|
Chameleonai ir gružliai
Petras KATINAS
Praėjo kalendorinė vieversėlio diena, o laukiamo pavasario kaip nėra, taip nėra. Įsismarkavo žiema. Tokia pati neprognozuojama, kaip ir visiškai sujauktas politinis Lietuvos gyvenimas sutinkant nepriklausomybės atkūrimo 15-ąsias metines. Netgi atėjęs amžinai valdyti Premjeras savo partijos tarybos posėdyje, kaip ir pridera, įvykusiame tradicinėje susibėgimų vietoje savo žmonos viešbutyje, pripažino, kad valdančiojoje koalicijoje ne viskas gerai. Nes, pasak jo, vadinamojoje koalicijoje, kurią kartu su nomenklatūrininkais socialdemokratais sudaro V.Uspaskicho darbiečiai, K.Prunskienės valstiečiai ir paskutinį kvapą baigiantys išleisti socialliberalai, susidarė gana sudėtinga ir įtempta situacija. Premjeras paaiškino, jog ta įtampa susidaro todėl, kad pirmą kartą Lietuvoje yra tokia didelė, netgi keturių partijų koalicija, o sėkmingai judėti į priekį trukdo partnerių politinis nepatyrimas.
Kalbėdamas apie politinį nepatyrimą, Premjeras, be abejo, teisus. Ir kas galėjo pagalvoti, kad tiek daug Lietuvos žmonių tarsi kokie gružliai užkibs ant Kėdainių oligarcho meškerės. Juk, atrodo, ištisus okupacijos dešimtmečius auklėti ir protavimą praradę žmonės nieko daugiau negali ir įsivaizduoti savo vedliais, kaip tik SSKP vadus ir vadukus. Ir štai atsirado toks suvirintojas iš Archangelsko. Nesvarbus, kad ir politinės nomenklatūros, ir suvirintojo pagrindiniai tikslai tie patys prisikimšti kišenes. Bet atiduoti grobio dalį kapėesesininkai jokiu būdu nenori. Be to, tam šviesiam rytojui kurti, pasak Premjero, labai kaišioja kojas gana gausi ir kvalifikuota opozicija.
Taigi pasakyta pakankamai aiškiai. Jeigu, Premjero vadovaujama, darbo, doros ir darnos partija valdytų, viskas Lietuvoje klestėtų ir augtų. Todėl partijos vadas primygtinai ragino savo partiečius, ypač esančius Seimo nariais, būti labai sutelktiems ir vieningiems, padėti įgyvendinti Vyriausybės planus. Pirmiausia, pasak partijos vado, reikia visomis išgalėmis padėti Vyriausybei priimant mokesčių įstatymų pakeitimus ir įvesti eurą. Tačiau partijos ir Vyriausybės vadas, prašydamas savo ganomų avelių pagalbos kuriant šviesų rytojų, nepasakė, kas gi trukdo Vyriausybei pasiekti tokių kilnių tikslų. Tuo labiau kad į Ministro Pirmininko kėdę atvirai besitaikantis rusų oligarchas kone kasdien mušasi į krūtinę aiškindamas, kaip jis paklūsta ir yra lojalus Premjerui.
Visai kitas dalykas yra vis dar Premjero ir partijos vado maskuojamas bruzdesys partijos viduje. Tiksliau sakant, jos viršūnėse. Mat partijos eiliniai, tai yra daugiausia neišsižadėjęs principų partinis-ūkinis aktyvas, kurių, kaip giriamasi, yra net trylika tūkstančių, aišku, įskaitant ir KGB rezervininkus, net pagalvoti negali, kad kas nors kitas galėtų pakeisti dabartinį vadą. Juk ne juokas pakeisti buvusį pirmąjį LKP CK sekretorių, Baltijos karinės apygardos vadovybės narį! Tokių paprasčiausiai nėra. Na, nebent dabartinis jo pavaduotojas. Bet jis, kaip rašė savo memuaruose buvęs LTSR radijo ir televizijos bosas J.Januitis, jau nuo pat ankstyvo ryto sėdėdavo prie SSKP politbiuro prievaizdo Mitkino durų, kad tam atėjus galėtų pranešti apie savo kolegų ir bičiulių ideologinius ir kitokius nukrypimus nuo generalinės linijos. Be to, argi gali su dabartiniu partijos vadu lygintis Socialdemokratų frakcijos Seime seniūnas, buvęs sveikatos apsaugos ministras J.Olekas, pavertęs Lietuvos sveikatos apsaugą nesibaigiančia marmalyne, neslepiantis savo ambicijų tapti amžinai gyvojo įpėdiniu? Arba dar viena Italijos Alpių slidinėtoja, besidedanti geriausia moterų teisių gynėja B.Vėsaitė. (Pagal slidinėtojų iš Lietuvos Seimo, gausiai susirinkusių Alpėse, skaičių galima manyti, kad ten žiemą vyksta Seimo posėdžiai.) Pastaroji dabar iš anksto renka (pirmiausia Maskvos mylėtojų) balsus Visagine ir visoje liūdnojoje Pietryčių Lietuvoje, kur nuolat balsuojama tik už komunistus. Mat pradėjusi agitaciją už Ignalinos atominės elektrinės išsaugojimą, bičiulė B.Vėsaitė užsimanė atimti duoną iš Šatrijos. Ir J.Olekas, ir B.Vėsaitė partijos tarybos posėdyje išdrįso pakritikuoti savo vado poziciją, neva dėl fizinių asmenų pajamų mokesčių mažinimo, sumažėjusias įplaukas į valstybės biudžetą galima kompensuoti naujais mokesčiais. Anot J.Oleko,užuot mažinus pajamų mokestį, reikėtų padidinti neapmokestinamų pajamų dydį.
Neslepiantis savo ambicijų netolimoje ateityje pakeisti Didįjį vadą, J.Olekas partijos tarybos posėdyje netiesiogiai paneigė Premjero optimistinius pareiškimus, kad valdančiojoje koalicijoje viskas tvarkoje, visi sprendimai priimami vienbalsiai ir vykdoma kažkokia niekam nežinoma lozunginė Vyriausybės programa. Kaip teigė J.Olekas, kuris jau gegužės mėnesį neokomunistų partijos suvažiavime ketina atimti valdovo skeptrą iš A.Brazausko, ta išgirtoji keturių partijų koalicija tėra tiktai popierinė. Atrodo, dėl visko susitarėme su koalicijos partneriais, o jie išeina pro duris ir žurnalistams arba per balsavimą Seime reiškia visai kitą nuomonę, piktinosi J.Olekas.
Pagaliau baigėsi KGB rezervą neva tyrusios Laikinosios Seimo komisijos darbas. Kaip ir buvo iš anksto žinoma, ta darbiečio S.Pabedinsko vadovaujama komisija nustatė, kad dabar užimantys aukštas valstybines pareigas KGB rezervininkai nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. Tiesa, komisijos išvadose pripažįstama, jog kur kas didesnę grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui kelia ne kelerius ar keliolika metų Lietuvai dirbantys asmenys, o užsislaptinę buvę KGB darbuotojai arba slaptieji agentai, kurie ir šiandien gali dirbti Rusijai. Kodėl gi užsislaptinę arba galintys dirbti Maskvai? Pirmiausia jie nėra užsislaptinę, bet atvirai, netgi iš aukščiausių tribūnų reiškia savo meilę buvusiems Kremliaus šeimininkams. Todėl tenka sutikti su aiškiai populistiniu ir nenuoširdžiu paksininkų partijos trubadūro V.Mazuronio pareiškimu, kuriame rašoma: Aukštuose postuose esantys žmonės net po Kovo 11-osios neišsibraukė iš KGB rezervo sąrašų, nors 1990-1991 metais dešimtys padavė pareiškimus ir buvo išbraukti. Jie nuslėpė ir nuo Seimo narių, ir nuo kai kurių valstybės vadovų, kad priklausė okupacinės valstybės saugumo rezervui. Bet nebuvo ir ko slėpti. Juk visiems, išgyvenusiems okupacijos dešimtmečius, kasdien tekdavo susidurti ne tik su KGB leitenantais ar majorais, bet ir su tuo rezervu. Visai nesvarbu, ar jie buvo įrašyti į čekistų sąrašus, ar ne. Negi Seimo komisija ar V.Mazuronis apsimeta nežinantys, kad didžiausias ir aktyviausias okupacinės valdžios rezervas buvo ir yra pirmieji rajonų ir miestų SSKP sekretoriai, kolchozų ir įmonių vadovai, partinių kuopelių sekretoriai su pačiu pirmuoju sekretoriumi priešakyje?
© 2005 "XXI amžius"
|