| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Statykime bažnyčias ten, kur žmonėms būtų arčiau atvykti į šv. Mišias
Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis nepritaria Vilniaus mero Artūro Zuoko pareikštam siūlymui sostinės centre statyti ir popiežiaus Jono Pauliaus II vardu pavadinti Antano Vivulskio suprojektuotą bažnyčią, kurios neleido pabaigti sovietai. Per Jono Pauliaus II laidotuves nežinantis, pažvelgęs į jo karstą, galėjo pagalvoti, kad jame koks visai paprastas žmogus. Todėl didingos šventovės statymas miesto centre, kur apstu bažnyčių, būtų visai priešinga Jono Pauliaus II veiklai ir minčiai. Šventajam Tėvui rūpėjo žmonių sielovada, o ne Bažnyčios didybė, - Eltai praėjusią savaitę sakė kardinolas.
Pastarosiomis dienomis daug kalbama apie Jono Pauliaus II atminimo įamžinimą. Susidaro įspūdis, kad politikai net pradėjo varžytis, kas pasiūlys kuo iškilesnį projektą. Kaip, jūsų nuomone, tiktų pagerbti šią iškilią asmenybę? Būdamas Krokuvos arkivyskupu būsimasis Popiežius nepaisė sovietų draudimų ir statė bažnyčias naujuose miesto rajonuose, kad žmonėms būtų arčiau ir patogiau atvykti į šv. Mišias. Jei miesto valdžia Vilniuje, Klaipėdoje ar kur kitur nori įamžinti Popiežiaus atminimą naujomis bažnyčiomis, tegul skiria žemės nedidelėms jaukioms šventovėms miesto pakraščiuose. Viena įamžinimo mintis, kuri, atrodo, jau garsiai nuskambėjo, kyla tiesiogiai iš liudijimo, kurį visi matėme paskutiniais Šventojo Tėvo gyvenimo mėnesiais ir dienomis. Jei norime padėti seniems, sunkiai sergantiems žmonėms oriai praleisti gyvenimo pabaigą, jei norime puoselėti gyvybę iki to momento, kai Dievas žmogų pasišauks, jei norime palengvinti kančias ir suteikti pagarbią prasmę senatvės negaliai, turime prisidėti prie gyvybės kultūros skleidimo. Pavyzdžiui, įkurti hospicą - nepagydomų, specialios globos reikalaujančių ligonių slaugos namus, kuriuose medikai, kunigai, vienuoliai teiktų žmonėms medicininę ir dvasinę pagalbą. Tokie namai būtų gyvas paminklas ypač nuosekliai, veržliai Gyvybės Evangeliją skleidusiam Popiežiui. Galbūt jiems labiausiai tiktų Jono Pauliaus II vardas. Tas vietas, kur 1993 metais lankėsi Šventasis Tėvas, Bažnyčios iniciatyva ir pastangomis jau seniai ženklina kryžiai, paminklinės lentos. Ne viskas buvo mūsų valioje, todėl net apaštalinės kelionės dešimtmečiui, nepaisant paraginimų, Vilniaus miestas nesutvarkė Jono Pauliaus II vardu pavadintos aikštės. Labai tikiuosi, kad dabar tai jau bus padaryta dėl konkrečių projektų pasitariant su Vilniaus arkivyskupijos kurija. Netrukus prasidės konklava - naujojo Popiežiaus rinkimai. Koks žmogus, jūsų nuomone, būtų tinkamiausias pakeisti Joną Paulių II? Jūs žinote, kad negaliu ir nenoriu kalbėti apie kandidatūras. Sprendimą priimsiu tik po ilgos maldos, mėginsiu įsiklausyti, ką man sako, pataria Šventoji Dvasia. Melsiu ir prašau, kad visi Lietuvoje melstų, jog man Dievas suteiktų išminties ir stiprybės kuo geriausiai spręsti, suvokti, kur Dievas mus kviečia, kur Šventoji Dvasia veda Bažnyčią. Kaip tik sekmadienį Lietuvos bažnyčiose buvo skaitomas vyskupų laiškas apie maldą už pašaukimus. Labai noriu, kad ir kunigai, ir pasauliečiai suvoktų, jog malda už pašaukimus - tai ne vien malda, kad jauni vyrai apsispręstų kunigo tarnystei. Tai malda, kad kiekvienas išgirstų, kur Dievas jį kviečia, kokiu keliu veda. Šiandien, kai neturime Popiežiaus, ypač svarbi ir prasminga visų tikinčiųjų malda už tai, kad tas, kurį Dievas per kardinolus pašauks eiti sunkiausiu šv. Petro įpėdinio keliu, išgirstų šį balsą ir į jį nuolankiai atsilieptų. Ar jums asmeniškai bus sunku pasirinkti, už kurį kardinolą balsuoti? Taip, nes tai atsakomybės našta. Atsakomybės, kad kokios nors pašalinės idėjos ar jausmai nenukreiptų nuo to, ką patiri labiausiai sukauptos maldos akimirką. Svarbu, jog žmonės suprastų, kad tai - visai kitoks sunkumas, nei kyla sprendžiant apie asmenis, derinant kokius nors susitarimus. Tai sunkumas, kurį jauti širdyje klausdamas savęs: ar pakankamai įsiklausau į Dievo balsą, ar iki galo atsiduodu Jo Malonei, kuri tik viena svarbi ir tikrai veikianti šią akimirką? Kokius neatidėliotinus klausimus teks spręsti būsimam Romos Katalikų Bažnyčios vadovui? Neatidėliotinų klausimų supratimas tarp politikų, valstybės vadovų, verslo žmonių ir Bažnyčioje gerokai skiriasi. Šventasis Tėvas turės atnaujinti tikinčiųjų bendruomenėje vienybės su Apaštalų Sostu patirtį, nes dvidešimt šešerius metus trukęs pontifikatas įpratino tikinčiuosius šv. Petro soste matyti konkretų asmenį. Mes visi tikime, kad Jono Pauliaus II įpėdinį katalikai pamils, kaip mylėjo popiežių Joną Paulių II. Šventajam Tėvui teks našta suvokti, kokia įvairi Dievo tauta, kokia skirtinga tikinčiųjų padėtis įvairiuose kraštuose. Bažnyčia labai išgyvena dėl begalinio žmonių skurdo Afrikoje, dėl tebesitęsiančių karų, tačiau raginimas pasidalyti su artimu, raginimas turtingesnes šalis labiau galvoti apie teisybę ir paramą, kurį, tikiu, išgirsime ir iš naujojo Popiežiaus lūpų, neįgyvendinamas per vieną dieną. Kokius sunkumus, palyginti su kitų šalių tikinčiaisiais, Lietuva jau yra įveikusi, kokie iššūkiai mūsų dar laukia? Yra kraštų, kur Bažnyčia dar persekiojama, tikintieji žengia kankinystės už tikėjimą keliu. Mes jau išsivadavome iš šių pančių. Nors daugelis žmonių dar patiria nepriteklius, esame sotesni nei kai kuriose Afrikos, Azijos šalyse, turime daugiau galimybių vienas kitą paremti, išlaikyti savo Bažnyčią, kurti darnią visuomenę. Tačiau drauge su kitomis Vakarų šalimis Lietuvoje patiriame dvasios skurdą, amžinųjų dalykų išsižadėjimą dėl trumpalaikių malonumų, patogumo. Tebejaučiame sąmoningo tikėjimo stoką, kuris išvaduotų iš daugelio neregimų pančių. Jie varžo į klestėjimą besiveržiančios dabartinės visuomenės žmogų ir neleidžia pasiekti sutarimo su savimi ir Viešpačiu. Tačiau turiu tikros vilties, kad šios dienos, kai drauge su visais pasaulio žmonėmis giliai į širdį įsileidome įspūdingą pasitikėjimo Dievu liudijimą, kurį mums suteikė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, pagydys daugelį mūsų dvasios žaizdų. Ačiū už pokalbį Kalbėjosi Ieva Urbonaitė
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |