| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Tiki Lietuvos ateitimi Mintys artėjant Nepriklausomybės atkūrimo Akto paskelbimo penkiolikos metų sukakčiai Artėja Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto priėmimo penkioliktosios metinės. Ta proga XXI amžius nusprendė pakalbinti įvairių profesijų Lietuvos žmones ir pateikti jiems kelis klausimus. Šiame numeryje spausdiname interviu su pirmaisiais kalbintais žmonėmis. Kituose numeriuose spausdinsime pokalbius su Kovo 11-osios Akto signatarais ir kitais pašnekovais. Šiandien savo pašnekovų klausėme: kuo jums reikšminga Kovo 11-oji? Ar praėję penkiolika nepriklausomybės metų pateisino lūkesčius? Kokią Lietuvos ateitį galima matyti, kai Lietuva tapo ne tik nepriklausoma, bet ir Europos Sąjungos bei NATO nare?
Organizatorius žemdirbių savivaldai Marijampolės apskrities Kazlų Rūdos seniūnijoje Vidas JUODSNUKIS:
Be mažiausios abejonės galima tvirtinti, kad Kovo 11-oji yra nepaprastai reikšmingas posūkis tiek visos Lietuvos, tiek kiekvieno piliečio, tiek mano paties gyvenime. Vargu ar rasime nors vieną tautą, nors vieną sąmoningą pilietį, kuris nenorėtų būti laisvas, nepriklausomas nuo kitos valstybės valdovų, norėtų tarnauti svetimiems, už tą tarnystę gaudamas grašius, neturėdamas teisės tvarkyti savo likimą ir kęsti nuolatinį pažeminimą. Dabar mes turime teisę patys tvarkyti savo gyvenimą, savo likimą. Tai ne skambios frazės, o realybė. Pasaulio praktika įtikinamai rodo, kad tik laisvas žmogus, laisva tauta noriai dirba, kuria ir tais darbo vaisiais džiaugiasi, dalijasi su kitu. Už savo laisvę kovojo ir dabar kovoja ne viena tauta, mes taip pat siekėme laisvės visais laikais. Prieš 87-erius metus, Vasario 16-ąją, paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, ir gyvenimas pasikeitė. Vėliau pusę amžiaus buvome sovietų gniaužtuose, ir vėl išėjome į laisvės erdves, virš Gedimino pilies plevėsuoja mūsų trispalvė. Be savo tiesioginio darbo, turiu savo verslą. Iš šviesaus atminimo savo senelio Juozo Matulaičio palikimo paveldėjau 24 hektarus žemės Marijampolės apskrities Kazlų Rūdos seniūnijoje, dar dešimt hektarų nusipirkau ir dabar su šeima tose žemėse ūkininkauju. Turiu septynis hektarus braškynų, dar auginu javus, turiu septynis hektarus tvenkinių jie buvo įrengti man priklausančioje žemėje. Darbo daug, juolab kad, be tiesioginių pareigų, dar turiu nemažą visuomeninio darbo krūvį. (Esu Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas ir Lietuvos žemės savininkų sąjungos tarybos vicepirmininkas, Lietuvos braškių augintojų draugijos valdybos pirmininkas.) Bet nesiskundžiu, visur stengiuosi suspėti. Tas darbas, atrodo, sekasi neblogai, nes jis man niekieno neprimestas, triūsiu savo žemėje, esu jos šeimininkas. Mano seneliai, tėveliai tokios gyvenimo šventės nesulaukė, bet tikriausiai iš Aukštybių regėjo Kovo 11-osios įvykius, džiaugiasi atgauta laisve ir linki mums Dievo palaimos. O mano prosenelis buvo Lietuvos prezidentas Kazys Grinius didi pagarba šiam tauriam Lietuvos sūnui. Džiaugiuosi, kad mus sieja nors tolimi, bet vis dėlto giminystės ryšiai. Dažnai aplankau jam pastatytą paminklą Mondžgirėje, padedu gėlių, uždegu žvakelę. Taigi svarbiausia, ką mes gavome Kovo 11-osios dėka, tai atgauta nepriklausomybė ir kiti reikšmingi gyvenimo reiškiniai. Esame NATO, Europos Sąjungos nariai, Lietuvą žino visas pasaulis, daugelis tarptautinių bendruomenių. Esame savarankiška valstybė. Mūsų jaunimas gali studijuoti užsienio aukštosiose mokyklose, dirbti ir užsidirbti turtingesnėse valstybėse. Žinoma, ne iš gero gyvenimo ar dėl įdomumo dažnas specialistas ar šiaip jaunas žmogus vyksta dirbti į užsienį. Ne viskas pas mus sklandu, ne viskas yra taip, kaip norėtųsi ar turėtų būti. Daug kur maži atlyginimai, sunkios darbo sąlygos, kitos priežastys verčia ieškoti išeičių. Ypač sunku darbą gauti vyresnio amžiaus žmonėms. Nenorėčiau apie tai kalbėti dar plačiau, tai mes visi žinome, jaučiame, matome. Tik šia proga norėčiau priminti dažnai giriamą, iš ekonominio ir socialinio nuosmukio pakilusią Airiją. Dabar ten klesti pažanga, gyvenimas ženkliai pagerėjęs ir auga toliau. Bet ten apie dvidešimt metų vyravo nepriteklius, jaunimas, specialistai bėgo į kitas šalis, ieškodami padoraus atlyginimo, geresnio gyvenimo, buvo daroma klaidų. Bet ilgainiui didelių pastangų dėka gyvenimas ten stojosi į pažangos vėžes. Žmonės grįžta atgal į tėvynę, dirba, neblogai uždirba. Tad ir mes nenorėkime, kad, tik atgavus nepriklausomybę, tuoj viskas eitųsi lyg sviestu patepta. Taip nebūna. Prisiminkime, kokį palikimą gavome iš pusę amžiaus trukusios sovietinės okupacijos. Žemo lygio gamybos technologijos, primesta lietuvių tautai svetima ideologija, aršus smurtas prieš tikėjimą, Bažnyčią, daug kitų dalykų negalėjo nepalikti pėdsakų. Per tą laiką buvo deformuota žmonių sąmonė. Daug kas prisitaikė prie sovietmečio gyvenimo sąlygų, vienokia ar kitokia forma tarnavo okupantams, tai netgi tapo gyvenimo norma. Arba štai girtavimas lietuvių tautai niekad nebuvo būdingas, užtat sovietiniai rusai ėmė mokyti lietuvius gerti iš stakanų. Savo ženklus paliko ir sovietinės aukštosios mokyklos, kurių auklėtiniai dabar sėdi aukštuose ir pačiuose aukščiausiuose postuose. Nieko labai bloga nebūtų, jei jie labiausiai būtų buvę mokomi specialybės. Bet greta to jaunimui buvo uoliai brukama sovietinė ideologija. Marksizmo-leninizmo, vadinamojo mokslinio (tik įsivaizduokit mokslinio) ateizmo, kitos -izmo teorijos buvo nuolat skiepijamos moksleivių, studentų sąmonėje. Daug specialistų baigė aukštąsias partines mokyklas, kur ne pasakaitės buvo sekamos. Taip parengti specialistai dabar ramiai dirba ir vadovauja mūsų nepriklausomai Lietuvos valstybei, dedasi esą kone patriotai. Nors ne vienas jų yra susitepęs kagėbistų struktūrose, tačiau jiems nė plaukas nuo galvos nenukrenta. Tai suprantama, nes juk matome, kieno rankose yra visa valdžia, kas duoda toną tokiam gyvenimui su visais jo atspalviais. Surandama įvairių priežasčių, kad tik nebūtų paviešinami kagėbistų rezervo sąrašai, nors, kaip sakoma, balti siūlai švieste šviečia. Nerimą kelia ir situacija mūsų kaime. Nemažas pavojus yra iškilęs smulkiesiems ir vidutiniesiems ūkininkams. Ne paslaptis, kad pastaraisiais metais Seimas ir Vyriausybė iš Europos Sąjungos gautą paramą skyrė vien stambioms žemės ūkio bendrovėms, žemės ūkio produktų perdirbimo įmonėms, stambiems ūkininkams, aplenkiant ir šiaip nelengvai besiverčiančius smulkesniuosius ūkininkus. Tos lėšos apskritai buvo nukreiptos ne pagal paskirtį. Be to, ne paslaptis, kad šiuo metu Lietuvoje apie 300 žemės ūkio bendrovių valdo 17-20 asmenų. Lietuvos žemės savininkų sąjunga mato didelį pavojų, kad, leidus be apribojimų šioms bendrovėms įsigyti žemę privačion nuosavybėn, gali kilti grėsmė mūsų valstybės vientisumui, net nacionaliniam saugumui. Todėl mes siūlome, kad juridiniam asmeniui žemės ūkio bendrovei, kooperatinei žemės ūkio bendrovei būtų leidžiama įsigyti privačion nuosavybėn iki 2000 ha žemės, bet ne daugiau kaip 300 ha kiekvienam bendrovės nariui. Šia proga prisimenu pamokančius profesoriaus Antano Stancevičiaus žodžius, kad lietuviai ąžuolai Lietuvoje buvo iškirsti, beliko vėjų perpučiami karklai. Kur vėjas papučia, ten jie ir linksta... Bet jau auga nauji ąžuolai, neabejoju, kad jie tikrai atlaikys ne vien vėjus, bet ir audras. Tai rodo mūsų dorovės, moralės ryškėjantys pokyčiai. Ir iškart reikia pripažinti, kad čia ne viskas gerai. Tad apsidairykime atidžiau. Pavyzdžiui, mane labai džiugina, kad bažnyčiose matau vis daugiau jaunimo tai itin palankus ženklas. Džiugina jauni kunigai, kurie moka bendrauti su tikinčiaisiais, randa įdomių pokalbio temų, moka dalyvauti diskusijose ir pan. Deja, apskritai visuomenės, ypač jaunimo auklėjimui dėmesio skiriama nedaug. Jo stinga mokyklose, kitose vietose. Daug vilčių čia aš dedu kaip tik į Bažnyčią. Bet tai nereiškia, kad žmonių auklėjimas mažiau turi rūpėti kitų žinybų darbuotojams. Be to, man tiesiog nesuvokiama, kodėl mūsų Vyriausybė taip nenoriai ir neženkliai prisideda prie Kauno Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios atstatymo. Kaip žinoma, bažnyčia pastatyta kaip padėka Dievui už atgautą Lietuvos nepriklausomybę. Bet jau sakiau prisiminkime, kieno rankose valdžia, taigi ir pinigai. Užtat skubinama kuo greičiau pastatyti Valdovų rūmus Vilniuje. Aš ne prieš tuos rūmus, tegul jie garsins Lietuvos vardą. Bet jie galėjo palaukti ir dešimt, ir dar daugiau metų. Prisikėlimo bažnyčia Kaune, mano nuomone, yra daug reikšmingesnis objektas. Iš visa to, kuo čia trumpai pasidalijau mintimis, nederėtų susidaryti nuomonės, kad, mano manymu, Lietuvą vien vargina vienokie ar kitokie skauduliai. Į kai kuriuos jų atkreipiau didesnį dėmesį, nes man tai labai rūpi. Manau, ne vien man. Tikiu šviesia Lietuvos ateitimi, žmonių geranoriškumu, darbštumu. Kovo 11-osios kelią pasirinkome patys, juo ir einame.
Dimisijos pulkininkas leitenantas, politinis kalinys ir katorgininkas (keturiolika metų praleidęs Gulago salyne), buvęs aktyvus Sąjūdžio dalyvis, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Juozas Enčeris:
Žinome, kad į Europą, jos civilizaciją įsijungėme 1253 metais, Mindaugui tapus Lietuvos karaliumi. Dabar Kovo 11-osios Aktu atkurta nepriklausomybė turi trūkumų, nes tai nevisaverčiai tautos namai. Stinga teisingumo, moralės. Esu gyvas liudininkas to, kas įvyko, todėl turiu teisę liudyti. Mane reabilitavo pats garsusis prokuroras Rudenka, kuris teisė fašizmo galvažudžius Niurnbergo proceso metu. Bet, jau praėjus penkiolikai metų po nepriklausomybės paskelbimo, Lietuvoje vis dar nematau teisingumo. Nėra teisybės ne todėl, kad man, jau 90-mečiui, kažko stinga, bet todėl, kad jis vykdomas nedovanotinai ilgai. Vis kažko delsiama. Atkurtoji Lietuvos valstybė iki šių dienų negrąžina mano sodybos prie Dubysos upės, nes joje gyvena stribo palikuonis. Lietuvoje teisingumo laukia didelė gausybė žmonių. Turime grįžti prie sampratos Tautos didybė ir garbė. Tą didybę saugoti turi, privalo asmenybės. Iš kur jos atsiras? Jas reikia išauklėti patiems, savo terpėje, tobula mokymo sistema. Jei viduje nemokėsime tvarkytis, tai nepadės nei NATO, nei Europos Sąjunga. Vadovai jau šiandien turi turėti Lietuvos ateities viziją. Kol kas konkrečių jos ateities planų nematau. Tai jau mūsų jaunosios kartos uždaviniai - išsaugoti kalbą, kultūrą, papročius. Be šių dalykų valstybės neegzistuoja.
Vytauto Didžiojo universiteto docentas Faustas Jončys:
Reikšminga tuo, kad atstatė tą šviesų būvį, kurį pirmuosius penkiolika mano gyvenimo metų gaivino Vasario 16-oji. Emociniu požiūriu reikšmingesnė buvo 1941-ųjų birželio 23-ioji, kai represuoto tėvelio tėviškėj prie radijo imtuvo iš džiaugsmo raudojo susirinkę kaimynai. Tuo tarpu Kovo 11-oji reikšmingiausia buvo kaip laidas, kad nebereikės įtemptai manevruoti nepatikimoje aplinkoje (saugotis iškilaus mediko provokacijų, darbuotis šalia studijų draugo KGB seklio, dėl disidentinės mano apybraižos įkliūti į žurnalisto ir fotografo spąstus), o svarbiausia nebebus idėjiškai prievartaujami vaikai ir vaikaičiai... Iš pradžių, bendro pakilimo fone, atkurta nepriklausomybė pateisino mūsų lūkesčius. Kai tuoj pat buvo atstumta Profesoriaus bendradarbiavimui ištiesta ranka, o 1992 metais į valdžią grįžo sovietinių įpročių bei mentaliteto apsunkinti žmonės ir neišsivystė naujas dvasinis, tautą apvalantis Sąjūdis, atėjo netikrumo ir dvejonių metas (nors noro padaryti, ką galiu, Tėvynės labui nesumažėjo nė trupučio). Kol oranžinė revoliucija nepažadino rusų tautos, NATO skydas daug brangesnis negu su Europos Sąjunga siejamos viltys, tuo labiau kad iš negandingų Vakarų plūsta ne vien pažangi civilizacija, bet ir palaidumo, liberalistinės neatjautos, savosios krikščioniškos tapatybės nesuvokimo vilnys. Mūsų ateities vizija priklauso ne tik nuo švarių rankų ir ūkinio išradingumo pasitinkant Europos paramą, bet ir nuo ištikimybės mūsų tautos vertybiniam paveldui įsitraukiant į Europos tautų šeimą. Užrašė Benjaminas ŽULYS ir
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |