|
Lenkiamės idealistui
Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ
Neturime idealistų
Per daug skundžiamės, kad šiandien neturime kudirkų, basanavičių, maironių, valančių. Kad daug turime idėjų, bet neturime idealistų. Kai kurie jų nuo ligų, amžiaus naštos, bet daugiausia nuo klastingos ir žiaurios rankos jau žuvę, tragiškai ir dažniausiai paslaptingai dingę. Jų didvyriška laikysena kamerose, tardymuose ir lageriuose tesustiprina mus, dažnai kantrybės, atgailos, ryžto ir valios viržius atleidžiančius, savo pasižadėjimus ir priesaikas užmirštančius.
... Ir štai į Kybartų parapijos bažnyčią vasario 20 dieną suplaukė keli šimtai žmonių. Didžiuma jų patys patyrę praeities neteisybes ir rizikavę savo laisve. Šie maldininkai sukaktuvininko kunigo Virgilijaus Jaugelio amžininkai ir jų vaikai.
Amžininkų prisiminimai
Jį pažinojusiųjų ir artimųjų prisiminimus į lankstuką surinko ir šios sukakties proga išleido Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijos V. Jaugelio jaunimo centras. Štai jų žiupsnelis:
Kun. Virgilijus buvo tiesus kaip šūvis: ką galvojo, tą
kalbėjo, ką kalbėjo, tą darė (...) Jis ilgėjosi kunigystės, skubėjo
nors vieną dieną pabūti Viešpaties kunigu. Su kokiu džiaugsmu jaunasis
kunigas ėjo prie altoriaus, teikė sakramentus, lankė ligonius...
Jo ištvermė herojiška, atsidavimas Viešpačiui visiškas (arkiv.
Sigitas Tamkevičius).
Virgučiui sulaukus 9 ar 10 metų, mokyklos vadovai,
žinodami, kad mūsų šeima labai vargingai gyvena, išsiunčia brolį
į pionierių stovyklą. Gaunu jo laišką: Atvažiuok ir paimk mane
iš čia. Jie niekada nesimeldžia. Virgučiui geriau patiko būti alkanam,
bet kad galėtų melstis (Augustinas Jaugelis, kun.Virgilijaus brolis).
Prisimenu, kai kun.Virgilijus, kęsdamas didžiulius
skausmus, aukodavo Mišias. Man ir mano bendraamžiams patarnautojams
jis buvo didelis stiprybės šaltinis, padedantis tuometinėje mokykloje
iškęsti patyčias ir persekiojimus. Jo pavyzdys ir pasiaukojimas
Dievui mane stiprina ligi šų dienų (Jonas Dobiliauskas).
Kai paskutinį kartą mūsų šeima lankė sunkiai
sergantį Virgutį, giliai širdin įsmigo jo žodžiai: Taip norėčiau
daug daug dirbti, o po sunkios darbo dienos kristi ir visą naktį
miegoti kietu miegu, bet... gal čia man Viešpaties skirta nuveikti
didžiausius darbus?.. Tai ištaręs meiliu žvilgsniu apžvelgia savo
lovą, švelniai paglosto ją ranka... Ir nė vieno žodelio apie skausmus,
kančią (Nastutė Mačiulaitienė).
1980 m. vasario 14 d. Sėdžiu prie merdėjančio
sūnaus... Kokia ilga kančia, atrodo, ir galo jai nebus... Prieš
keletą dienų buvo Paskutinis patepimas. Jo draugas Alfonsas parūpino.
Vakar vos judindamas lūpas paprašė vėl nuvažiuoti pas draugą, kad
atvežtų Švenčiausiąjį... Siaubingos kančios, neapsakomos... (iš
Monikos Jaugelienės, kun.Virgilijaus motinos, dienoraščio).
Kančia tik iš pradžių būna sunki, paskui ji
virsta į didelį permaldavimą ir pasiaukojimą už kitus tada kančia
tampa auka (šiuos Virgilijaus žodžius užrašė kun. Antanas Mickevičius).
Netrokštu ir neprašau Viešpaties, kad tu sugrįžtum,
bet kad tu būtum tuo kviečio grūdu, kuriuo buvo pats Kristus, kuo
ir aš noriu būti (...). Atsimenu tave kas rytą ir vakarą, kai pasiaukojau
Jėzui ir Marijai. Pasiaukojimą darau ir už tave, o kartu už tuos,
kurie dirba, kovoja, kenčia persekiojimus, yra kalinami, tremiami
už Dievą, Tėvynę, Bažnyčią, Tiesą, Laisvę... Už tuos, kurie dabar
gyvena ir kurie gyvens žemėje iki pasaulio pabaigos (iš kun.Virgilijaus
laiško kaliniui Petrui Plumpai)
Tik perskaitęs paskutinius kun. Virgilijaus laiško žodžius supratau, kodėl Kybartų kultūros centre montažas prasidėjo Evangelijos ištrauka apie sėjėją, apie ant tako, ant akmens, į erškėčius patekusius grūdus.
Tiktai dabar paaiškėjo, kodėl per šv.Mišias ir per meninę programą salėje buvo giedama reta giesmė, kurios priedainyje sakoma: Viešpatie, leisk man byrėti grūdu į Tavo klėtį... Kiek Lietuvos žemėje pasėta tų kuklių, bet atsparių kviečių? Jie nedrebėjo tardymų ir vežimų akistatoje, nepabūgo grasinimų ir lagerių.
Pėdsakai...
Kultūros centro salės pasieniuose po stendų stiklais sudėti anuometinio mokinuko Virgilijaus Jaugelio diplomai už sporto laimėjimus, nuotraukose kai kurios iš jo gyvenimo akimirkos, mokslo pažymėjimai, kuriuose daugiau penketų negu ketvertų. Netoliese vienas iš paskutiniųjų Lietuvos Respublikos Prezidento apdovanojimų ketvirtojo laipsnio Vyčio ordinas, įteiktas artimiesiems po jo mirties. Norėjau paklausti greta sėdėjusio kunigo Virgilijaus brolio Augustino, kokius žodžius ištarė atiduodamas apdovanojimą artimiesiems valstybės galva. Ar jis kartais neraudonavo? Kur kažin šiandien tie, kurie jį tardė, iš jo tyčiojosi, daužė, laikė tarp kriminalinių nusikaltėlių Pravieniškėse, o paskui leisgyvį paliko prie brolio Augustino namų vartų?
Atsigręžus į Kybartų varpinės bokštą...
Vis dar matau Kybartų bažnyčios varpinės sieną ir ten padėtas dar šalčio nepakąstas rožes. Tai meilės ir pagarbos ženklai žmogui, kuris troško tarnauti Dievui, Bažnyčiai ir tėvynei.
Kada šio krašto žmonės susipras apie savo labiausiai pasiaukojusius sūnus išleisti knygų, kad iš jų būsimos kartos pasimokytų atsispirti nuožmiam prabangos, utilitarizmo ir dvasinio skurdo antplūdžiui? Kada Bažnyčia pasirūpins ir pasistengs, kad iš to 114 XX a. tikėjimo liudytojų lietuviško sąrašo kuo daugiau būtų paskelbta palaimintųjų? Tarp jų galėtų būti įrašytas ir šis ketverius metus vos kunigavęs jaunuolis, savo dvasia ir tyro gyvenimo pavyzdžiu atsistojęs į kankinių vyskupų ir arkivyskupų gretas.
© 2005 "XXI amžius"
|