|
Pelėkautai
Petras KATINAS
Britų rašytojas S.Norkotas Parkinsonas savo knygoje Pelėkautai, pamušti kailiu labai taikliai ir teisingai apibūdino, kas yra biurokratija, jos struktūros ir ką ji veikia. Tai yra valdininkai. Tai jie, demonstruodami savo reikalingumą ir užimtumą, pradeda gaminti daugybę beprasmiškų raštų bei instrukcijų. Su tomis instrukcijomis susiduria beveik visi. Juk iš tiesų sunku surasti tokį žmogų, kuris nebūtų nukentėjęs nuo biurokratijos. Nuoskaudų, traumų, užgauliojimų, ašarų devynios galybės. Taigi S.N.Parkinsonas rašo: Yra tokia teorija, jog kiekviena kontora, turinti kokį tūkstantį tarnautojų, adminsitraciniu požiūriu gali būti savaveiksmė. Šis specialus terminas apibūdina valdymą, kuriam nereikia nei valdymo objektų, nei kitų žinybų, su kuriomis galima būtų susirašinėti, nei kokių nors išorinių kontaktų. Tokia kontora sugeba egzistuoti naudodamasi savo gamybos tarnybiniais raštais jos skyrių viršininkai visiškai užimti tuo, kad skaito raštus, kuriuos patys vienas kitam surašo. Jos etatai turi tendenciją pūstis, nepriklausomai nuo darbo apimties, netgi tuo atveju, jei to dabar ir visai nėra. Kol vadovo statusas bus matuojamas valdinių skaičiumi, tol centrinė kontora plėsis ir šakosis, be galo didindama pridėtines išlaidas.
Beje, netgi sovietiniais metais išleistas Tarybinės enciklopedijos žodynas taip paaiškina, kas yra ta biurokratija: Biurokratija specifinė visuomenės socialinių organizacijų (politinių, ekonominių, ideologinių ir kitų) forma, kai vykdomosios valdžios organai praktiškai nepriklausomi nuo jo narių daugumos. Taigi biurokratijos apibūdinimas šiame dešimtis cenzūrų praėjusiame leidinyje beveik teisingas. Bent jau yra už ko užsikabinti. Išvertus į paprastą žmonių kalbą, tai reiškia, kad biurokratijos pagrindinė idėja yra nepriklausomybė nuo daugumos noriu spjaudau, noriu gaudau...
Šį kartą pažvelkime tiktai į vieną tos visagalės biurokratijos veiklos sritį. Tai yra vis didesnio visuomenės dėmesio susilaukiančių Sveikatos apsaugos ministerijos, jos ministrų, sekretorių, departamentų vadovų ir kitų šios ministerijos biurokratų sukurptą ir didžiulį nepasitenkinimą visuomenėje sukėlusį Pacientų teisių žalos sveikatai atlyginimo įstatymą. Su šio įstatymo nuostatomis nesutinka netgi nemažai medikų, kurie, net bijodami susilaukti savo viršininkų nemalonės, atsargiai vadina šį įstatymą netobulu. Ypač tas, švelniai tariant, netobulumas atsispindi gydant sergančius vaikus. Priminsime: dabar, sunegalavus nepilnamečiui, jį į gydymo įstaigą privalo atvesti jo tėvai ar globėjai ir duoti raštišką sutikimą vaiko gydymui. O jeigu tėvai išvykę, arba yra darbe? Jeigu vaikas pakliuvo į autoavariją ar šiaip įvyko nelamingas atsitikimas kas tada? Žiniasklaidoje jau buvo aprašyti keli tokie atvejai, kai ištikti šoko paaugliai negalėjo prisiminti savo tėvų telefono numerio. Kol medikai ieškojo tėvų, tol vaiko niekas ir negydė. Ką ten vaikai. Šeimos nariams neleidžiama susipažinti su mirusių artimųjų ligos istorijomis, gydymo būdais ir panašiais dalykais. Mat, pageidaujant gauti tokius dokumentus tėvams, žmonai ar vyrui bei vaikams, turi būti mirusiojo sutikimas! Argi gali būti dar didesnis absurdas? Aišku, įstatymą kūrę biurokratai aiškins, kad panašiai elgiasi ir kokioje nors kitoje pasaulio šalyje taip jau įprasta bet kokius įstatymus, priimamus Lietuvoje, pagrįsti kitų šalių praktika. Žiniasklaidoje buvo paminėtas ir toks kurioziškas atvejis, kai sūnui buvo atsisakyta suteikti informaciją, kurioje ligoninėje gydomas į autoavariją patekęs jo tėvas. Pasiaiškinta labai paprastai: tokių dalykų neleidžia jau ketvirtą mėnesį galiojantis Sveikatos apsaugos ministerijos valdininkų sugalvotas įstatymas. Tuo tarpu ir sveikatos apsaugos ministras darbiečių partijos vicepirmininkas Ž.Padaiga, ir jo pavaduotojas R.Šadžius tvirtina, jog toks įstatymas yra labai pažangus, gina ligonių teises ir t.t. Įdomu, kas būtų, jeigu, pavyzdžiui, sveikatos ministro kėdėje sėdėtų Tėvynės sąjungos atstovas? Galima neabejotinai atsakyti kiltų pragariškas triukšmas. Tačiau kodėl gi darbiečiui sveikatos ministrui ir jo viršininkui neeksperimentuoti netgi žmonių sveikata, jeigu darbiečių reitingai, bent jau kaip skelbia Rinkos analizės ir tyrimų grupės RAIT apklausos, kyla tarsi šventinio pyrago tešla. Be to, šį bruzdesį, ypač dėl medikų streiko, kelia daugiausia tie, kurie prieš Seimo rinkimus iš visų tribūnų, netgi ligonių palatose agitavo už rusų oligarcho partiją. Ir dar. Šiame įstatyme įtvirtinta nuostata, jog ligonis, atvykęs gydytis, privalo pasirašyti daugybę popierių, apie kuriuos daugelis net neturi jokio supratimo. Parašų reikalaujama netgi kiekvieną kartą atėjus gydytis į polikliniką. O ką jau kalbėti apie ligoninių pacientus. Dabar sveikatos apsaugos valdininkai bando aiškinti, jog gydytojai perlenkia lazdą ne taip supratę įstatymą, nori apsidrausti pacientų nugydymo atvejais ir pan. Bet ką jiems daryti, jeigu juodu ant balto parašyta, kaip jie privalo elgtis. Tuo labiau kad žadėtų poįstatyminių aktų, paaiškinančių, kaip ir kada gydytojai turi reikalauti ligonio parašo, vis dar nėra ir nežinia ar jie išvis bus.
Apie tą nesibaigiančią sveikatos apsaugos reformą prirašyta ir prikalbėta daugiau negu reikia. Tų kalbų ir nerimo dar padaugėjo, kai Gydytojų sąjungos prezidentas L.Labanauskas, surinkęs ne tik medikų, bet ir kito medicinos įstaigas aptarnaujančio personalo, visokių vairuotojų, santechnikų, valytojų, parašus, paskelbė apie visuotinį medicinos darbuotojų streiką, prasidėsiantį gegužės 17 dieną. Ypač pabrėžta, kad streikas bus neterminuotas ir tęsis iki tol, kol valdžia nepadidins medikų atlyginimų 50 proc. Mat gydytojai, tiksliau pasakius, tie, kurie stengiasi iš to užsidirbti papildomus populizmo, taip pat ir politinio, balus, skelbiasi esantys vos ne socialiai remtini ir gąsdina, jog, nepatenkinus jų reikalavimų, kone visi išsilakstysią po užsienius. Dėl tų gydytojų galima ir suabejoti. Ypač matant, kokius rūmus yra pasistatę daugelis medicinos įstaigų vadovų ar gerų specialistų, imančių iš vargšų pacientų didelius mokesčius. Reikalo esmė visai kita. Kaip tada, streiko metu, su Hipokrato priesaika? Ką turės daryti ligoniai? Iš kur susilauks pagalbos sergantys žmonės, jeigu gydytojai, jų vadovų teigimu, teiks tiktai neatidėliotiną, būtiną pagalbą. Todėl teisus Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas, pareiškęs, jog visuotinis medikų streikas, be jokios abejonės, tiktai dar labiau supriešins medikus ir pacientus, daugeliui sukels stresinę ir ekstremalią situaciją, ir kils pavojus žmonių sveikatai ir gyvybei.
Kita vertus, jeigu ir būtų įvykdyti streiko organizatorių reikalavimai, o valdžia sukrapštytų tuos niekingus 350 mln. litų jų apetitams patenkinti, ar neprasidės grandininė reakcija, kai kitos visuomenės grupės irgi nuspręs streikuoti. Pavyzdžiui, kultūros ir švietimo darbuotojų atlyginimai mažesni nei medikų. Be to, jiems į kišenę niekas niekada neįdeda papildomo bakšišo, beje, įteisinto. Juk dabar faktiškai įteisintas minimalus 125 litų kyšis gydytojui. Mažai kas abejoja, kad, įteisinus šio pacientų papildomo atsidėkojimo minimumą, tas minimumas bemat išaugtų, jeigu būtų žymiai pakeltos medikų algos. Tą puikiai žino visi, kam, pavyzdžiui, tenka susidurti su teisėjais, kuriems kažkada atlyginimai buvo pakelti vos ne iki dangaus. Tokia pat proporcija išaugo ir kyšiai jiems. Todėl kalbėti, jog ženklus medikų atlyginimų padidinimas panaikins korupciją, gali tiktai žmonės, nežinantys, kas vyksta visose sferose, kuriose aptarnaujami paprasti žmonės. Aišku, jeigu, sekant medikais, prasidės ir kitų visuomenės grupių bruzdėjimai dėl atlyginimų didinimo, tai triukšmo nekels tiktai valdininkijos biurokratų kasta. Jiems atlyginimai ir taip auga kaip ant mielių. Ir be jokių streikų.
© 2005 "XXI amžius"
|