|
Perestrojkos jubiliejus
Petras KATINAS
Kovo mėnesį sukako 20 metų nuo paskutiniojo SSKP genseko Michailo Gorbačiovo pradėtos perestrojkos pradžios. Maskvos komunistinė ir patriotinė spauda tą datą pažymėjo įprastais prakeiksmais M.Gorbačiovui, pertvarkos architektu vadinamam Aleksandrui Jakovlevui ir buvusiam prezidentui Borisui Jelcinui. Tačiau pasigirdo ir kitų balsų. Štai kaip įvertino perestrojką ir po jos įvykusius istorinius įvykius garsus rusų rašytojas, aktyvus tų procesų dalyvis, romanų apie Antrąjį pasaulinį karą O aušros čia tykios, Rytoj buvo karas, Sąrašuose nepažymėtas ir kitų autorius Borisas Vasiljevas.
Savaitraščio Argumenty i fakty žurnalistės Julijos Šigariovos paklaustas, ar jis nesigailįs tuo metu kartu su kitais užviręs šią košę, B.Vasiljevas atsakė: Jokiu būdu ne! Juk reikėjo galų gale baigti su didžiausia blogybe sovietine valdžia. Viena dviveidiška partija turėjo savo rankose visą valdžią. Žodžio prieš ją negalėjai pasakyti. Ačiū Michailui Sergejevičiui už tai, kad jis suteikė Rusijai viešumą. Tai buvo pirmasis šviežio gaivaus oro gurkšnis. Jeigu nebūtų įvykusi pertvarka, neįsivaizduoju, kuo viskas būtų baigęsi. Be to, ginklavimosi varžybos, kurias per savo bukumą ir užsispyrimą vykdė Chruščiovas ir Brežnevas, pasiekė kritinę ribą. Kažkodėl visi mūsų buvę gensekai labai troško kariauti. Jiems buvo absoliučiai nusispjauti ir negaila rusų žmonių gyvybių. Taigi valdžia buvo daugiau negu bloga.
Bet ar buvo prasmė kovoti už demokratiją? Rusijoje jau ne
vieną kartą, pradedant dekabristais, bandyta kovoti už ją. Ir kiekvieną
kartą paprasta demokratija virsdavo rimbo demokratija.
Ar jūs žinote, kad Plechanovas nepalaikė savo mokinio Lenino, kuris veržėsi sukelti revoliuciją? Plechanovas sakė: Negalima sukurti demokratijos šalyje, kurioje tos demokratijos niekada nebuvo, o žmonės net nesuvokia, koks tai daiktas. Iš tiesų Vakarų valstybės, nors ir lėtai, bet peržengdavo tą barjerą. Mes gi visada sustodavome prie jo. Rusai iš esmės yra monarchistai. Niekaip negali pamiršti Stalino, todėl kad jis ir buvo paskutinis monarchas. Ir tuo pačiu mes visą laiką kariavome ne už laisvę, o dėl valdžios. Pažiūrėkite į mūsų deputatus. Jiems ta laisvė absoliučiai nerūpi. Pagrindinis jų rūpestis gauti didžiules algas, prestižiniai butai, vilos, automobiliai. O svarbiausia nieko reikšmingesnio nedaryti. Jie daugiau nieko nedaro, tik balsuodami pakelia ranką. Ir tą daro tiktai gavę nurodymus iš aukščiau. Rusų žmogui pats mylimiausias užsiėmimas nieko nedirbti ir už tai dar pinigų gauti. Mes esame tingūs ir nesmalsūs, - taip dar Puškinas sakė. Tiesa, tą visuotinę tinginystę jis teisino, neva rusai esanti labai jauna nacija. O iš tiesų rusų nacija labai sena. Rusijai jau tūkstantis metų. Susenome taip ir nespėję suvyriškėti ir tapti išmintingesni. Kodėl taip atsitiko? Pirmiausia todėl, kad Rusijoje niekada neegzistavo vieninga kultūra. Nuo amžių buvo du kultūros poliai kaimo krikščioniškoji ir miestietiška, dvarininkijos kultūros. Kaimiškosios kultūros pamatai buvo bendruomenės ir Stačiatikių Bažnyčia. Bendruomenės tvarkė visus ūkinius reikalus, o cerkvė dvasinį gyvenimą.
Dvarininkiška kultūra rėmėsi kitomis vertybėmis, bet irgi skleidė gėrį bei padorumą. Ką gi padarė bolševikai užgrobę valdžią? Visų pirma Leninas pradėjo ataką prieš dvarininkiškos kultūros skleidėją inteligentiją, kurią jis išvadino pačiais bjauriausiais žodžiais. Po inteligentijos sunaikinimo, atėjo eilė ir kitiems visuomenės sluoksniams. Leninas, o ne Hitleris, kaip mes iki šiol galvojame ir skelbiame, pirmasis pasaulyje organizavo koncentracijos lagerius. Tai Leninas įvedė ir įkaitų grobimo mechanizmą.
O prasidėjusi kolektyvizacija galutinai sugriovė kaimiškąją-krikščioniškąją kultūrą. To pasekmė abi egzistavusios kultūros buvo sunaikintos. Jokios naujos kultūros sovietinė valdžia nesugebėjo sukurti. Todėl po viso to, ką teko išgyventi, galutinai laimėjo miesčioniškumas. Jis triumfuoja ir dabar. Tai labai blogai. Juk tautos mentalitetą nustato ir kuria kaip tik inteligentija. Pati liaudis negali suformuoti nieko, pirmiausia nacionalinės idėjos. Tiesa, turiu labai mažą viltį, kad iš dabartinės kartos gali šis tas ir išaugti. Tai turėtų būti europietiška inteligentija, skirtinga nuo dabartinės. Rusijoje nuo seno žodis inteligentas reiškė pirmiausia aukštos moralės, didelės dvasinės kultūros, o ne profesionaliomis žiniomis garsėjantį žmogų. Galbūt jaunoji inteligentija ir sugebės įdiegti savo vertybes. Tų vertybių, kaip ir nacionalinės idėjos, ieškoti remiantis užsienio pavyzdžiais vargu ar įmanoma. Rusijos žemėje tokie dalykai neprigis. Be to, mes esame amžini pasieniečiai tarp Vakarų ir Rytų, tarp katalikybės ir islamo. Pas mus labai stiprūs tie instinktai. Visą laiką ieškome priešų. Ir tiems priešams suverčiame visas savo bėdas. Kodėl blogai gyvename? Priešai trukdo. Anksčiau priešus nurodydavo sovietų valdžia. Dabar tai padaryti sunkiau.
Rašytojas B.Vasiljevas kalbėjo, kad žmogus, kuris gali iškelti nacionalinę idėją ir prikelti Rusiją bei išrauti drakono dantis skurdą, valdžios savivalę - galėtų būti dabartinis prezidentas V.Putinas. Jis sakė tikįs, jog V.Putinui pavyks tai padaryti. Tačiau rašytojas pastebėjo: Tiesa, V.Putinui nelabai pasisekė su išsilavinimu. Su aukštosios KGB mokyklos diplomu nacionalinės idėjos nesukursi.
© 2005 "XXI amžius"
|