|
Paralelės
Banditinis pogrindis lėtai, bet nuosekliai likviduojamas, nepaliauja girtis Rusijos FSB direktorius N.Patruševas po Čečėnijos Respublikos-Ičkerijos prezidento Aslano Maschadovo nužudymo. Pasak N.Patruševo, dabar bus nuosekliai naikinami visi dar likę banditų vadeivos. Tiesa, jis ir Kremliaus marionetė Grozne R.Kadyrovas jau nebekalba, kad už keleto dienų bus sunaikintas karo vadas Šamilis Basajevas. N.Patruševas, girdamasis, kaip FSB Specialiosios paskirties centro specialiosios Alfos ir Vympel grupės ilgai bei kruopščiai rengė A.Maschadovo likvidavimą, tuo pačiu atskleidė dar vieną labai įdomų dalyką. Esą operacija buvo rengiama nepaprastai slaptai ir apie ją žinojo tiktai keli žmonės. Dargi okupacinės federalinės armijos štabo generolai apie tai nieko nežinojo. Pats FSB direktorius paaiškino, kodėl buvo būtinas toks slaptumas. Pasirodo, čečėnų kovotojai daugybę kartų sužinodavo apie rengiamas karines operacijas ir valymus ne iš kur kitur, o iš pačių aukščiausių okupacinės armijos štabo pareigūnų. Aišku, gaudami atitinkamą atlyginimą iš kovotojų už tokią informaciją.
FSB vadovas pateikia vis naujų faktų apie jo specnazo žygdarbį, nors, sprendžiant iš N.Patruševo pasakojimo, jokio ypatingo žygdarbio nebuvo. Tuo labiau kad dabar Rusijos saugumiečiai aiškina, jog jie žinojo, kad pas P.Maschadovą visą savaitę viešėjo pagrindinis teroristas Š.Basajevas. Išties keistas dalykas. Jeigu žinojo ir vietą, ir laiką, kur tarėsi abu čečėnų vadai, tai kodėl nesučiupo ir nenužudė? Juk už Š.Basajevo galvą irgi prižadėta daug milijonų dolerių.
Kai kurie apžvalgininkai vis dažniau kalba, kad prasidėjus pavasariui Š.Basajevas tikrai nesėdės sudėjęs rankas. Kalbama, jog čečėnų kovotojai susitarė su islamo fundamentalistais Ingušijoje, Kabardoje-Balkarijoje, Karačiajų ir Čerkesų srityje. Be to, po A.Maschadovo nužudymo, į kovotojų gretas įsiliejo labai daug naujų narių paauglių, kuriems nėra ko prarasti, ir jie siekia tik keršyti už savo artimųjų žūtį.
Niekingame ir negarbingame Čečėnijos prezidento A.Maschadovo nužudyme sąžiningesni Rusijos istorikai bei žurnalistai vėl primena 1817-1864 metų Kaukazo karą, kurio pabaigoje į nelaisvę pateko legendinis imamas Šamilis. Beje, štai ką 1857 metais rašė Šamilis Prancūzijos pasiuntiniui Rusijoje.
Ulemai, kaip ir visi garbingiausi mano šalies žmonės, prašė manęs kreiptis į kitas valstybes imtis veiksmų remiantis žmoniškumu, kad jos pagaliau padarytų galą ir sustabdytų neregėtus žiaurumus, kad teisybės ir teisingumo vardan jos išlaisvintų mus nuo Rusijos tironijos. Mes nebeturime nei ginklų, nei kitų būtinų dalykų tęsti karo veiksmams prieš grobikus, kurių pajėgos daugybę kartų viršija mūsiškes ir kariauja su mumis pačiais barbariškiausiais metodais.
Praėjus dvejiems metams po šio Šamilio pagalbos šauksmo, jis buvo paimtas į nelaisvę generolo Bariatinskio vadovaujamo rusų armijos korpuso. Tada apie imamą Šamilį, tuometinių supervalstybių vadintą didžiausiu galvažudžiu ir maištininku, daugiau sužinojo visa Rusijos aukštuomenė. Sankt Peterburgo ir Maskvos aukštuomenės salonai tarpusavyje varžėsi, kas iškilmingiau ir prabangiau priims įžymųjį belaisvį, ir diduomenė elgėsi su juo ne kaip su nusikaltėliu, o kaip su kare nugalėtos valstybės vadovu. Taip pat elgėsi su belaisviu ir caro valdžia, nusprendusi Kaukazo kalniečių vadą ištremti į garbės tremtį, į Kalugą. Ten jis kartu su sūnumi ir trimis savo kovotojais miuridais buvo apgyvendintas geriausiame Kalugos viešbutyje Kulona, kur jiems buvo skirtas visas aukštas. Štai ką tuomet rašė Kalugos laikraštis Kalugos gubernijos žinios (Kalužskije gubernskije vedomosti) 1859 m. spalio 12 d.:
Šeštadienį, spalio 10 dieną, apie vidurdienį į Kalugą atvyko Šamilis su sūnumi Kazi Mahometu ir trimis miuridais. Jie apsistojo geriausio miesto viešbučio Kulona aukščiausiems svečiams skirtame aukšte. Minios smalsuolių nuo ryto iki vakaro nesitraukė nuo viešbučio, norėdamos pamatyti Šamilį. Pati Kaluga jam labai patiko. Žiūrėdamas pro viešbučio langą į aukštumas už Okos upės, jis netgi pasakė, kad tai primena jo gimtąją Čečėniją. Kalbėdamasis su rusais, jis pasižymi didele tolerancija, kuri nusipelno pačios didžiausios pagarbos. 19 žaizdų, iš kurių devynios yra jo krūtinėje, rodo nepaprastą Šamilio narsumą ir didvyriškumą, jo neregėtą energiją. Šamilis pats papasakojo apie jo kovotojų vykdomus žiaurumus, tačiau nuolat pabrėždavo, kad žiaurumai yra neišvengiami kare ir yra veiksmų dalis.
Sankt Peterburgo laikraštis Russkij invalid išspausdino karininko A.Rudanovskio straipsnį apie Šamilį, kuris tuoj po patekimo į nelaisvę buvo nuvežtas į Stavropolį. Apie belaisvį čia visi kalba daugiau negu pagarbiai. Imamo raukšlių išvagotas veidas atspindi jo nepaprastą protą, o veido blyškumas slepia didžiulę kančią ir išgyvenimus. Netgi sunku patikėti, kad šis žmogus, tokiu išminties kupinu veidu, buvo fanatiškas, užkietėjęs Rusijos priešas, daugiau kaip 25-erius metus vykusių didžiųjų įvykių Kaukaze kaltininkas.
Tuometė Rusijos žiniasklaida legendinį Šamilį vertino taip: nugalėtojai atiduoda prideramą pagarbą belaisvio narsumui ir pasiaukojimui. Koks nepalyginamas kontrastas su dabartinės Rusijos žiniasklaida ir Kremliaus vadovų bei Rusijos politinio elito barbarišku elgesiu išniekinant nužudyto Čečėnijos Respublikos-Ičkerijos prezidento A.Maschadovo kūną, visuose leidiniuose spausdinant įvairiausiais rakursais išniekintą banditų vado lavoną. Pasak Izvestijų dienraščio apžvalgininko Aleksandro Gubanovo, tai rodo, kad XXI amžiuje Rusijos vadovai demonstruoja lyg anatomijos teatrą, lyg ir kapų išniekinimo pavyzdį. Štai kaip A.Maschadovo nužudymą vertino vienas didžiausių Čečėnijos marionetinės vyriausybės galvažudžių, vietinės vidaus reikalų ministerijos vadovas Ruslanas Alchanovas: Simboliška, kad mūsų prezidentas Achmadas-Chadži Kadyrovas didvyriškai žuvo per vyrų šventę Pergalės dieną. Šis vadinamasis prezidentas gavo galą drėgname rūsyje per tarptautinę moters dieną. Tokie vertinimai tik dar kartą parodo, koks primityvus dabartinių Rusijos vadovų mąstymo lygis. Jau nekalbant apie dabartinių Rusijos armijos generolų ir kitų karininkų garbės supratimą, humaniškumą. Tokie dalykai rusų armijoje baigėsi 1917 metais bolševikų atėjimu. Tik dabar įgavo dar didesnes grotestiško barbariškumo formas.
O Kaukazo karas, po Šamilio paėmimo į nelaisvę, dar tęsėsi penkerius metus ir baigėsi tiktai 1864 metais. Tai buvo ilgiausiai užsitęsęs karas Rusijos istorijoje, vykęs net 47 metus. Kiek tęsis dabartinis? Iki paskutinio čečėno?
Petras KATINAS
© 2005 "XXI amžius"
|