|
Popiežius primena žiniasklaidos uždavinius
Mindaugas BUIKA
Ginti krikščioniškąsias vertybes ir asmens orumą
Pažymėjęs, kad greitas žiniasklaidos technologijos vystymasis ženklina bendrąją šių dienų visuomenės pažangą, popiežius Jonas Paulius II savo naująjį apaštalinį laišką Sparti pažanga, skirtą visiems asmenims, atsakingiems už socialinės komunikacijos veiklą, pradeda II Vatikano Susirinkimo dekreto Inter Mirifica citata: Tarp nuostabių technikos išradimų, kuriuos ypač šiais laikais, Dievui padedant, iš Jo sukurtų dalykų pagamino žmogus, Bažnyčia, mūsų motina, labai suinteresuota tais, kurie tiesiogiai prisiliečia prie žmogaus dvasios ir atveria naujus kelius lengvam visų rūšių žinių, idėjų ir orientacijų perdavimui.
Vasario 21 dieną pristatydamas naująjį Šventojo Tėvo dokumentą Popiežiškosios socialinės komunikacijos tarybos pirmininkas amerikietis arkivyskupas Džonas Folis pažymėjo, kad tuo apaštaliniu laišku Jonas Paulius II įgyvendino anksčiau iškeltą intenciją paminėti 1963 metų gruodį paskelbtos deklaracijos Inter Mirifica sukaktį. Tai buvo pirmas kartas, kai Bažnyčios Susirinkimas, pranašiškai suprasdamas žiniasklaidos vaidmens tolesnį augimą, suformulavo pastoracinius uždavinius šioje srityje ir tam tikslui įkūrė Šventojo Sosto dikasteriją. Per pastaruosius dešimtmečius sekuliarizacijos procesui toliau plėtojantis, didėja ir katalikiškos žiniasklaidos poreikis tiek skelbiant Evangeliją, tiek kvalifikuotai parodant, kaip galima krikščioniškąsias vertybes inkorporuoti į šią įtakingą ir viešąją nuomonę formuojančią žmogiškosios veiklos plotmę.
Pastoracinio laiško Sparti pažanga pristatyme dalyvavęs Popiežiškosios socialinės komunikacijos tarybos sekretorius italas vyskupas Renatas Bokardas priminė, kad popiežius Jonas Paulius II savo pasisakymuose daugelį kartų yra priminęs, jog žiniasklaidos iškeliami klausimai savo esme yra antropologinės prigimties.
Jis mano, kad žiniasklaida, kaip aktyvus veiksnys, dalyvauja formuojant kultūrų ir vertybių horizontus, kuriuose kiekvienas žmogus suvokia save, kitus ir pasaulį, sakė vyskupas. Šia prasme šiuolaikinė sekuliari žiniasklaida Bažnyčiai kelia didelį susirūpinimą, nes jos kuriami realybės priėmimo modeliai dažniausiai remiasi tokiomis antropologinėmis vizijomis, kurios su krikščionybe neturi nieko bendra. Kada atmetamas krikščioniškasis gyvenimo ir jo prasmės supratimas, žiniasklaidoje, ypač tai pasakytina apie televiziją, įsivyrauja agresyvumas, vulgarumas ir neskoningumas.
Kad būtų sustabdytas šis degeneracinis procesas, turi būti rimtai apmąstoma etinė, asmeninė ir visuomeninė atsakomybė dirbančiųjų žiniasklaidos pasaulyje ir visų, kurie susiję su šia žmogiškosios veiklos sfera. Savo naujajame dokumente popiežius Jonas Paulius II ragina katalikus prisiimti atsakomybę už alternatyvos kūrimą perdėtai sekuliarizuotai žiniasklaidai arba stengtis paveikti esamas žiniasklaidos priemones, reikalaujant, kad jų laidose ar straipsniuose būtų gerbiamos krikščioniškos vertybės, žmogiškasis orumas ir tikras dialogas. Ypač kai kalbama apie naująjį komunikacijos įrankį internetą, kuris radikaliai perkeičia asmens psichologinį ryšį su laiku ir erdve.
Internetas suteikia tai, kas yra apčiuopiama, naudinga ir tuoj pat pasiekiama, tačiau žmogui priimant informaciją taip pat reikia laiko pagalvoti, analizuoti. Tuo tarpu on line žmogus visas yra dabartyje, gauna tiesioginį pasitenkinimą ir lieka nuasmenintuose santykiuose, kurių nereikia net pasirinkti, nes internetas yra tarsi sandėlis, kuriame sudėti visi įmanomi patyrimai, sakė vyskupas R.Bokardas. Jis pažymėjo, kad kuo daugiau žmonės gauna įvairios informacijos iš interneto, tuo stipresnis turi būti jų dvasinis identitetas ir įsitikinimai, kad jie nebūtų lengvai valdomi tų žinių, kurias gauna. Tikintieji, kurių širdyje yra tvirta nuostata dėl žmogaus paskirties, taip pat yra atsakingi už kultūrinę įžvalgą toje žinių gausoje.
Žiniasklaidos pastoracijos programos aktualumas
Naujajame pastoraciniame laiške popiežius Jonas Paulius II pripažįsta, kad per pastaruosius keturis dešimtmečius, praėjusius po II Vatikano Susirinkimo dekreto Inter Mirifica paskelbimo, Bažnyčia padarė reikšmingą pažangą žiniasklaidos priemonių naudojime. Jos tapo reikšmingi religinės informacijos, evangelizacijos ir katechezės įrankiai, o tai ypač svarbu dabartinėmis globalinio kaimo sąlygomis, kai žiniasklaida savo galinga įtaka formuoja daugelio žmonių elgesį asmeninėje, šeimos gyvenimo ir socialinėje plotmėse.
Bažnyčios keliamas uždavinys žiniasklaidai lieka nepakitęs: ji gali ir privalo skatinti teisingumą ir solidarumą pagal žmogiškosios pažangos organišką ir teisingą viziją, rūpestingai ir aiškiai informuoti apie įvykius, išsamiai analizuoti susidariusią padėtį ir problemas, suteikti galimybes išsakyti įvairias nuomones. Autentiškai ir etiškai priėjimas naudojant galingą žiniasklaidos ryšį turi vykti brandaus laisvės ir atsakomybės įgyvendinimo kontekste, kuris būtų grindžiamas aukščiausiais tiesos ir teisingumo kriterijais, rašo Šventasis Tėvas.
Jis taip pat primena, kad pati Bažnyčia intensyviai naudoja žiniasklaidos priemones Evangelijai ir religinėms vertybėms skleisti, ekumeniniam ir tarpreliginiam dialogui skatinti. Svarbus Bažnyčios uždavinys žiniasklaidoje yra gynimas tų solidžiųjų principų, kurie yra neatsiejami kuriant visuomenę, gerbiančią žmogiškojo asmens orumą ir dėmesingą bendrajam gėriui. Popiežius taip pat pastebi, kad šios Bažnyčios misijos įgyvendinimas dabartinėje visuomenėje nėra lengvas, nes paplitęs įsitikinimas, jo tikrumo metas jau neišvengiamai praeityje. Daugelis žmonių mano, kad žmonija turi išmokti gyventi aplinkoje, kurioje vyrauja prasmės nebuvimas, laikinumas ir paviršutiniškumas.
Tačiau ir tokiame kontekste galima ir reikia naudoti galingą žiniasklaidą Evangelijai skelbti, kad būtų dvasiškai gaivinamos žmonių širdys. Be abejonės, tai kelia naujų iššūkių tikinčiųjų bendruomenei, todėl Bažnyčia pirmiausia kviečia tuos savo narius, kurie turi gabumų dirbti žiniasklaidoje, kad jie drąsiai imtųsi šios veiklos, tapdami tikrais profesionalais, gebančiais vesti dialogą neaprėpiamajame žiniasklaidos pasaulyje. Bet naujieji iššūkiai paliečia ne tik žiniasklaidoje dirbančiuosius, bet ir visus krikščionis, visus sielovadininkus, kurie turi atsižvelgti į tą žiniasklaidos kultūrą, kurioje jie gyvena. Būtina suprasti, kad viskas nuo liturgijos, kaip artimo bendravimo su Dievu išraiškos, iki katechezės turi būti nukreipta žmonėms, kurie yra panirę į šios dienos įvykių terpę ir kultūrą.
Popiežius Jonas Paulius II savo apaštaliniame laiške Sparti pažanga pažymi, jog, atsižvelgiant į žiniasklaidos vaidmens tolesnį stiprėjimą, Bažnyčia turi atlikti savitą pastoracinę ir kultūrinę reviziją, kad galėtų veikti adekvačiai poreikiams to meto, kuriame gyvename. Ši peržiūra pirmiausia reiškia, jog sielovadininkai turi prisiimti visą atsakomybę ir daryti viską, kas įmanoma, kad Evangelija persmelktų visuomenės gyvenimą. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad Bažnyčia negali palikti katalikiškos žiniasklaidos vien tik atskirų individų ar mažų jų grupių iniciatyvoms ir kad darbas su žiniasklaida turi tapti svaria pastoracinių programų dalimi.
Čia verta priminti, kad praėjusių metų rudenį Popiežiškosios socialinės komunikacijos pirmininkas arkivyskupas Dž.Folis pokalbyje Romoje su grupe vyskupų, remdamasis Šventojo Tėvo 1992 metų pastoracine instrukcija Aetatis novae, pabrėžė joje aiškiai išreikštą rekomendaciją, kad kiekvienoje diecezijoje būtų sudarytas žiniasklaidos pastoracijos planas. Jis sakė, kad efektyvus žiniasklaidos naudojimas yra esmingas evangelizacijai ir vyskupiškai tarnystei dabarties pasaulyje. Kadangi Jėzaus Kristaus Geroji Naujiena yra galbūt svarbiausia žinia, kurią žmogus gali priimti, mūsų didžiausia atsakomybė ir yra perduoti Evangeliją kiek įmanoma efektyviau, pabrėžė arkivyskupas Dž.Folis.
Kataliko žurnalisto misijos įgyvendinimas
Dokumente Sparti pažanga nurodoma, kad vietinių Bažnyčių vyresnybė turi stengtis kuo efektyviau išnaudoti naujųjų technologijų galimybes, ypač interneto, krikščioniškos bendruomenės darbuose. Daugelis krikščionių jau kūrybingai naudoja šią priemonę evangelizacijos ir švietimo tikslams, vidiniam bendravimui, administravimui ir valdymui. Tačiau popiežius Jonas Paulius II taip pat nurodo, kad reikia kiek įmanoma išnaudoti ir tradicines žiniasklaidos priemones laikraščius bei kitą periodiką, televiziją, radiją, nes šios priemonės ir toliau lieka labai naudingos katalikiškai žiniasklaidai.
Vertindamas katalikiškos spaudos darbą gruodžio viduryje vykusiame susitikime su Italijos 150-ies katalikiškų laikraščių redaktoriais Šventasis Tėvas padėkojo katalikiškų laikraščių darbuotojams už tarnavimą meilės civilizacijos kūrimui. Savo ganytojiškos veiklos Lenkijoje metu pats buvęs aktyvus katalikiškos spaudos bendradarbis, Jonas Paulius II pripažino, kad spaudos misija globalinės komunikacijos sąlygomis tampa vis sunkesnė. Tegul, brangieji, neatima drąsos tie sunkumai, su kuriais susiduriate, kvietė Šventasis Tėvas katalikiškos spaudos darbuotojus.
Jis iškėlė katalikiškos spaudos nuopelnus tiek pastoracijai, tiek kultūros ir socialiniam gyvenimui, informuojant ir analizuojant bažnytinius įvykius. Vyskupijose leidžiami laikraščiai perteikia krikščioniškas vertybes šeimoms, parapijoms, miestų visuomenei, tuo skleisdami tautos dvasinį paveldą. Pirmiausia aš galvoju apie žmogiškosios gyvybės apsaugą visame jos integralume, apie santuoką ir šeimą, kuri neteisingai suprantama kultūroje, kuri asmens teises linkusi atskirti nuo prigimties, pagaliau aš galvoju apie tiesos, teisingumo ir solidarumo vertybes, kalbėjo Jonas Paulius II.
Pavadinęs katalikiškus laikraščius sakyklomis, jis kvietė juos skelbti tiesos ir vilties Evangeliją, visada liekant atviriems visuotinės Bažnyčios perspektyvoms. Susitikime su Italijos diecezinės spaudos žurnalistais Šventasis Tėvas jiems davė du esminius patarimus: svarbiai misijai įgyvendinti katalikas žurnalistas turi nuolat stiprintis maldos ir intensyvaus sakramentinio gyvenimo dvasiniu maistu. Antrasis Popiežiaus patarimas katalikams žurnalistams tai stengimasis save praturtinti etine ir kultūrine formacija, įsitikinimams išliekant tvirtoje darnoje su Evangelija, kad jų neįveiktų kai kurios pražūtingos šiuolaikinės kultūros tendencijos.
Tuo tarpu apaštaliniame laiške Sparti pažanga Jonas Paulius II kelia Bažnyčiai tris kelius ugdymo, dalyvavimo ir dialogo, kuriais ji gali padėti žmonėms atnaujinti visą žiniasklaidą, kad ši susitelktų į žmogiško asmens centrališkumą savo veikloje. Ypač svarbus yra jaunųjų žmonių ugdymas, kurie yra linkę į technologines inovacijas, kad jie atsakingai ir kritiškai naudotųsi žiniasklaidos priemonių medžiaga. Aptardamas dialogo reikšmę Šventasis Tėvas priminė, jog auga visuotinis susidomėjimas tiek viešosios nuomonės išsakymu Bažnyčioje, tiek ir Bažnyčios vaidmeniu viešojoje nuomonėje. Ir nors yra teisinga, kad tikėjimo tiesos negali būti savavališkai interpretuojamos, ne mažesnė tiesa yra tai, jog katalikai gali išreikšti savo nuomonę Bažnyčios gyvenimo klausimais, tik svarbu, kad tame dialoge būtų rodoma pagarba teisingumui ir išminčiai.
Naujajame dokumente popiežius Jonas Paulius II, be kita ko, nurodo, kad komunikacijoje pačios krikščioniškos bendruomenės viduje ir tarp Bažnyčios bei pasaulio yra reikalingas atvirumas ir naujas požiūris atsiliepiant į žiniasklaidos keliamus klausimus. Tai lemia konstruktyvų dialogą ir skatina tinkamai informuotos ir įžvalgios viešosios nuomonės raišką krikščionių bendruomenėje. Spaudos konferencijoje pristatant apaštalinį laišką Sparti pažanga arkivyskupas Dž.Folis pastebėjo, kad jį šokiruoja, kai laikraščiuose kartais cituojama autoritetingo Vatikano šaltinio nuomonė, nenurodant pavardės. Jeigu asmuo reiškia savo nuomonę, tai turi būti nurodytas jo vardas ir pavardė, sakė arkivyskupas, kuris iki darbo Vatikane buvo Filadelfijos (JAV) diecezijos laikraščio redaktorius. Jeigu taip nėra daroma ir reikalaujama anonimiškumo, tai, aš manau, arba jis bijo, arba nori manipuliuoti žurnalistu. Nors popiežius Jonas Paulius II yra sakęs, kad Bažnyčiai nereikia bijoti žiniasklaidos, tačiau dokumente Sparti pažanga jis taip pat pabrėžia, jog Bažnyčia, kaip ir kitos institucijos, kai to reikalauja aplinkybės, turi gebėti išlaikyti adekvatų konfidencialumą, kuris, žinoma, neturi trukdyti nevėluojančiai ir pakankamai informacijai apie bažnytinius įvykius.
Tarnystė žmonių ir tautų supratimui
Minėtame II Vatikano Susirinkimo dekrete Inter Mirifica, kurio sukakčiai ir skirtas popiežiaus Jono Pauliaus II naujasis ganytojinis laiškas Sparti pažanga, rašoma apie įsteigimą kasmet Bažnyčioje minimos Pasaulinės žiniasklaidos dienos. Kad daugeriopas Bažnyčios apaštalavimas vis labiau stiprėtų socialinės komunikacijos priemonių dėka, vyskupų sprendimu visose pasaulio diecezijose kasmet tebūna švenčiama diena, kurios metu būtų primenamos tikinčiųjų pareigos ir būtų kviečiama melstis bei aukoti šiam tikslui aukas, rašoma dekrete Inter Mirifica.
Pasaulinei žiniasklaidos dienai, kuri Bažnyčioje yra minima sekmadienį prieš Sekmines, šiemet tai bus gegužės 8-oji, Šventasis Tėvas kasmet parenka aktualią temą ir parašo atitinkamą kreipimąsi, kuris tradiciškai skelbiamas sausio 24 dieną, per žurnalistų dangiškojo globėjo šv. Pranciškaus Salezo liturginę šventę.
Šiemetinei Pasaulinei žiniasklaidos dienai, kuri sutaps su Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje 60-mečio minėjimu, popiežius Jonas Paulius II nusprendė sutelkti dėmesį į svarbų žiniasklaidos uždavinį tarnauti geresniam supratimui tarp pasaulio tautų ir žmonių.
Ta proga paskelbtame kreipimesi Popiežius pažymi, kad naujoji žiniasklaidos technologija suteikia dideles galimybes skleisti tiesą apie mūsų išganymą Jėzuje Kristuje ir skatinti darną bei susitaikymą. Kad savo turimais resursais spauda, radijas, televizija ir kitos komunikacijos priemonės tikrai pasitarnautų visos žmonių šeimos vienybei, jos turi vykdyti švietimo ir auklėjimo uždavinį. Žiniasklaida gali supažindinti milijardus žmonių su kitomis pasaulio dalimis ir kitomis kultūromis, rašo Šventasis Tėvas.
Iš tikrųjų pastaruoju metu daug kalbama apie vadinamąją civilizacijų sankirtą, kaip didžiausią grėsmę taikai, tačiau ne mažiau pavojingas yra ir kitų kultūrų, tautų ir religijų ignoravimas, kurio taip pat reikia vengti. Komentuodamas šią mintį, vyskupas R.Bokardas primena, jog Jonas Paulius II daug kartų yra perspėjęs, kad jeigu mes vienas kito nepažįstame, tada mes vienas kito bijomės. Toks ignoravimas stiprina prietarus, nepalankią nuomonę apie kitas tautas ir tikybas, ir tai dar labiau prisideda prie neapykantos stiprinimo. Žiniasklaida, pateikdama objektyvią informaciją, skatina kontaktus ir abipusį pažinimą ir tuo svariai prisideda prie susitaikymo. Teisingas žinojimas ugdo supratimą, išsklaido prietarus, sužadina troškimą didesniam pažinimui, rašo Šventasis Tėvas savo kreipimesi.
Jis taip pat perspėja, kad jeigu žiniasklaida šiuo atžvilgiu naudojama neteisingai, ji gali padaryti didelę žalą ir netgi prisidėti prie konfliktų išprovokavimo. Kada kiti yra vaizduojami kaip priešai, pasėjami konflikto daigai, kurie gali lengvai eskaluoti prievartą, karą ar netgi genocidą, pažymi Popiežius. Todėl tie asmenys, kurie yra atsakingi už informacinės medžiagos pateikimo stilių ir turinį, turi atidžiai stebėti, kad nebūtų demonizuojamos socialinės, etninės ir religinės grupės, kurios gali brandinti baimę ir neapykantą. Jonas Paulius II primena aktualų Inter Mirifica tvirtinimą, kad visi žiniasklaidos darbuotojai turi žinoti moralinės tvarkos normas ir deramai jas pritaikyti šioje srityje.
Kaip taikdariškos bei solidarumą skatinančios veiklos, suburiant pasaulio tautas, pavyzdį Šventasis Tėvas pateikė reakciją į neseną cunamio tragediją Pietryčių Azijoje. Būtent pirmiausia socialinių komunikacijų priemonių dėka, kai buvo pateikta sparti informacija ir vaizdai apie gausias nelaimės aukas, pavyko greitai mobilizuoti tarptautinę bendruomenę į iki šiol negirdėto masto paramos nukentėjusiesiems akciją. Sparta, kuria šiandien sklinda žinios, natūraliai didina galimybę praktinių priemonių, skirtų maksimaliai paramai suteikti, ir taip žiniasklaida gali atnešti didžiulį gėrį.
Tik labai svarbu, kad jos veikloje būtų vadovaujamasi esminiu etiniu principu: žiniasklaidos tikslas ir priemonė yra žmogiškasis asmuo ir žmonių bendruomenė, prie kurių integralios pažangos ji turi prisidėti. Taip pat yra svarbu, kad žiniasklaidos darbuotojai patys savo gyvenime praktiškai vadovautųsi tomis vertybėmis ir požiūriais, kuriuos jie nori įteigti kitiems. Pirmiausia tai bendrojo gėrio principas, neužsisklendžiant siauruose grupiniuose interesuose, ir gyvybės kultūros skatinimas, atsiribojant nuo dabar įprasto kėsinimosi į gyvybę, ypač labiausiai pažeidžiamuose jos egzistencijos tarpsniuose.
© 2005 "XXI amžius"
|