Vilkaviškio vyskupijoje Vilkaviškio dekanate
Popiežiaus palaiminimas pasiekė ypatingą dieną
|
Gražiškių parapijos klebonas
kun. Algirdas Petras
Kanapka po šv. Mišių
Anelę Klimašauskaitę
pakvietė pasirodyti
visai bažnyčiai
ir įteikė garbingą
Popiežiaus palaiminimą
|
|
Pirmąkart gyvenime netikėtai
dieviškosios ir žmonių pagarbos
sulaukusi aštuoniasdešimtmetė
senolė kukliai kalbėjo apie savo
nevertumą, nes nepadovanojo
bažnyčiai net vėliavos,
tik purvus vis šlavė... |
Gražiškiai. Atvelykio sekmadienis išaušo
su liūdna žinia apie Popiežiaus mirtį, didmiesčių šventovių varpų
paskelbtą dar naktį. Šią dieną vidudienio pamaldoms atėjusieji į
Gražiškių bažnyčią tapo parapijai nepaprastai reikšmingo fakto,
kurį galima įvardyti ir ypatingu ženklu, liudytojais. Klebonas kun.
Algirdas Petras Kanapka paskelbė, jog popiežius Jonas Paulius II
Eucharistijos metais, dėkodamas už ilgą ir uolią tarnystę Gražiškių
parapijos bendruomenėje, apaštalinį palaiminimą suteikė 80ies metų
jubiliejų mininčiai Anelei Klimašauskaitei. Tai pirmasis per parapijos
kelių šimtų metų egzistavimo laiką į Gražiškius atkeliavęs Popiežiaus
pagarbos dokumentas, įvertinantis paprastos, kuklios, menkutės moters
darbą, o per ją visą parapiją. Jis neįkainojamas dar ir todėl,
kad pasirašytas po to, kai Jonas Paulius II vasarį išėjo iš ligoninės.
Tai dar vienas akivaizdus liudijimas, kad jam buvo svarbus kiekvienas
žmogus.
Šv. Mišiose giedojusiam Kalvarijos laisvalaikio ir kultūros centro moterų ir merginų chorui Gija atliekant Ave, Marija klebonas palaiminimo tekstą pernešė per bažnyčią, parodydamas gausiai susirinkusiems gražiškiečiams. Be to, sakė manąs, kad neatsiras nė vieno prieštaraujančio, jog Aneliutė tokios pagarbos nusipelnė. Seniūnės Ramutės Didvalienės padėkos raštas irgi netrafaretinis, o už gerumą, nuoširdumą, meilę ir pasiaukojimą. Choras ir visa bažnyčia sugiedojo ilgiausių metų, paplojo.
Deja, tik pro miglą moteris matė ją pagerbusius žmones, įteiktas gėles, spalvotą Jono Pauliaus II nuotrauką. Kai Popiežius lankėsi Lietuvoje, ji nuvažiavo į Šiluvą, nes labai norėjo pamatyti Šventąjį Tėvą. Žinia apie jo mirtį moteriai neatrodė labai liūdna, priešingai, sakė ji, turime džiaugtis, jog turėsime dar vieną savo užtarėją danguje.
Anelė pasakojo, jog kai mokykloje nesisekė ir patirdavo nuoskaudų, vis pagalvodavo, jog eis į bažnyčią, klausys, ką kunigas sako, ir taip darys, - tada vis kur nors tiks. Nuo vaikystės bažnyčioje ji jausdavosi saugi ir veržte verždavosi į šv. Mišias, širdis sakydavo, jog dažna išpažintis, Komunija ją stiprina. Gėrį ugdydamasi savyje, visą gyvenimą jautriai ir nuolankiai tarnavo kitiems.
Iš tėviškės, Vygrelių kaimo, į miestelį atsikėlė daugiau kaip prieš trisdešimt metų ir tarnavo kitiems: nuolatos slaugė ir karšino ligonius. Visą tą laiką nematoma, kaip pelytė, reikalingą darbą atliko bažnyčioje: švarino, valė grindis ir skambino varpais, kviesdama tikinčiuosius į šv. Mišias.
A. Klimašauskaitės akys nuo vaikystės buvo silpnos ir laikui bėgant vis silpnėjo. Pastaraisiais metais, kai pasidarė sunkiau vienai tvarkytis, neprieštaravo, kada klebonas išrūpino vietą gyventi Marijampolėje, globos namuose.
Birutė Nenėnienė
Autorės nuotrauka
© 2005 "XXI amžius"
|