Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Parodos
Pasaulis
Švietimas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Žiemą pražydę auksiniai žiedai

Benjaminas ŽULYS

Vienas iš parodos dalyvių Jonas Varkala

Auksakalius mini šimtmečiai

Septintą kartą Lietuvos prabavimo rūmų Kauno filiale buvo atidaryta ir dvi dienas truko tradicinė juvelyrinių darbų paroda, pavadinta „Žiemos žiedai – 2005“. Joje dalyvavo juvelyrai iš Kauno, Druskininkų, Vilniaus, Telšių. Visa parodos patalpa buvo pripildyta nekasdieniško grožio, subtilumo, įvairių formų dirbinių iš aukso, sidabro, platinos, papuoštų brangakmeniais, perlais, gintaru, kitais puošybos elementais. Žinoma, pirmiausia buvo tik žaliava, kol darbščių meistrų išmintis, fantazija, rankos visa tai pavertė įstabiais meno kūriniais. Kaip parodos atidaryme pastebėjo jos organizatoriai, šiuo renginiu norėta atkreipti visuomenės dėmesį, kad lietuvių juvelyrų darbai nė kiek nenusileidžia giriamiems vakarietiškiems, o dažnai savo išraiška, įspūdžiu yra vertingesni. Neatsitiktinai kai kurios žinomos užsienio firmos pratęsia sutartis su mūsų juvelyrais dėl jų darbų pirkimo.Tad galima pagrįstai teigti, kad lietuvių meistrų kūriniai yra paplitę visame pasaulyje.

Šia proga reikėtų prisiminti, kad prieš kurį laiką Lietuvos prabavimo rūmų išleistame buklete apie deimantus, auksą ir kitas grožybes rašoma, kad Lietuvoje beveik 2000 metų senumo kapuose jau buvo rasta sidabro papuošalų, paauksuotų stiklo karolių. Tais laikais sidabriniai arba sidabruoti papuošalai – antkaklės, segės, žiedai, apyrankės, kiti dirbiniai į Lietuvą buvo atvežami iš Romos imperijos, o laikui bėgant – iš Vakarų Europos. Lietuvos auksakaliai minimi XIV amžiaus rašytinės istorijos dokumentuose, nors tauriųjų metalų meistrai dirbo žymiai anksčiau. Jie gerai žinojo ligatūrų (metalų įlydymo į tauriųjų metalų lydinių sudėtį) paslaptis, puikiai išmanė sidabravimo techniką. Tų laikų auksakalio profesija buvo paveldima, šeimos saugodavo įgytas paslaptis. Juvelyrai gerai žino, kad auksas yra labai minkštas, plastiškas metalas. Įdomu, kad iš vieno gramo šio metalo galima ištempti pusketvirto kilometro vielelę. Nors parodoje nebuvo demonstruota, tačiau žinoma, kad meistrai sugeba taip iškalti auksą, kad jo ploniausia plokštelė praleidžia šviesą. Savitomis savybėmis pasižymi sidabras. Jis labai gerai, net 95 proc., atspindi šviesą, iš jo taip pat galima iškalti ploniausias, net 0,00025 mm storio plokšteles. Kažkada sidabriniuose induose buvo laikomas vanduo, nes šis metalas pasižymi antibaktericidinėmis savybėmis. Įvairiomis savybėmis ženkli platina, kiti taurieji metalai. Šios ir kitos savybės juvelyrikos meistrų buvo ir tebėra nuolat tyrinėjamos. Nenuostabu, nes juvelyrinis menas, tuo pačiu – brangiųjų ir puošniųjų akmenų kultūra juvelyrikoje turi apie 5000 metų istoriją. Kai kurios brangiųjų akmenų istorijos yra apgaubtos paslaptimis, nusikaltimais, apšlakstytos krauju. Manoma, kad pats didžiausias deimantas pasaulyje buvo rastas 1905 metais Pietų Afrikoje. Jo masė buvo 3026 karatų (karatas – 0,2 gramo.). Apie tauriuosius metalus, brangiuosius akmenis gali daug papasakoti parodos organizatoriai ir jos atidaryme dalyvavę Lietuvos prabavimo rūmų direktorius Eimantas Mitkus, Kauno skyriaus vedėja Rimantė Šileikienė, kiti parodos dalyviai juvelyrikos meistrai. Šiuokart labiau buvo kalbama apie šių dienų juvelyriką, apie jos kryptis bei naujoves tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Meistrą darbas giria

UAB „Aukso magija“ savininkė Izidora Kalniuvienė papasakojo, kad jos tėvas taip pat buvo auksakalys. Dabar tuo užsiima jo vaikaitis, Izidoros sūnus, nūnai bendrovės direktorius Mindaugas Kalnius. Į šią parodą jie pristatė keturiolika įvairių darbų. Jie ir kai kurie kiti meistrai parodos dalyviams papasakojo, kad dabar į madą ateina vadinamasis baltasis ir gelsvasis auksas. Papouošalų užsakovai, ypač jaunesniosios kartos, dažnai lankosi užsienio šalyse, mato, kokie papuošalai ten vyrauja, tad nori ir čia įsigyti panašaus metalo dirbinių. Į auksą pridedama paladžio, nikelio, dar ko nors, ir dirbinys įgyja naują raiškų atspalvį. Jei užsakovas pageidauja dirbinio iš rausvesnio aukso, į brangiąją žaliavą dedama šiek tiek vario, gal dar ko nors. Suprantama, visų subtilybių meistrai nelinkę atskleisti, kiekvienas turi savo darbo metodiką, savo profesinės patirties.

Baltąjį ir rausvąjį auksą sumaniai komponuoja juvelyras Raimondas Žemaitis. Itin įspūdingai atrodo taip sukomponuota apyrankė. Norint ją įsigyti, tektų pakloti 3500 litų. Įdomu, ar perka tiek kainuojančias vertybes. Meistras sako, kad perka tie, kuriems reikia ne vien brangaus metalo, o svarbiausia – meno. Todėl jis stengiasi, kad jo darbai žmones patrauktų kaip tik savo menine išraiška. O pasiturinčių žmonių esama vis daugiau, ir jie nori visuomenėje pasirodyti įspūdingiau. Juvelyras taip pat dirbdina žiedus, seges, kitus papuošalus. Beje, Raimondas savo firmos viešai nereklamuoja. Jo žodžiais tariant, geriausia reklama - tai jo darbai. Vieną kitą dirbinį iš jo įsigiję pirkėjai labai dažnai atveda ar rekomenduoja dar du tris savo pažįstamus, draugus, o šie pasiūlo pas jį ateiti kitiems savo bičiuliams ar giminėms. Tad klientų niekad nestinga. Šio meistro įsitikinimu, juvelyru reikia gimti, bet kas juo tapti negali.

Apie keturiasdešimt metų juvelyro darbą dirba Jonas Stromilas. Jis nuolat ieško naujovių, savitų technologijų ir vis ką nors nauja sugalvoja. Šiuokart jis parodai pateikė brangiųjų metalų derinius su molio keramika, porcelianu, kitais priedais. Darbai išsiskiria ryškiomis spalvomis, žaismingumu. Juvelyro nuomone, kaip kiekvienoje meno srityje, taip ir čia pažangai, grožiui, išradingumui ribų nėra. Daug metų juvelyro duoną kremta ir kaunietis Jonas Varkala. Be kitų įdomių darbų, jis parodo auksinį raudonu rubino akmeniu padabintą stilizuoto kryžiaus formos žiedą. Meistras sako, kad tai galėtų būti kardinolo žiedas. Jį norėjo padovanoti Lietuvoje apsilankiusiam popiežiui Jonui Pauliui II, bet nespėjęs. Tad dabar tebūnąs kaip vienas įsimintinesnių jo darbų. Beje, meistras yra ne vien juvelyras, bet ir poetas, tą popietę susirinkusiesiems paskaitęs savo eilių.

Parodoje auksinių kryželių, dirbinių su kryžiaus ženklu buvo ir daugiau. Juos pirkėjai įsigyja noriai, ypač perka merginos.

O Kęstučiui Vaišvilai iš Vilniaus rajono Nemenčinės seniūnijos juvelyrika yra ne pragyvenimo šaltinis, kaip kitiems šios parodos dalyviams, o pomėgis, malonus ir prasmingas laisvalaikio praleidimas. Jis yra mokytojas. Ir štai jau dvidešimt metų tas pomėgis nenusibosta, įgyja vis naujų raiškos formų. Apie tai byloja ir šio juvelyro darbai.

Savitai į didžiąją juvelyriką atėjo Vytautas Mockaitis. Jis prieš kurį laiką baigė Talino menų universitetą, dabar yra Lietuvos dailės akademijos Telšių Metalo plastikos katedros vedėjas, turįs savo mokinių, ugdąs jaunąją juvelyrų, metalo meistrų kartą. Ir, žinoma, pats dirbąs. Parodoje buvo jo paties ir jo mokinių dirbinių.

Parodos organizatoriai ir dalyviai vėl ketina susitikti kitų metų parodoje.

Ričardo ŠAKNIO nuotraukaŽiemą pražydę auksiniai žiedai

© 2005 "XXI amžius"