Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Ir Popiežius, ir Lietuvos draugas

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Popiežius Jonas Paulius II laimina Alfonsą Svarinską per monsinjoro Audrio Juozo Bačkio konsekraciją - šventinimą į vyskupus - Šv.Petro bazilikoje. Roma. 1988 metų spalis

Su ganytojišku vizitu į Lietuvą atvykęs popiežius Jonas Paulius II 1993 m. rugsėjo 7 d. lankėsi Kryžių kalne Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotrauka

Jau kelis mėnesius pasaulio eterio bangomis sklandė žinia apie sunkią Popiežiaus sveikatos būklę. Tuo laiku milijonai katalikų visame pasaulyje nuoširdžiai meldėsi už Popiežių. Ir paskutinėmis dienomis, ir naktimis tikintieji rinkosi į Vatikano Šv. Petro aikštę, meldėsi ir verkė... Ir lietuviai reiškė šiam Popiežiui didelę meilę. Ir štai jis jau iškeliavo pas Dievą. Apie iškeliavusį Popiežių rašo ir rašys šimtai ir tūkstančiai Bažnyčios tarnų, įvairių žurnalistų, ir draugų, ir priešų. Bus daug straipsnių ir lietuvių kalba.

Noriu parašyti apie savo susitikimus su Popiežiumi, kurie turėjo įtakos ne tik man, bet ir kitiems Lietuvos katalikams. Paminėsiu ir kai kuriuos faktus, kurių lietuviai nežinojo ir dabar nežino. 1978 metais, būdamas Kaune, per Vatikano radiją išgirdau: „Habemus novum Papam Carolum Wojtyla“ - turime naują popiežių Karolį Vojtylą. Nors okupantų ateistinė valdžia ir trukdė, buvo galima sužinoti vieną kitą žinutę iš katalikiškojo pasaulio. Lietuvių reakcija buvo žaibiška: Popiežius - lenkas. Jau kelis šimtmečius popiežiai buvo tik italai. Neseniai buvo miręs popiežiaus soste vos mėnesį išbuvęs Jonas Paulius I. Naujasis Popiežius (Jonas Paulius II) norėjo pagerbti du didelius Bažnyčios autoritetus - Joną XXIII ir Paulių VI. Pirmasis sušaukė II Vatikano Susirinkimą, o antrasis - jį baigė.

Man teko laimė šių metų sausio 5 dieną asmeniškai susitikti su Popiežiumi. Tada pagalvojau, kad tai yra mano paskutinis iš dešimties su juo susitikimų. Tada būnant Italijoje, teko lankytis ir Brešijoje, Pauliaus VI studijų institute. Čia pajutau Pauliaus VI didybę. Tiesa, prieš dešimtmetį švęsdamas savo kunigystės 40-metį, aukojau šv.Mišias prie altoriaus Brešijos katedroje, kurioje pirmąsias šv.Mišias aukojo kun. Džiovanis Batista Montinis, būsimasis popiežius Paulius VI. Netrukus naujasis popiežius Jonas Paulius II, lankydamas Vatikano radijo Lietuvių studiją, garsiai pasakė lietuviams: „Pusė mano širdies yra Lietuvoje“. Ir tai nebuvo tušti žodžiai. Dar kardinolas Karolis Vojtyla lankėsi pas marijonus Romoje. Vyskupas Antanas Deksnys, kuris mane priglaudė Bad Vorishofene (Bavarija) per dvejus tremties metus, tada pasakė kardinolui: „Jūsų pavardė labai lietuviška“. Šis atsakė: „Mano giminėje buvo daug lietuvių“.

Dar kalėdami Mordovijos lageriuose, gaudavome lenkų savaitraštį „Slovo povszechne“. Lageryje buvo keletas lenkų karininkų iš senosios lenkų kariuomenės. Iš Varšuvos redakcijos jie gaudavo du šio laikraščio egzempliorius su nurodymu vieną egzempliorių atiduoti lietuviams kunigams. Taip mes turėjome progą susipažinti su literatūriniu ir religiniu Lenkijos pasauliu. Tuomet Lenkijos gyvenime (ir religiniame, ir politiniame-visuomeniniame) labai išsiskyrė kardinolas Steponas Višinskis, o kardinolas K.Vojtyla laikėsi tarsi šešėlyje. Bolševikams nepavyko suskaldyti Lenkijos Bažnyčios vadovų. Jei neleisdavo važiuoti į Romą kardinolo S.Višinskio, tai nevažiuodavo ir kardinolas K.Vojtyla. Atsimenu, Kauno Katedroje per vokiečių vyskupų vizitą vienas iš jų manęs paklausė: „Ar gerai darome mes, vokiečių vyskupai, kad atvažiavome pas jus?“ „Labai gerai padarėte atvažiavę į Lietuvą, nes atvežėte mums gaivaus vėjo iš Vakarų pasaulio. Mes baigiame uždusti. Jei atvažiuotų ir kardinolas S.Višinskis, ir jį mes sutiktume labai džiaugsmingai“.

Filadelfijoje 1975 metais per Eucharistinį pasaulinį kongresą pagrindines šv.Mišias aukojo kardinolas K.Vojtyla ir per pamokslą jis gynė pavergtą Lietuvą. Kongrese dalyvavo ir Lietuvos dvasininkų delegacija, bet jie pasirinko tylą. Į tą kongresą bolševikinė valdžia norėjo išsiųsti ir vyskupą Vincentą Sladkevičių, bet jis kategoriškai atsisakė. Prieš tai pabėgęs jūreivis Simas Kudirka padarė spaudoje ilgą (vienuolikos puslapių) pareiškimą apie Lietuvą. Kalbėdamas apie Bažnyčios politiką, vyskupo V.Sladkevičiaus paklausiau: „Ekscelencija, ar galėsite skaityti Filadelfijoje pranešimą, panašų į Kudirkos?“ Vyskupas V.Sladkevičius pasakė, kad nedarys tokio pareiškimo, ir kategoriškai atsisakė važiuoti. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo bolševikų klasta. Jie planavo, delegacijai grįžtant į Lietuvą per Romą, vyskupą V.Sladkevičių palikti Romoje ir tada būtų galima nesunkiai susidoroti su vyskupu Julijonu Steponavičiumi. Buvo dar sumanyta vyskupą V.Sladkevičių atkelti į Kauną koadjutoriumi ir apgyvendinti kur nors Žaliakalnyje, toliau nuo Kurijos ir Katedros. Suprantama, taikant namų areštą. O vyskupą J.Steponavičių paskirti ordinaru į Kaišiadoris. Artimiausiu laiku vysk. Liudas Povilionis būtų turėjęs važiuoti į Romą ir bandyti realizuoti šį planą.

Abu minėti vyskupai prašė vysk. L.Povilionį nuvežti jų bendrą laišką į Romą. Kauno vyskupas buvo pažadėjęs, bet išvažiavo nieko nesakęs anksčiau. Tada šie vyskupai pasijuto apgauti ir susitiko Kaune; tame šių represuotų vyskupų posėdyje dalyvavau ir aš. Vyskupai parašė bendrą laišką ir išsiuntė, beveik neturėdami vilties, kad tas laiškas pasieks adresatą. Bet laiškas pateko į Romos kuriją per rankas. Ir naujas planas sužlugo. Sovietiniai pareigūnai buvo įsitikinę, kad vyskupas J.Steponavičius Kaišiadoryse nebus paskirtas kardinolu –jie visą laiką siekė, kad reikia sužlugdyti vysk. J.Steponavičių, kuris buvo griežtos linijos Bažnyčios atstovas, nesileidęs į jokius kompromisus su okupantų valdžia.

1988 metais JAV prezidento R.Reigano buvau išvaduotas iš sovietinio lagerio. 1988 m. birželio 16 d. grįžęs į Lietuvą, per Žolinę nuvykau į Pivašiūnus padėkoti Mergelei Marijai už išgelbėjimą. Turėjau progą per pamaldas pasakyti ir pamokslėlį. Tai man buvo didelis malonumas. Po pietų klebonijos svirnelyje liko tik žmonės su raudonomis juostomis. Jų buvo nedaug. Pasilikau ir aš. Tada vyskupas J.Steponavičius pasakė vyskupui V.Sladkevičiui: „Ekscelencija, eik į Vilnių ir prašyk atiduoti Vilniaus Katedrą ir Vyskupų rūmus, o aš einu į pensiją“.

Po trumpo laiko Lietuvos komunistų partijos sekretorius pasiūlė vyskupui V.Sladkevičiui tą patį, ką siūlė ir vyskupas J.Steponavičius; vyskupas Vincentas griežtai atsisakė, nes sakė, kad tai Romos reikalas. Ir vėl bolševikai panoro sunaikinti vyskupą Julijoną, kuris 28 metus nešė tremtinio kryžių. Abu vyskupai buvo mūsų kovotojų už Bažnyčią ir tėvynę vedliai.

1988 metų rugpjūtį palikau Lietuvą ir skridau į Frankfurtą prie Maino su paso įrašu visą laiką būti tremtyje užsienyje. Taigi buvau ištremtas iki blogio imperijos galo. Spalio 4 dieną monsinjoras Audrys Juozas Bačkis pakvietė mane į savo, kaip vyskupo, konsekraciją. Konsekracijos apeigas vykdė pats Popiežius Vatikano bazilikoje, o aš su Ričardu Bačkiu, monsinjoro broliu, per šv.Mišias nešiau Popiežiaus dovanas. Priėmęs dovanas iš mūsų abiejų, pasakė man: „Kiek tu daug iškentėjai“, atsikėlęs mane apkabino ir pabučiavo į abu skruostus. Visa katedra garsiai plojo. Ir aš, lagerininkas, tapau to vakaro didvyriu. Išeinantį mane sveikino kilmingos damos, žymūs vyriškiai ir kardinolai – Kazarolis ir Silvestrinis. Tai man buvo nelaukta ir nesvajota pagarba bei atlyginimas už daugybės metų kančią. Po kelių dienų, atrodo, spalio 7-ąją, Popiežius priėmė naujo vyskupo tėvus, artimuosius ir didelį būrį ateitininkų lietuvių iš Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje. Vėl man pasisekė. Buvo atnešta daug brangių dovanų. Įteikiau iš duonos padarytą rožinį ir pridūriau, kad kai lageriuose buvo mažai duonos, dirbome iš jos rožinius ir buvo tvirtas tikėjimas. Ir antroji dovana, kurią įteikiau Šventajam Tėvui, - medinis kryželis, kurį man padarė vienas buvęs kalinys rusas, komunistų partijos narys. Kryželius jis buvo padaręs ir kitiems kaliniams, bet prižiūrėtojai juos nuplėšė, o manojo nelietė. Brangias dovanas Popiežius perdavė išnešti personalui, o manąjį kryželį, sugniaužęs delne, išsinešė.

Kartą per bendrąjį pasimatymą stovėjau nuo įėjimo į salę penktas, lenkų kunigai ir dvi vienuolės stovėjo prie krašto. Popiežius, praėjęs pro šalį, pastebėjo mane, sugrįžo, uždėjo rankas ant galvos ir palaimino. Kitą kartą, būdamas Lietuvių namuose Romoje, gavau kvietimą atvykti į Popiežiaus koplyčią pamaldų. Turiu tos dienos nuotrauką. Pasirodo, tada lenkai šventė Vatikano radijo lenkų sekcijos 50-ąsias metines. Buvo devyni kunigai, kelios vienuolės seselės ir gal pora dešimčių pasauliečių. Po šv.Mišių išėjome į prieškambarį. Visus lenkus kunigus sustatė vienoje pusėje, pasauliečius – gale, o mane vieną – kitoje pusėje. Su lenkais Popiežius kalbėjo trumpai ir davė po rožinį. Su manimi kalbėjo ilgiau ir gavau du rožinius. Padėkojau ir ketinau išeiti. Bet priėjo Popiežiaus sekretorius vietnamietis ir pakvietė Popiežiaus vardu pusryčiauti. Didžiajame kambaryje stovėjo ilgas, neplatus stalas. O ant jo – laivo formos apie metrą ilgio sidabrinė vaza, pilna mėlynų gėlių. Mane pasodino prieš Popiežių, viename stalo gale - sekretorius lenkas Dzivišas, dabar jau arkivyskupas, o kitame gale - sekretorius vietnamietis. Jaučiausi turįs progą ginti vyskupą J.Steponavičių. Pasakiau tiesiai, kad per Vatikaną Lietuvos bolševikai nori susidoroti su vyskupu J.Steponavičiumi. „Šventasis Tėve, jei atleisite vyskupą J.Steponavičių iš Vilniaus vyskupo pareigų, tai nuskriausite jį, kantriai 28 metus nešusį tremties kryžių. Bolševikai triumfuos ir toliau sakys, kad Vatikanas nemėgsta vyskupo J.Steponavičiaus. Kaltins Vatikaną ir tie žmonės, kurie 28 metus gynė ir padėjo vyskupui Julijonui“. Šį klausimą reziumavau taip: vyskupas J.Steponavičius bent trumpam laikui turi grįžti į Vilnių. Atsikėlęs nuo stalo, Popiežius garsiai pasakė: „Ką galiu, aš visa jums padarysiu“. Šitą Popiežiaus pareiškimą gerai įsidėmėjau. Padėkojęs už viešnagę, gavęs palaiminimą, išėjau iš valgomojo.

1989 metais, panaudodamas provokacijas, Vilniaus KGB pašalino iš Vatikano radijo Lietuvių sekcijos vadovo posto prelatą dr. Vytautą Kazlauską. Netrukus KGB karininkas plk. Karinauskas savo pranešime Maskvai gyrėsi, kad Vilniaus KGB, padedamas Lietuvos aukštų dvasininkų, savo misiją atliko, ir paskleidė gandą Vatikane, kad prelatas V.Kazlauskas nesugyveno su jėzuitais, kurie vadovauja Vatikano radijui. O juk prel. dr. V.Kazlauskas gerai ir išsamiai informavo Lietuvą ir pasaulį apie kruvinus bolševikų nusikaltimus. Sužinojęs apie šį nemalonų atsitikimą, parašiau laišką Popiežiui ir perdaviau per lenkus dvasininkus. Po aštuonių dienų Popiežius paragino prelatą grįžti į senas pareigas. Bet prelatas dr. V.Kazlauskas jau nebegrįžo. Susitikime Lomžoje per vakarienę pasikalbėjau su Popiežiumi ir padėkojau už lietuvių kvietimą.

1993 metais lankydamasis Lietuvoje, Popiežius Kryžių kalne kalbėjo apie tris didvyriškus Lietuvos vyskupus: Mečislovą Reinį, Vincentą Borisevičių ir Teofilių Matulionį. Tačiau tada jis nepaminėjo vyskupo Pranciškaus Ramanausko. Kai vėliau Vatikane buvau priimtas Popiežiaus, bandžiau sužinoti, kodėl šis vyskupas nebuvo įtrauktas į Lietuvos kankinių sąrašą. Juk vyskupas lageryje pašventino du kunigus, buvo tiesus, principingas. Panašiai į Lietuvos kankinių sąrašą liko neįtrauktas ir kunigas kankinys Zigmas Neciunskas, buvęs partizanų ryšininkas ir suteikęs Santuokos sakramentą gen. Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Ir iki šiol nežinau, kodėl vysk. P.Ramanauskas neįtrauktas į Lietuvos kankinių sąrašą, ir taip man nepavyko atspėti šios paslapties. Kiti mano, kad apie vysk. P.Ramanauską nutylėta vien todėl, kad jis lageryje įšventino du kunigus. O kun. Z.Neciunskas į Lietuvos kankinių sąrašus nepateko todėl, kad jis aktyviai padėjo partizanams ir suteikė Santuokos sakramentą gen. A. Ramanauskui-Vanagui. Kardinolas V.Sladkevičius kadaise pasakė: „Aš įrašyčiau kun. Z.Neciunską ir į šventųjų sąrašą“.

1994 ar 1995 metais susitikau su Šventuoju Tėvu. „Ar dar dirbi Seime?“ – buvau paklaustas. Kadangi bolševikai bandė mane eliminuoti ir iš Seimo, ir iš viešojo gyvenimo, teko pasakyti teisybę: „Ne, Jūsų Šventenybe. Esu tik Lietuvos kariuomenės kapelionas“. Popiežius uždėjo ranką ant galvos, palaimino ir pasakė: „Te Dievas tau padeda!“

1980-1988 metų lagerio politiniai kaliniai turėjo du didžiausius pasaulio autoritetus: religinį – Joną Paulių II ir pasaulietinį politinį – JAV prezidentą R.Reiganą. Buvo miela mums, katalikams, kad ir stačiatikiai pripažino Popiežių kaip didžiausią dvasinį autoritetą. Šie du autoritetai sugriovė blogio imperiją. O visi kiti ir mūsų partizanai bei laisvės kovotojai savo kova pridėjo savo dalį. Dar viena detalė. Tapęs Popiežiumi, atsiuntė iš Aušros Vartų Vatikane dvi pijuses (mažas viršugalvio kepuraites) - raudoną kardinolo ir baltą Popiežiaus. Kaip buvo sutrikusi bažnytinė Vilniaus valdžia! Ir galiausiai ji tas pijuses paslėpė. Būtų niekas nieko apie jas nežinojęs, bet man šį atvejį papasakojo vysk. L.Povilionis ir aš žinią apie šią Popiežiaus dovaną išplatinau po visą Lietuvą. Ir tik tada, kai buvo atgauta laisvė, šią Popiežiaus dovaną galėjo pamatyti ir visi norintieji. Tarp kitko, kardinolas K.Vojtyla jau anksčiau norėjo pamatyti Lietuvą, deja, Vilniuje neatsirado drąsaus dvasinio vadovo aukštam svečiui į Vilnių pakviesti.

Mes dėmesingai sekėme pirmuosius naujojo popiežiaus Jono Pauliaus II žingsnius. Ir džiaugėmės, kad turėjome galingą užtarėją. Svarbiausia buvo tai, kad Popiežius supranta mūsų kovą. O tas supratimas davė mums naujos drąsos ir ryžto toliau tęsti kovą už Bažnyčią ir Tėvynę iki visiškos pergalės. Mes, Katalikų komiteto nariai, supratome, kad mus greitai areštuos, bet į mūsų darbą įsitrauks naujos jėgos, nauji kunigai. Taip ir buvo. Bolševikai mūsų Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK) nesunaikino, nors dėjo daug pastangų šantažuojant laisvėje likusius komiteto narius.

Trys kunigai – kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Juozas Zdebskis (vėliau nužudytas per autoavariją) ir aš, kun. Alfonsas Svarinskas, Maskvoje, privačiame bute, per korespondentus – iš anglų BBC, Švedijos, Jugoslavijos, Prancūzijos ir kitus – paskelbėme žinią apie Komiteto įkūrimą ir paaiškinome, kad žengiame nekanonišką žingsnį, nes kitos išeities nėra. Bolševikai taip prispaudė vyskupijų valdytojus, kad jie negali nei susirinkti, nei ką nors daryti. Ir Lietuvoje Bažnyčia virto tylos Bažnyčia. Mums pavyzdį parodė rusų disidentai, jų visiškas pasiaukojimas ir nemeluota drąsa. Tada BBC korespondentui Maskvoje rusų kalba perskaičiau pirmuosius du dokumentus. Juos pasiuntėme popiežiui Jonui Pauliui II. Spaudos konferenciją baigėme 15 val., o jau po poros valandų apie TTGKK kalbėjo Europos radijas.

Kai grįžome į Lietuvą, visi jau žinojo apie mūsų „avantiūrą“. Neareštavo, tik per įvairius šnipus norėjo nustatyti konferencijos vietą. Ir sužinojo tik tada, kai Maskvoje areštavo keletą disidentų. Dar keletą žodžių apie disidentus. BBC korespondentas manęs paklausė: „Ar daug Lietuvoje kunigų disidentų?“ Atsakiau, kad nėra nė vieno. „O jūs, trys kunigai?“ – paklausė. Žodis „disidentas“ anglų kalba reiškia ir „laisvamanį“, o šis epitetas labiau tinka rusams. Paaiškinau, kad mes kovojame už Lietuvos išlaisvinimą, esame laisvės kovotojai. „O ar visi kovoja?“ - paklausė. Ir aš sutrikau: kaip reikia pavadinti tuos, kurie su okupantu bendradarbiauja? Išsprūdo žodis colaboration - kolaborantai. Ir nuo to momento šis terminas pradėtas plačiai vartoti Lietuvoje. Atrodo, jis labai tinkamas.

Puikiai prisimenu Popiežiaus inauguracijos šv. Mišias, kurios užtruko net penkias valandas. Lenkai transliacijai naudojo stotį prie Suvalkų. Ir Viduklėje (Raseinių r.), kur aš tada dirbau, puikiai matėme transliaciją per Lenkijos televiziją. Laidoje mačiau daug žinomų asmenų ir pažįstamų žmonių. Mačiau, kaip Popiežius, pagerbdamas kardinolus S.Višinskį, Josifą Slipį, mano lagerio draugą, ir kitus lagerininkus, atsistojo. Tada Lenkijos televizija padarė mums neapsakomai daug gero. Sovietai norėjo panaikinti penktąjį TV kanalą. Po gen. V.Jaruzelskio perversmo, Lenkijos televizija pasidarė mums nereikalinga.

Popiežius Jonas Paulius II išgelbėjo Lenkiją nuo okupacijos ir sunaikinimo. Apie tai kalbėjo ir prezidentas A.Kvašnievskis. O argi galima keliais žodžiais nusakyti Lenkijos televizijos palaimą tada prislėgtiems mūsų katalikams?

Apie Popiežiaus vizitą į Lietuvą 1993 metais. Grįžęs į Romą vienam šveicarų teologui Jonas Paulius II kalbėjo: „Nemaniau, kad taip nukatalikinta Lietuva“. Jei Popiežius būtų atvažiavęs 1992 metais, tai būtų pamatęs dar nuoširdų lietuvių religingumą, bet tada valdė sovietų kariškiai. Tada buvo aiškinama, kad jie negali garantuoti Popiežiaus saugumo. Kitais metais sovietai „pasirengė“. Per radiją ir televiziją buvo skelbiama, kad Popiežiaus apsilankymą geriau stebėti per televiziją. Atseit keliuose bus didelė spūstis. Vilniuje gatves užtvėrė mediniais aptvarais („gardais“) ir į juos buvo galima patekti tik su bilietais. O aptvarai ne visi buvo užpildyti. Net per televiziją buvo matyti, kad tie aptvarai nepilni: paskutiniuoju metu vadovai nesugebėjo žmonių suleisti į aptvarus arčiau prie Popiežiaus. Kaune medinių aptvarų nebuvo, tik spalvotų popierių juostos. O Santakoje buvo pažymėta mažomis raudonomis vėliavėlėmis. Televizijos operatoriai pasistengė, kad per televiziją jos atrodytų kaip didelės raudonos vėliavos. Dar blogiau buvo Kryžių kalne. Ant kalno pastatyta koplyčia buvo iš visų pusių atvira! Atrodo, sąmoningai norėta Popiežių sušaldyti. Taigi Šventojo Tėvo sutikimą organizavo ne mūsų katalikai, o kažkas kitas.

Didžiausia popiežiaus Jono Pauliaus dovana Lietuvai – Vilniaus krašto priskyrimas Lietuvos bažnytinei provincijai. Anksčiau Vilniaus kraštas priklausė Lenkijos bažnytinei provincijai. Popiežius, prieš lankydamasis Lietuvoje, paskelbė, kad Vilniaus kraštas pereina į Lietuvos bažnytinę provinciją. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje! Popiežius, būdamas lenkas, tokiu diplomatiniu keliu išvengė to triukšmo, kuris galėjo kilti.

Verta prisiminti tai, ką popiežius Jonas Paulius II kalbėjo lenkams Šv. Dvasios bažnyčioje Vilniuje: „(…)Noriu išreikšti ypatingą džiaugsmą susitikdamas su Jumis šiandien, mano apsilankymo Lietuvoje metu Šventosios Dvasios bažnyčioje, kurią lanko lenkų kilmės lietuviai bei Lietuvoje besilankantys lenkai“ (paryškinta mano – A.S.). Taigi Šventasis Tėvas pasakė tiesą, kad Lietuvos lenkai iš tiesų yra lietuviai, tik jų kilmė yra lenkiška.

„Lenkų kilmės lietuviams“ Popiežius tada gražiai kalbėjo apie palaimintąją Faustiną Kovalską, kurią beatifikavo prieš kelis mėnesius Romoje, dalyvaujant Lenkijos primui kardinolui ir Vilniaus arkivyskupui: „Sesuo Faustina daug metų buvo „viena iš Jūsų“. Šioje bažnyčioje yra pamaldžiai gerbiamas šventas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kurio garbinimą ji skelbė. Mano Brangieji, būkite sekėjais jos kūdikiškos meilės Švenčiausiajai Trejybei. Iš šios nuolankios ir ištikimos Dievo tarnaitės mokykitės įvairiose aplinkybėse būti dangiškojo Tėvo vaikais, pasiaukojusiais Įsikūnijusio Žodžio mokiniais ir paklusniais Šventosios Dvasios Gaivintojos ir Guodėjos įrankiais.

Palaimintoji Faustina teužtaria kiekvieną iš mūsų ir pamoko žvelgti į Amžinybę. Tepaskatina Dievą turėti mūsų gyvenimo centre taip, kaip ji tai darė. Tada mūsų Evangelijos liudijimas ir tarnavimas broliams bus tikrai vaisingas“.

Popiežius Jonas Paulius mylėjo Lietuvą ir lietuvius. Dažnai prabildavo lietuviškai. Mielai susitikdavo su lietuviais, atvykstančiais į Romą. Dievas žino, ar pavyks mums rasti naujojo Popiežiaus širdy tiek meilės ir supratimo.

Palydėję Popiežių į paskutinę kelionę, suprantame, kad Jonas Paulius II yra geriausias pavyzdys mums, Lietuvos dvasininkams. Jo veikloje ir darbuose pirmiausia buvo Dievo garbė ir Bažnyčios gerovė, drąsa ir pasiaukojimas. Geriausiai pagerbsime Popiežių, jei jo pavyzdžiu karštai mylėsime ir ginsime Dievą, Bažnyčią ir Tėvynę. Ir atkursime Lietuvos dvasinį veidą, kurį suniekino bolševikai.

Prieš keletą metų Lietuvos katalikus giliai įžeidė lietuvio prof. L.Motiejūno viešas Popiežiaus paniekinimas. Turime atsiprašyti Jono Pauliaus II už šį nedorą lietuvio poelgį. Galbūt dabar ir pats L.Motiejūnas bei jo niekingą straipsnį spausdinęs „Lietuvos rytas“ ras bent šiek tiek pilietinės drąsos atsiprašyti velionio Popiežiaus ir Lietuvos tikinčiųjų.

Turime ir kitą panašų paniekinimą. 1993 metais valdžios bolševikai Popiežiaus vardu pavadino nedidelę automobilių stovėjimo aikštelę prie Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios. Ilgai kalbėjo, kad Šventojo Tėvo vizitas daug kainavo Lietuvai. Tik nepasakė vieno: rengdamiesi Popiežiaus atvykimui bent šiek tiek sutvarkė Vilnių.

Dabar iškyla svarbus klausimas: kas bus naujasis Bažnyčios vadovas? Ar atsiras panašus ir dvasia, ir protu? Juk mūsų laikai yra labai sunkūs ir Bažnyčiai, ir šių dienų pasauliui! Mes tikime Dievo apvaizda!

Mes, Lietuvos katalikai, esame įsitikinę, kad greitai melsimės ne už popiežių, bet į popiežių Joną Paulių II.

© 2005 "XXI amžius"