|
Kai nėra ribų
Petras KATINAS
Naujasis Seimas kukliai paminėjo savo darbo Lietuvai šimto dienų jubiliejų. Seimo vicepirmininkas Č.Juršėnas, bene vienintelis iš visos didžiosios koalicijos vadų pasigyręs darbo produktyvumu, išvardijęs, kiek įstatymų sugebėta priimti per tą šimtadienį, reziumavo, kad viskas eina kaip iš pypkės. Tiesa, pripažino, kad tam tikrų nesklandumų būta. Visi jau nuo pirmosios šios kadencijos Seimo darbo dienos mato, kad, be šlėktiškos arogancijos, nesibaigiančių skandalų, postų dalybų, jokio kito darbo nebuvo. Beje, tos postų dalybos nesibaigė ir šimtui dienų praėjus. Juk niekaip nesutariama, kas vietoje KGB rezervininko A.Pekeliūno vadovaus Europos reikalų komitetui. Aišku, iš visų dabartinių parlamentarų savo nežabotų privilegijų siekimu, kietakakčiu cinizmu labiausiai pasižymi vadinamosios Darbo partijos parlamentarai. Jiems čia lygių nėra, nors apetitais nesiskundžia ir Šatrijos grupuotės valstiečiai. Tačiau tie gali purkštauti kiek tiktai nori: jiems vis tiek teks pasitenkinti likučiais nuo darbiečių ir socdemų stalo. Kaip ir socialliberalams.
Vis labiau aiškėja, kad visuomenei kasdien išmetamos naujų skandalų porcijos, ciniškas parlamentarų požiūris į įstatymus ir Konstituciją, bejėgiškas tūpčiojimas aplink į viską spjaunančius valstietį J.Ramoną ir Solidarumo profsąjungos stogą sau susikūrusią A.Balsienę atsirado ne šiaip sau. Tiktai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog tas chaosas kilo dėl Seimo naujokų nemokšiškumo ar begalinės arogancijos. Šiame darbiečių, valstiečių, socdemų garde vyksta grumtynės ne tik dėl postų, kuriais vis dar dalijamasi, bet ir dėl pinigų. Ir labai didelių. Juk neatsitiktinai praregėję šios rusų oligarcho suburtos grupuotės veikėjai atskleidžia, kodėl jie nusprendė palikti ūkio ministro suburtą šeimą. Vienas iš tų palikusiųjų netgi citavo savo vado žodžius, pasakytus aiškinant šeimos nariams, kaip reikia pasiimti ES fondų pinigus. Esą kodėl tuos pinigus turi susižerti svetimi, kai galima pasiimti patiems. Pagal oligarcho ir tų, kurie už jo stovi, planą, reikia padaryti taip, kad vienose rankose atsidurtų ir verslo projektų rengimas, ir sprendimai, kam tie ES pinigai (ne tik ES, bet ir iš valstybės biudžeto) būtų skiriami. Beje, tai jau ne planai, o realybė. Žiniasklaidoje ne kartą buvo skelbiama, kad, skirstant ir rengiant projektus, jau susiformavo šeimyninė ranga, kuria perestrojkos metu siūlė užsiimti pats M.Gorbačiovas.
Šiame darbe pirmauja Ūkio ministerijos viceministrai ir sekretoriai. Jeigu kas pamiršo, galima priminti ir jų pavardes. Bet kaipgi pamirši, jeigu patys sensacingiausi, paremti faktais ir dokumentais žiniasklaidos pranešimai nesusilaukia jokio atgarsio. Jeigu ir susilaukia, tai tik irzlaus Premjero bambėjimo, jog tie žurnalistai, politologai ir kiti plunksnagraužiai neduoda kompetentingiesiems ramiai darbuotis brangių Lietuvos žmonių labui. Štai Ekonominių tyrimų centras, kuriam anksčiau vadovavo Ūkio ministerijos sekretorius G.Rainys, parengė projektą (kuris buvo bemat patvirtintas), kad Vakarų medienos grupės valdomai Kazlų Rūdos medienos plokščių gamybos bendrovei iš ES fondų būtų skirta 45,7 mln. litų. Litexpo parodų centrui atiteko kur kas mažiau tik aštuoni milijonai litų naujojo paviljono statybai. Bet pinigų gavimo, tiksliau, išmušinėjimo, braižas tas pats. Mat Litexpo paramos projektą rengė ponios Lauros Eidukevičienės konsultacijų bendrovė. O šios ponios konsultantės vyras ne koks nors klerkas V.Uspaskicho vadovaujamoje ministerijoje, o pats ūkio viceministras Nerijus Eidukevičius, beje, deleguotas Premjero partijos. Bet juk tam ir sukurta vadinamoji keturių partijų koalicija, kad pasidalytų įtakos bei veiklos sferas ir pinigus. Čia nieko nauja nesugalvota. Netgi garsieji Čikagos Al Kaponės gangsteriai sugebėdavo dalytis. Nors ir grieždami dantimis vienas ant kito, bet sugebėdavo. Aišku, sakyti, kad ES fondų pinigus pasiima tik Ūkio ministerijos veikėjai ir globotiniai, būtų neteisinga. Štai Finansų ministerijos Europos Sąjungos programų valdymo departamentui vadovaujančios Annos Stankaitienės vyras vadovauja bendrovei Vilniaus verslo konsultacinis centras. Tai yra, rengia projektus ES struktūrinių fondų paramai gauti. Taigi vyro parengtus projektus tvirtina žmona. O tie projektai milijoniniai.
T odėl nereikia stebėtis, kai, matydami tokius dalykus, nuo valdiškų pinigų pyrago nori atsikąsti nors nedidelį kąsnelį netgi intelektualais, kultūrininkais save vadinantys, kurie, atrodytų, yra gana tolimi nuo tokių žemiškų dalykų. Štai paskutinėmis savo kadencijos dienomis Kino taryba prie Kultūros ministerijos paskubomis pasiskirstė pinigus savo narių kuriamiems projektams. Aišku, palyginti su visokiais Girių bizonais, gavusiais kelias dešimtis milijonų litų, tie trys milijonai, skirti filmų gamybai ir kino programoms finansuoti, tėra tik vargana parama. Bet juk ir tai nesimėto. Todėl savo projektams didžiąją dalį tų pinigų ir pasiėmė šeši iš devynių Kino komisijos narių. Ir nieko jiems nepadarysi! Nes, kaip pareiškė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas A.Meškauskas, Kino tarybos nariams negalima pritaikyti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, nes tarybos nariai nėra valstybės tarnautojai. O kaip tada su Kultūros ministerijos sekretoriumi, irgi tos tarybos nariu, J.Širvinsku, kuriam iš tų pinigų irgi nemažai nubyrės? Juk visi, kurie susiduria su Lietuvos kino reikalais, puikiai žino, kad J.Širvinskas ne tik ministerijos sekretorius, bet ir kompozitorius, kuriantis muziką didžiausią paramą gaunantiems kino filmams. Tiesa, ar geras kompozitorius yra Kultūros ministerijos sekretorius, nelabai žino ir Kompozitorių sąjungos atstovai. O tai žinantieji internetinėje svetainėje jau paskelbė, kad J.Širvinskas yra režisieriaus A.Puipos ir jo žmonos J.Lapinskaitės klano atstovas. Puipa skiria pinigus sau ir savo žmonai, o šeimos kompozitorius Širvinskas pasirašo sutartis! Ir ši praktika jau vyksta beveik 10 metų! - rašo interneto svetainėje vienas žmogus, gerai išmanantis šiuos reikalus. Aišku, parašęs muziką paramą gavusiam filmui gauna už tai didžiulį kelių dešimčių tūkstančių litų honorarą.
Kai dėl A.Meškausko Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, tai išvis nežinia, kokiais tikslais sukurta ši institucija ir ką ji veikia, jeigu faktiškai nė vienam valdininkui, pažeidusiam viešuosius ir privačius interesus, nė plaukas nuo galvos nenukrito. Atsimušinėjama argumentais, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas suriša A.Meškausko komisijai rankas ir neleidžia tirti nedirbančiųjų valstybinėje tarnyboje aferų. Tai kaip čia atsitinka? Kino ir kitų panašių tarybų nariai pasiskirsto sau valstybės biudžeto pinigus, o komisija nekreipia į tai jokio dėmesio?
O dėl Kultūros ministerijos, tai jokios kultūros politikos, nei vadovaujant R.Dovydėnienei-Žakaitienei, nei dabartiniam darbiečiui operos solistui, nebuvo ir nėra. Neatsitikinai šiomis dienomis sužinojęs apie Kino tarybos narių pasidalytus valdiškus pinigus, žinomas Lietuvos kino režisierius Arūnas Žebriūnas, paklaustas, kokį vaidmenį savo filme skirtų dabartiniam kultūros ministrui, jeigu jį statytų, be dvejonių pareiškė, jog geriausiu atveju tik ką išėjusio iš kalėjimo mafininko. Tuo labiau kad, anot režisieriaus, ir ministro leksika mažai kuo skiriasi nuo tokio rango žmonių. Jau seniai žinoma, kad visokios kultūros premijos, stipendijos skiriamos tik saviesiems. Tad kilęs triukšmelis dėl kino tėra tik botago pliaukštelėjimas užžėlusioje neokomunistinės stagnacijos pelkėje. Juk Kino tarnybai pavyzdį, kaip saviems išdalyti valstybės pinigus, seniai rodo analogiškai besielgiantis Spaudos, radijo bei televizijos rėmimo fondas. Tas irgi jau daugiau kaip dešimt metų skiria pinigus tik saviems ir gerų bičiulių leidiniams. Nesvarbu, kad jų beveik niekas neskaito ir, netgi gaudami didžiulius pinigus, sugeba bankrutuoti. Kaip kad niekas nežiūri tų finansuojamų kino filmų, nors pinigų tokiems projektams visada atsiranda. Užtat tokiems filmams kaip Vienui vieni, kuris pasirodė tik dėl režisieriaus J.Vaitkaus užsispyrimo ir pasiaukojimo, teko skintis kelią per raudonųjų erškėčių užtvaras.
Iš visos tos fantasmagorijos, kuri vyksta Lietuvoje sutinkant 15-ąsias valstybės nepriklausomybės atkūrimo metines, kaip ant delno matyti, jog susicementavusi biurokratija, suėmusi į savo rankas visų visuomenės gyvenimo sričių reikalus ir suteikusi sau išimtinę teisę spręsti visas problemas, bet, nepajėgdama (ir nenorėdama) suvokti būtinų ir nuolat kintančių realijų, atskirų visuomenės grupių poreikių, tik reglamentuoja, skirsto ir bando diktuoti. Ir nori pateikti save kaip Baltijos tigrą ar net kone visos naujosios Europos lyderius.
Todėl nereikia stebėtis, kad jų valdomieji, saistomi objektyvių galimybių, tiesiog verčiami apeiti įstatymus, pažeisti juos. Bet juk kitaip ir būti negali. Kuo gi blogesni pažeidinėjantys įstatymus šešėlinės ekonomikos bosai ar paprasti piliečiai, jeigu tautos išrinktieji kasdien nesiskaito su įstatymais ir net Konstitucija?
© 2005 "XXI amžius"
|