|
Kagėbistai-rezervininkai. Kas jie?
Manoma, kad Lietuvoje buvo gal keliolika KGB struktūrinių padalinių. Kiekvienas jų turėjo savo pareigybių sąrašus. Vadinamieji kadriniai, be vadovaujančiųjų, buvo tardytojai, operatyvininkai su savo slaptaisiais bendradarbiais, patikimais asmenimis, konspiracinių butų laikytojais, KGB kalėjimų prižiūrėtojai, sargybiniai ir kt. Techniniai darbuotojai - ryšių specialistai rūpinosi pasiklausymo aparatūra. Visose struktūrose buvo aptarnaujantis personalas (sekretorės, valytojos, vairuotojai, budėtojai, mechanikai
). Visi jie buvo kruopščiai patikrinami, KGB jais pasitikėjo. Visose sovietų įstaigose buvo ir kadrų rezervai. Dabar linksniuojami rezervininkai taip pat sudarė šį KGB kadrų rezervą. Jų priskaičiuojama daugiau nei 400. KGB rezervininkai nebuvo visi vienodi. Buvo rezervo karininkai, seržantai ir t.t. Buvo ir kadrinių, išėjusių į atsargą. Visi jie buvo mokomi, rengiami būti tardytojais, operatyvininkais, ryšininkais, kad, esant ypatingai padėčiai (gal kilus pilietiniam nepaklusnumo sąjūdžiui ar karui), galėtų papildyti bet kurį veikiančios KGB struktūros padalinį arba eitų jiems į pagalbą visai taip, kaip pokario stribai.
Visi jie vienodi ta prasme, kad buvo kruopščiai patikrinti: jų moralinės savybės, lojalumas okupacinei valdžiai, aiškinamasi, ar nebuvo kas nors iš šeimos ar artimų giminių tremtyje ar įkalintas, ar neturi giminių ir draugų, gyvenančių Vakaruose. Visi davė sutikimą būti įrašytam į KGB rezervą ir turėjo dalyvauti specialiuose mokymuose. Visi jie turėjo KGB pasitikėjimą. Jie žinojo, kokius uždavinius jiems teks atlikti ypatingos padėties metu. Jie buvo užslaptinti. Kariniame biliete buvo užkoduotas spaudas.
1999 metais priimtame Liustracijos įstatyme minimi tik slapti KGB bendradarbiai (agentai). Kodėl? Gal įstatymų leidėjus paveikė gandai apie KGB visagalybę arba apie tai, kad Lietuvoje KGB užverbavo beveiki 100 tūkst. žmonių, o neva kas dešimtas politinis kalinys ar tremtinys buvo užverbuotas, kad vos ne kiekvienoje šeimoje buvo užverbuotų ir panašios nesąmonės. Tokius gandus galėjo skleisti tik pati KGB. Dabar reikia keisti, pildyti Liustracijos įstatymą. Reikia pratęsti draudimo kadriniams KGB darbuotojams dirbti valstybės tarnyboje terminą. Taip jau du kartus buvo pasielgta Čekijoje. Reikia paleisti nieko nedirbančią Liustracijos komisiją ir suformuoti naują, nebijančią dirbti. Įstatyme rezervininkai turėtų stoti į vieną eilę su slaptaisiais bendradarbiais, nes jie buvo slapti nusikalstamos organizacijos nariai. Jiems turėtų būti taikomos tos pačios procedūros ir sankcijos: prisipažinimas ir įslaptinimas su veiklos apribojimais arba išviešinimas su draudimu dirbti valstybės tarnyboje ir strateginėse ūkio srityse. Kas įvykdė nusikaltimus, tas stotų prieš teismą. Žinoma, sankcijos galėtų būti tik individualios, atsižvelgiant į kiekvieno vykdytą veiklą ir aplinkybes.
Rezervininkais pasitikėjo svarbiausia okupantų represinė organizacija. Tad ar gali jais pasitikėti iš okupacijos išsilaisvinusi valstybė? Ar gali jie dirbti tarnyboje, kur reikalinga ištikimybės priesaika? Kas gali patikėti tokia priesaika ir leisti lapei ganyti vištas? Ir kokia turėtų būti atsakomybė už tokį vaikišką pasitikėjimą? Kyla daugybė klausimų.
Norint ką nutarti, reikia remtis principais. Turime Laisvės kovotojus ir okupantų kolaborantus. Vieniems - pagarba, kitiems pasmerkimas. Deja, pasigailėjimas vieniems galimas tik kitų sąskaita. Be to, kolaborantai niekada atleidimo neprašė. Jie arogantiški.
Laisvės kovotojai, partizanai taip pat turėjo rezervininkų. Buvo sudaryti jų sąrašai, jie turėjo ginklus ir užduotis. Tik gyveno legaliai. Jie partizanų žygiuose dalyvaudavo, kai to prireikdavo. Dabar pagal galiojančius įstatymus partizanų rezervininkai, kaip ir partizanai, yra pagerbiami. Jais rūpinasi valstybė. Jiems suteikiamas kario savanorio statusas.
Kario savanorio statusą ir valstybinę pensiją gauna buvę Vietinės rinktinės kariai ir Birželio 22-osios sukilėliai. Nors daugelis jų gal tik savaitę nešiojo ginklą, bet valstybė ir tauta gerbia juos už tėvynei sunkiu laiku parodytą pasiryžimą ginti savo kraštą.
Visai kitaip elgėsi KGB rezervininkai, slapti bendradarbiai ir kiti visų rūšių kolaborantai. Sunkiu tėvynei laiku jie paliko savuosius ir nuėjo tarnauti svetimiems. Savanoriškai, laisva valia, už gardaus valgio šaukštą. Kaip tokie žmonės vadinami? Jie išsisukinėja: nežinojau, kam reikia pasakiau, nieko blogo nedarau ir nepadariau
Gal ir taip, bet savo vidines nuostatas tėvynės atžvilgiu, ponai draugai, parodėte aiškiai. Tad ir atpildą pasiimkite nesivyniodami.
Prisiminkime dar vieną sunkų mūsų valstybės atstatymo meto epizodą. 1991 metais, prieš Maskvos pučą, pasklido kalbos, kad KGB miestuose ir rajonuose organizuoja gerai ginkluotas smogikų grupes, kurios, Maskvoje laimėjus pučistams, Lietuvoje valdžią imtų ginkluota jėga. Kokie asmenys, be kadrinių čekistų ir Burokevičiaus šalininkų, galėjo sudaryti tas ginkluotas grupes? Logiška galvoti, kad, be kitų, ten buvo ir rezervininkų. Gal ne visur, gal ne visi. Grupių sąrašai nerasti. Po pučo pralaimėjimo viskas dingo kaip į vandenį. Nepagautas ne vagis. Bet pasitikėjimo tais žmonėmis tokios aplinkybės tikrai nedidina.
Povilas Jakučionis
© 2005 "XXI amžius"
|