Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Atminties valanda prie
Antano Miškinio stalo

Vidužiemio speigų nubalintoje A. ir M.Miškinių sodyboje Juknėnuose Utenos „Verdenės“ klubo literatai atminties valandai susėdo prie Antaną Miškinį menančio stalo Audronės DRISKIUVIENĖS nuotrauka

„Apie gimtinę pagalvojęs, vos tik užmerki akis, ir tarytum iš karto ten atsiduriu, daug ką aiškiai matau. Svyruoja beržų viršūnės, sninga rudenį kaip žvaigždėmis geltonais bei rausvais klevų lapais, žydi ievos ir vyšnios… Girdžiu, regis, pumpsi krinta žemės obuoliai... traška ežerai, kai pavasario vėjas plėšo ledą, gurgia upeliai, graudžiai kranksi aukštai praskrendančios gervės ir dar žemiau laukinės žąsys. Vaizduojuos žiemą, matau apšarmojusių medžių faleriją. Po darganos tarytum skamba apledėjusių medžių šakos...“ - apie gimtuosius Juknėnus pasakojimų knygoje „Žaliaduonių gegužė“ rašė Utenos krašto sūnus poetas Antanas Miškinis, kurio gimimo 100-ąsias metines neseniai paminėjome.

Vieni pirmųjų savo renginį - tradicinį vakarą „Gimtoji žemė“ - Antano Miškinio gimimo 100-osioms metinėms paminėti skyrė Utenos literatų klubo „Verdenė“ nariai, speiguotą sausio pabaigos popietę susirinkę memorialinėje A. ir M.Miškinių sodyboje, dar menančioje poeto ir jo artimųjų žingsnius. Susėdę prie balta lino staltiese užtiesto stalo, padėję ant jo atminties gėlę ir uždegę žvakelę, savo plevenimu jungiančią mirusiuosius su gyvaisiais, literatai dalijosi atsiminimais.

Burdavosi šviesuoliai

Kraštotyrininkas Antanas Gasperaitis, jaunystėje labai mėgęs fotografuoti, prisiminė, kaip įamžino poetą A.Miškinį sėdintį ant Napoleono akmens, kaimo kapinaitėse su virstančiais kryžiais, prie Antilgės piliakalnio ir rašytojo Pulgio Andriušio namų...

Susipažinęs su A.Miškiniu jo brolio, vertėjo Motiejaus Miškinio laidotuvėse, vėliau su muziejaus direktoriumi Baliu Juodzevičiumi įrašė A.Miškinio pasakojimus apie kaimą, rašytojus Petrėną ir Vaižgantą. Antanas buvęs paprastas žmogus - atvažiavęs į Juknėnus, vaikščiodavęs kelnes susikišęs į aulinius batus, su švarku, o vasarą - su kukliu megztiniu. Vienąkart padainavęs jam dainą „Padūmavę, parūkavę visi pakraštėliai...“, kuri gerai žinoma Gaidžių ir Kubilių kaimuose ir kuriai žodžius prikurdavę patys žmonės. Pasak A.Gasperaičio, A. ir M.Miškinių sodyboje visada būrėsi inteligentija - atvažiuodavo K. Binkis, P. Cvirka, P. Andriušis ir kiti.

Mėgo jaunimą, bet buvo kritiškas

Rašytojas Vytautas Račickas pirmąkart su poetu susitiko studijuodamas Vilniaus universitete: „Buvau gal antro ar trečio kurso studentas, kai dėstytoja Elena Bukelienė pakvietė susitikt su A.Miškiniu. Atsimenu, kaip poetas vis kartojo - jūs turėsit rašyt geriau, negu rašo senoji karta, nes kitaip nebus progreso. Dar liepė nevartot bendračių, o studentų kūrybą vertino labai geranoriškai“.

Žurnalistas ir literatas Mindaugas Stundžia prisipažino, jog jam su A.Miškiniu teko ne kartą susitikti ir bendrauti Utenoje bei lankytis jo bute Vilniuje. „Atvažiuodavo į Uteną visada labai tvarkingas, buvo nuoširdus ir tolerantiškas. Atsimenu, poeto 70-ojo jubiliejaus proga apie jį buvo sukamas filmas. Kūrė filmą žurnalistas Skirmantas Pabedinskas. Antanas Miškinis ir sako: „Pas mus kaime irgi buvo Pabedinskas, bet visi vadino Bezdinsku...“ Mums, rajono literatams, vis liepdavo kurti, rašyti ir stengtis tą kūrybą parodyt tikriems rašytojams.

Atsimenu, kartą senuosiuose kultūros namuose, kur dabar „Tornado“ klubas, literatūriniame vakare dalyvavo Jonas Šiožinys, A.Miškinis, Petras Panavas ir kiti. A.Miškinis, išėjęs į sceną, visada originaliai pasisveikindavo, elegantiškai mostelėdamas ranka. Išėjęs skaityt eilėraščių, garsųjį poeto mostą pabandė pakartot tuomet dar jaunasis rašytojas P.Panavas. Pamosavo jis, žinoma, ne taip... A.Miškinio antakiai tik pasišiaušė, o paskui, jau po vakaro, pasakė: „Piemuo...“

Vilniuje, Antakalnyje, visada nuoširdžiai sutikdavo ir priimdavo. Jo žmona Aleksandra vaišindavo savo gamybos krupniku iš mažų „smetoniškų“ stiklelių...“

Poeto didybė glūdėjo jo paprastume

Anksčiau rajoninio laikraščio redaktoriumi dirbęs Stanislovas Račas A.Miškiniui buvo užsakęs parašyti proginį straipsnį T. Tilvyčio jubiliejui. „Pamenu, skambina ir sako: „Ar nieko, jeigu pavėluosiu tris keturias dienas. Maliau mėsą ir susižalojau ranką...“ Gavau tą laišką. Parašytas kruopščiai ir be taisymų. Teko lydėt A.Miškinį į susitikimus kaimuose. Niekada nekalbėjo apie Sibirą, neišsakė jokios nuoskaudos. Viską sudėjo į eilėraščius…“

Klemenso Kupriūno nuomone, A.Miškinio didybė glūdėjo jo paprastume, o rašytojas Vytautas Kaziela, asmeniškai nepažinojęs poeto, žinią apie jo mirtį 1983 metais priėmė kaip paties A.Miškinio kadaise pasakytą mintį - kai medį nukerta, lieka duobė danguje.

Mokytojas Algimantas Siaurusaitis paskaitė savo eilėraštį „A.Miškinio motyvų regėjimas Juknėnuose“, atspindintį jo santykį su šio Rytų Aukštaitijos krašto poeto kūryba.

Biografinių faktų apie poetą papasakojo memorialinės A. ir M.Miškinių sodybos prižiūrėtoja Rimanta Gaidienė. Literatai diskutavo, šildėsi prie kaimiškos krosnies, skaitė A.Miškinio eilėraščius, poeto laiškų broliui ištraukas.

Rūta JONUŠKIENĖ

© 2005 "XXI amžius"