|
Ar negirdime skambučių?
Matyt, vis dar neskiriama pakankamai dėmesio išminčių įspėjimui: Kai blogieji sąmokslauja, gerieji turi burtis. Deja, šiandien vis dar girdime išmintingus bumbėjimus savose panosėse, ir nei laisvės ir tiesos priešai, nei jos gynėjai neišgirsta plačiai sklindančių patriotų balsų iš daugelio mažų ir didesnių veiklai susibūrusių telkinių, būrelių, grupelių ar net, kaip pogrindyje buvo, plačiai pasklidusių trejetukų. Patriotų pilna, o patriotinės organizuotos veiklos, be politinių partijų ir poros pagirtinų veiklos sąjūdžių Vilniuje, kaip ir nėra. Ko gero, daug kas mano, jog pakanka tik proginių susitikimų, kitų ir savo kadaise atliktų darbų paminėjimų, ir tai viskas, ko Lietuva tikisi iš patriotų, kai kova už Lietuvą dar nebaigta.
Turbūt patriotų snaudulį ir abejingumą veiklai pajutę, iki šiol tamsiuose užkampiuose tūnoję visokiausi okupacinių metų elito atstovai ir jų palikuonys tiek įsidrąsino, kad ne tik išlindo į dienos šviesą, bet net sulipo ant valstybės virtuvės stalo. Jau senokai išeivijoje (kažkaip atsiradę) tautos rezistencijos atstovais apsišaukę ar atitinkamų institucijų apšaukti siautėjo Štromas su Venclova. Šiuo atveju kas nors galėjo pasakyti: Apsaugok, Viešpatie, nuo tokių rezistentų, o nuo priešų mes patys apsiginsime. Dabar Lietuvon krenta išeivijos kairiojo sparno plunksnos ir, tarp kitko, imasi mūsų jaunimo auklėjimo.
Matyt, tiek daug pilietinio žadintuvo skambučių buvo pramiegota, kad šalia rezervo fenomenų net gėdingos atminties tautos pavergėjų maskolių padlaižių palikuonys imasi lietuvių tautos vedlių amato.
Aišku, vaikai nėra atsakingi už tėvų darbus, nors tėvai dažnai atsakingi už savo vaikus. Tačiau suaugę ir subrendę buvusių Maskvos kumečių palikuonys turėtų būti ypač jautrūs senoms savo tautos žaizdoms, kol jie nėra pakloję prieš tautą atverstų visų savo tautinių kortų. Kiek kartų dar reikia kartoti, kad ne tiek svarbu, kas kuo kada buvęs (išimtis, žinoma, žudikai), kiek tai, kas jis yra šiandien ir ar bando patriotine veikla atsipirkti už senas klaidas. Ypač tokiems, kaip viešumon išėję Paleckiai tektų laikytis gero takto taisyklės: žinoti kam, kur, kada ir apie ką jiems dera ar nedera kalbėti.
Bent jau turėtų atsiriboti nuo raginimų Lietuvos Prezidentui važiuoti į Maskvą (Putino saulutės parvežti?). Kur tau! 2005 m. sausio 31 d. Lietuvos žiniose apsireiškia Algirdas Paleckis. Pasirodo, jis Seimo narys! Ilgokai apsistojęs prie Stalino (saulėtojo) bendražygio Hitlerio siaubingų žydų žudynių paminėjimo Aušvice, jis patiekia įdomų statistikos vaizdą: Išeitų žmonių virtinė, išsidriekusi nuo Jeruzalės iki Aušvico ir atgal. Tačiau jo rašinyje nesurasi palyginimų apie žmonių virtinę, sudarytą iš raudonojo teroro aukų, tarp jų ir lietuvių. Tokia grandinė, ko gero, apjuostų Žemės rutulį ir dar kiek. Dar, žinoma, nustebtume, jei tokie autoritetai kaip A.Paleckis nesiųstų Lietuvos Prezidento į Maskvą. Padūsavęs, kad mūsų Prezidento nebūta nei Davose, nei Aušvice, jis beveik sušunka: Visiškam mūsų priešų džiaugsmui, nenuvažiuokime dar ir į Maskvą. Ore pakimba klausimėliai: kieno mūsų ir kurių priešų?
Vasario 10 dieną Veide Justas Vincas Paleckis lygina okupacinių ir nepriklausomybės metų (okupuotą, bet neprijungtą) Bulgariją su tokių pat metų (okupuota ir prijungta) Lietuva. Straipsnyje lyg ta yla iš maišo prasikiša okupacinio žargono terminai, pavyzdžiui, raudonosios mafijos (švelniai kalbant) LKP CK komisarai yra darbuotojai. Vietoje paprasto ir tikslaus pavadinimo Sovietų okupuota Lietuva iš J.V.Paleckio kompiuterio išlenda į pantį susuktas pavadinimas tuometė tarybinė respublika Lietuva.
Anot jo, trys darbuotojai prieš 40 metų svarstę galimybę ir Lietuvai pasiekti satelitinės valstybės statusą, kokį turėjo Bulgarija kaip tarpinė stotelė į visišką nepriklausomybę. Abejonės dėl darbuotojų siekio visiškos nepriklausomybės dar nėra įrodymas, jog to nebūta. Prieš 20 ar 30 metų išeivijos spaudoje teko susiremti su vienu išeivijos politinių mokslų profesoriumi, kuriam (turbūt darbuotojų) buvo įpiršta satelitinė idėja. Buvo bandoma įtraukti išeiviją į maištaujančių lietuvių nutildymą, leidžiant jiems savanoriškai ir formaliai, gal net referendumu, amžiams atsisakyti Lietuvos nepriklausomybės idėjos. Kaip viena iš SSRS respublikų, skirtingai nuo kitų satelitų, būtume šiandien NVS narė, toli nuo NATO ir ES. Jau senovės romėnai žinojo, kad reikia kai kurių kaimynų bijotis net ateinančių su dovanomis.
Tad tiek apie kalbas tų vedlių, kurie yra nuo pat lopšio persisunkę raudonojo rasalo tvaiku ir, matyti, nebando išsivėdinti. Mes negalime reikalauti, kaip darė komunistai, kad palikuonys viešai pasmerktų savo tėvus ir senelius. Tačiau lauktume, kad tokie palikuonys, prieš imdamiesi vadovauti tautai ar jai atstovauti, viešai pasmerktų tą šėtonišką sistemą, kuri tautiškai ir dvasiškai silpnus jų tėvus ir senelius pavertė tuo, kuo jie apgailėtinai buvo tapę.
Vilius BRAŽĖNAS
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|