|
Dvasios skurdas
Prisimenu vaikystę, kada po aukštą dilgėlyną braidžiau lyjant ir saulei šviečiant, o broliai sakalai žygiavo tėviškės giriomis, kovojo už tėvynės laisvę ir nepriklausomybę, kurią 1991-ųjų sausio 13-osios išvakarėse išdavė AMB su Kazimira, pardūzgusia iš Gorbačiovo glėbio Kremliaus rūmuose ir pareiškusia: Atsistatydinam! O aplink Seimą, televizijos bokštą vis didėjo laisvės kovotojų tūkstantinės minios, kurių vienintelis ginklas tebuvo tiesos žodis ir daina tėvynei Lietuvai. Vos trylikos jaunuolių žūties auka tada laimėjome žūtbūtinį mūšį su pasaulio žmonijos istorijos didžiausių žmogžudysčių kaltininku Kremliaus bolševizmu ir enkavėdizmu, lyg utėle besislapstančiu drabužių kiekvienoje siūlėje, galvos plaukų sruogoje.
Atsimenu ir laikus prieš 50-60 metų, kada lietuvių tautos 50 tūkstančių narsiausių didžiavyrių su ginklu rankose ištisą dešimtmetį dienomis ir naktimis budėjo, kovojo su šimteriopai gausesnėmis okupantų rytinėmis ordomis, turėjo savą prezidentą Joną Žemaitį-Vytautą, kurio priesaikos tėvynei žodžiai šiandien dažnam nežinomi.
Matyt, menka kraujo auka kovojant už 1990-ųjų kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimą ir neteisinga (šito neatsitiko Estijoje ir Latvijoje) Lietuvos pilietybės suteikimo mūsų šalies okupantams praktika sudarė progą atviram Lietuvos valstybingumo ir Raudonosios armijos pasitraukimo iš Nemuno ir Neries slėnių priešininkui 1993 metais atsisėsti į mūsų Prezidentūros krėslą. Šios marionetės ir SSKP pirmojo sekretoriaus Lietuvai niekada nelaikiau ir nelaikysiu ketvirtuoju mūsų valstybės prezidentu. Juo man likęs krištolinio tyrumo lietuvis J.Žemaitis-Vytautas.
Vagių ir plėšikų AMB Vyriausybė su atvirais lietuvių tautos priešais jau rengiasi, remiama šiandieninių milicijos ir prokurorų bolševikinių jėgos struktūrų, vėl net penkiolika metų siautėti nuo Drūkšių iki Prūsijos Šešupės, trypti tikrų lietuvių gyvenimus, dorą ir teisingumą. Dvasios vargšai vėl kelia orgijas saunose, Turniškėse ir pakruojietiškose išniekintų mergaičių šaudyklose, Nemuno deltos draustinyje ir Pašilių stumbryne. Jau penkiolika metų Lietuvoje nematyti briedžių, kuriuos myriop pasmerkė Prunskienės ir Brazausko atkurtos nepriklausomybės pirmos vyriausybės miškų ministras Antanaitis su savo bičiuliu Padaiga. O aplinkos viceministras Albertas Vasiliauskas taip nualino Lietuvos valstybės girias, kad šiemet Rūdšilyje jau plynai kertami juodalksnynai.
Per keturiolika atkurtos Lietuvos metų tėtušis Algirdukas su motuše Kazimira jau prisiaugimo sau vertų vaikelių: laikiną prezidentuką ir Seimo spikerį bei Vilniaus merą Artūriukus, pilsudskinės krajovos Valdemarą, Kremliaus emisarinį agurkichą. Jie visi, be Generalinės prokuratūros, STT ir Valstybės saugumo departamento patikrinimų, reikalavo 80 mln. litų santaupų iš Lietuvos piliečių pavogusio aferisto bendrininką kuo skubiau skirti vidaus reikalų ministru. Negana to, enkavėdistų pulkininkas jau šiandien prezidentą Valdą Adamkų iš paskos sekioja Briuselyje.
Lieptu iš Žvėryno į Vingį perkirtęs Nerį, atradau Lėnico Brandenburgo 425-ojo šarvuočių bataliono globojamose praėjusio šimtmečio abiejų pasaulinių karų žuvusių karių kapinėse užrašytą tiesą: Viskas, ką turiu su manimi. Per Antrąjį pasaulinį karą Vilniuje iš beveik 2337 žuvusių vokiečių karių apie 1600 amžino atilsio atgulė Vingio šilo kapinėse. Atskira lentele pažymėtą Bernardą Haare, žuvusį 1941-ųjų birželio 22 d. prie Marijampolės, ypač verta atsiminti kiekvienam lietuviui, nes jis žuvo kovodamas su Nemuno kraštą tada naikinusių sionistų ir enkavėdistų Dušanskio, Sniečkaus ir Zimano gaujomis, siautusiomis Rainiuose, Kaune, Pravieniškėse. Vien tarp pirmoje plokštėje įamžintųjų vardų radau Lietuvą nuo azijietiškų okupantų rengiamų žudynių gynusius prūsų karius: Evaldą Absą, Fricą Adamsą, Otą Adomeitį, Hermaną Ahlersą, Heincą Ahrensą, Francą Andersą, Olerį Arengų, Georgą Arnašų, Georgą Baltrušį, Maksą Baltrušį... Šie vyrai didvyriškai gynė Lietuvą, vos 19-23 metų būdami, gyvybės grožį ir ateities kilnias svajas paaukojo, kad šiandien mes ramiai galėtume žingsniuoti savo tėviškės giria, kvėpuoti kadagiais dvelkiančiu šilo oru, kad ramiai miegotume naktimis, kaitroje gaivintumės šaltinio tyra tėkme, po vasaros ar rudens darbų pasisotintume savoje žemėje išauginto rugio juodąja duona. Ir dabar didžiausią paramą jau aštuonis šimtmečius svetimųjų alintiems baltų ainiams skiria narsi, darbšti ir tvarkinga vokiečių tauta, prieš pusantro šimto metų leidusi spausdinti lietuviškus raštus mūsų brolių Prūsijoje.
Šiandien Mažosios Lietuvos prūsų žemė laukia atpildo pastangų iš Didžiosios Lietuvos. Herkaus Manto, Imanuelio Kanto, Kristijono Donelaičio, Fridricho Kuršaičio, Martyno Jankaus ir Vydūno žemė sulauks deramos pagalbos ir pripažinimo, kada Vilniaus Seime, Vyriausybėje ir Prezidentūroje išnyks Kremliui ir raudonarmiečiams keliaklupsčiaujantys enkavėdistiniai bolševikai.
Antanas ALEKNONIS
Lekėčiai, Šakių rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|