi savo paramos Ukrainai svorio centrą perkelti į Briuselį ir Vašingtoną. Kol kas Europos Sąjunga Ukrainai nerodo kokių nors aiškesnių narystės ES perspektyvų. Ir tai yra blogai, nes Ukrainos žmonių entuziazmas ir emocinis pakilimas nesitęs be galo. Noriu priminti, kad Lietuvoje pakilimas po 1990 metų tęsėsi pusantrų dvejus metus, po to Sąjūdis skaudžiai pralaimėjo rinkimus. Ir tik tai, kad 1993 metais Lietuva jau gavo gana aiškią narystės Europos Sąjungoje perspektyvą ir narystės NATO viltį, išlaikė mus nuosekliame reformų ir integracijos į Vakarus kelyje. Tokia pat perspektyva, kaip svarbiausias paramos instrumentas, ir turėtų būti suteikta Ukrainai.
Deja, šiomis dienomis vykusioje ES Taryboje, kurios posėdyje dalyvavo JAV prezidentas Dž. Bušas, ES patvirtins bendradarbiavimo su Ukraina veiksmų planą, kuris kol kas yra pakankamai tuščias. Gaila, kad nei mūsų, nei Lenkijos užsienio reikalų ministrams neužteko jėgų į šį ypač svarbų Ukrainai dokumentą įrašyti ką nors konkretesnio, ko iš tiesų nekantraudama laukia ukrainiečių tauta. Iš pokalbio su Ukrainos užsienio reikalų ministru B.Tarasiuku supratau, kad artimiausiu metu Ukrainai iš Europos Sąjungos ir pasaulio stipriųjų reikia kelių dalykų, ir Lietuva turėtų dėti visas pastangas Briuselyje ir kitose svarbiose sostinėse, kad Ukrainai tai pavyktų pasiekti. Visų pirma palengvinto vizų režimo tarp Ukrainos ir ES. Manau, kad ES padaryti tokį sprendimą nebūtų ypač sunku. Antra, ko Ukrainai reikia ir ką ES gali nesunkiai pripažinti, bent jau vaikščiojant po Kijevo centrą Kresčiatiką man nekilo dėl to abejonių, dėl rinkos ekonomikos valstybės statuso. Trečias dalykas, ko Ukrainai reikėtų narystės Pasaulio prekybos organizacijoje. Tokie sprendimai gali būti netrukus svarstomi.
Ir visais šiais klausimais Lietuva gali padėti Ukrainai, dirbdama lobistinį darbą tiek Briuselyje, tiek ir Vašingtone. Mano įsitikinimu, tai turėtų būti vienas svarbiausių mūsų užsienio politikos prioritetų nedeklaratyvi, aktyvi parama Ukrainai. Ir ne tiek pačiame Kijeve, siunčiant ekspertus, nors gal ir to reikia, bet išnaudojant mūsų jau turimą narystę ES ir NATO, siekiant, kad Ukrainai artimiausiu metu būtų nubrėžta aiški narystės svarbiausiose organizacijose perspektyva.
Kodėl turėtume padėti Ukrainai?
Lietuva neturėtų būti kraštinė demokratijos ir sėkmingos rinkos ekonomikos šalimi. Todėl Ukrainos, Moldovos ir Baltarusijos šiandien dar sunkiai įžiūrimos, ypač kalbant apie Baltarusiją ir Moldovą, demokratijos ir rinkos ekonomikos perspektyvos yra tiesioginis garantas, kad Lietuva gyventų žymiai saugesnėje erdvėje. Kita vertus, visai akivaizdu, kad Ukrainos, taip pat ir Baltarusijos, demokratijos sėkmė reikštų Rusijos galimybių grąžinti kokią nors imperiją išnykimą.
© 2005 "XXI amžius"
|