Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Popiežius Benediktas XVI iškelia veiklos prioritetus

Mindaugas BUIKA

Sekmadienį Šv. Petro aikštėje Vatikane vyko popiežiaus Benedikto XVI pontifikato inauguracija, kurioje dalyvavo 600 tūkst. piligrimų iš viso pasaulio, daugiausia - iš naujojo Popiežiaus tėvynės Vokietijos

Bažnyčia gyva, nes Kristus gyvas

Popiežiaus Benedikto XVI pastabos ir padrąsinimai, išsakyti per susitikimus ir religines apeigas jo pontifikato pradžioje, sujaudino ir pakėlė dvasią tūkstančiams jų dalyvių ir milijonams sekusių įvykius žiniasklaidos kanalais visame pasaulyje. Štai balandžio 24 dieną Romos Šv. Petro aikštėje vykusių inauguracijos šv. Mišių homilijoje Šventasis Tėvas ragino tikinčiuosius be baimės priimti Kristų ir liudyti artimo meilę, kaip moko Evangelija. Nelengvo uždavinio – vadovauti 1,2 mlrd. narių turinčiai Katalikų Bažnyčiai – akivaizdoje Popiežius reiškė įsitikinimą, kad jis nėra vienišas šioje tarnystėje, kad jį lydi visų šventųjų bendruomenė ir tikinčiųjų maldos.

Homilijos pradžioje su būdingu jausmingumu ir liūdesiu jis vėl prisiminė savo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II paskutines žemiškojo gyvenimo dienas ir mirtį. Tačiau tos pačios dienos nuostabiu būdu parodo ir Bažnyčios gyvybingumą bei jaunatviškumą. „Ji neša savyje pasaulio ateitį ir taip kiekvienam iš mūsų parodo kelią į tą ateitį, – entuziastingai kalbėjo Benediktas XVI. – Bažnyčia yra gyva, ir mes tai matome: mes patiriame džiaugsmą, kurį prisikėlęs Viešpats pažadėjo savo sekėjams. Bažnyčia yra gyva – ji yra gyva, nes Kristus yra gyvas, nes Jis tikrai prisikėlė“.

Daugelis iš pusės milijono maldininkų, dalyvavusių inauguracijos iškilmėse, tikėjosi, kad Popiežius savo pirmojoje homilijoje dėstys būsimojo pontifikato programinius prioritetus, ir buvo maloniai nustebinti, kad jo kreipimasis buvo labiau ganytojiško pobūdžio. Benediktas XVI aptarė tuos svarbiuosius inauguracijos liturgijos simbolius – palijų ir žvejo žiedą – kurie jam, kaip Romos vyskupui, buvo iškilmingai kardinolų įteikti per pamaldas. Ant Šventojo Tėvo pečių uždėtas palijus – iš grynos vilnos siūlų nuausta ir raudonais kryžiais išsiuvinėta juosta – savotiškai nurodo „į paklydusią, sergančią arba silpną avį, kurią ganytojas užsideda ant savo pečių ir neša prie gyvybės šaltinio“.

Ganytojo misija – vesti žmones iš blogio dykumų

Popiežius sakė, kad iš esmės su šia dykumoje pasiklydusia ir nežinančia kelio avimi galima sutapatinti kiekvieną iš mūsų, tikriau sakant, visą pasimetusią žmoniją. „Palijus visų pirma rodo, kad mes visi esame nešami Kristaus. Bet tuo pat metu Jis kviečia mus nešti vienas kitą. Taip palijus tampa ganytojo misijos simboliu“, – aiškino homilijoje Benediktas XVI. Jis pažymėjo, kad visa Bažnyčia su visais ganytojais, kaip Kristus, turi vesti žmones iš skurdo, bado, vienišumo, dvasinės tuštybės ir kitokio blogio dykumų prie gyvybės šaltinio, vesti į draugystę su Dievo Sūnumi, vesti pas Tą, kuris duoda gyvybę, duoda jos apsčiai. Ganytojiška misija tuo labiau aktuali, kad dabar „didelės tapo sielos vidinės dykumos. Todėl žemės turtai tarnauja statyti nebe Dievo sodą, kuriame visi galėtų gyventi, bet išnaudojimą ir griovimo galias didinti“.

Antrasis simbolis – Šventajam Tėvui įteiktas žvejo žiedas – primena Kristaus perduotą apaštalui Petrui „žmonių žvejo“ misiją. „Mes, žmonės, gyvename susvetimėję sūriam kančios ir mirties vandenyje, tamsioje jūroje be šviesos“, – kalbėjo Popiežius, pabrėždamas, jog Evangelijos tinklai stengiasi ištraukti juos iš tų mirties vandenų į Dievo šviesą, į tikrąjį gyvenimą. Tokia yra Bažnyčios ganytojo misija: vadovaujantis Evangelijos mokymu, „žvejoti žmones“, traukti vyrus ir moteris iš susvetimėjimo gelmės į tikro gyvenimo žemę.

Šioje homilijos vietoje popiežius Benediktas XVI apgailestavo, kad kitaip nei Evangelijos pasakojime, kada, Petrui užmetus tinklus, žuvų buvo daug, bet tinklai išlaikė, dabar, deja, tie žmonių žvejybos (evangelizavimo) tinklai vietomis yra sutrūkinėję, tai yra tarp krikščionių nebėra vienybės. Tačiau Šventasis Tėvas kvietė per daug dėl to neliūdėti, nes Viešpats yra pažadėjęs vienybę ir būtina jos siekti visais įmanomais būdais, pirmiausia malda. „Atsiminkime Viešpaties pažadą ir melskimės: neleisk, kad Tavo tinklas trūkinėtų, ir padėk mums būti vienybės tarnais“, – prašė Benediktas XVI.

Baigdamas homiliją, jis priminė prieš 26 metus savo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato inauguracijos metu pasakytą raginimą: „Nebijokite! Plačiau atverkite duris Kristui!“ Šį linkėjimą dabartinis Šventasis Tėvas vėl skiria pasaulio krikščionims, ypač jaunimui, pabrėždamas, kad Kristaus įsileidimas į gyvenimą neatima nieko, kas jį daro laisvą ir nuostabų. Greičiau atvirkščiai, tik artimai draugaujant su Kristumi, „tikrai atsiskleidžia didysis žmogiškos egzistencijos potencialas. Tik šios draugystės dėka patiriame grožį ir išlaisvinimą“.

Ekumenizmas – Bažnyčios gyvenimo realybė

Kaip minėta, inauguracijos šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI smulkiai neišdėstė savo pontifikato programos, pažymėdamas, kad jo tikroji veiklos programa yra „vykdyti ne savo valią, įgyvendinti ne savo idėjas, bet kartu su visa Bažnyčia klausyti Viešpaties žodžių ir valios, būti Jo vadovaujamam, kad Jis vestų Bažnyčią šią mūsų istorijos valandą“. Visgi Šventasis Tėvas homilijoje sakė, jog kai kuriuos prasidėjusio pontifikato prioritetus jis išdėstė savo kalboje, lotyniškai pasakytoje balandžio 20 dieną Siksto koplyčioje per šv. Mišias, aukotas su konklavoje dalyvavusiais kardinolais.

Stebėtojai atkreipė dėmesį, kad kaip tik tame pareiškime naujasis Popiežius ypač iškėlė apaštalo šv. Petro įpėdinio vieną iš svarbiųjų pareigų – skatinti visišką visų krikščionių vienybę. „Nuo savo tarnybos Romos Bažnyčioje, kurią Petras aplaistė savo krauju, pradžios dabartinis įpėdinis visiškai sąmoningai prisiima savo pirminį įpareigojimą nepailstamai darbuotis dėl visiškos ir regimos visų Kristaus sekėjų vienybės atkūrimo. Tai yra jo siekis, tai yra jo primygtinė pareiga“, – sakė Benediktas XVI, kuris yra kilęs iš Vokietijos, šalies, kurioje ekumenizmas yra kasdienio Bažnyčios gyvenimo realybė. Jis pabrėžė, jog šiame vienybės kelyje gerų sentimentų ir deklaracijų nepakanka, reikia ir konkrečių žingsnių, kurie kiekvieną krikščionį padrąsintų vidujai atsiverti.

„Būtinas teologinis dialogas, neišvengiama nuodugni istorinių priežasčių, lėmusių praeities pasirinkimus, peržvalga. Bet dar būtinesnis „atminties apvalymas“, kurį pradėti daug kartų kvietė Jonas Paulius II, – jis vienintelis gali paskatinti žmones priimti visą Kristaus tiesą“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Čia verta priminti, kad, dar būdamas Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektu, kardinolas J.Ratcingeris (dabartinis Popiežius) suvaidino esminį vaidmenį rengiant „Bendrąją deklaraciją dėl nuteisinimo“, kurią Šventasis Sostas pasirašė su Pasauline liuteronų federacija 1999 metų spalį. Šis dokumentas tapo esminiu žingsniu į katalikų ir protestantų susitaikymą po to, kai XVI amžiuje Martinas Liuteris suskaldė Katalikų Bažnyčią.

Laikytis ekumenizmo taip pat ir santykiuose su Stačiatikių Bažnyčia dabartinį Popiežių įpareigoja ir pasirinktas Benedikto XVI vardas. Kaip žinoma, popiežius Benediktas XV, valdęs Katalikų Bažnyčią 1914-1922 metais, pirmą kartą įvedė į liturgiją Maldos už krikščionių vienybę oktavą. „Dabartinis Petro įpėdinis jaučiasi asmeniškai įtrauktas į šį reikalą ir turi padaryti viską, kas jo galioje, keldamas esminį ekumenizmo klausimą, – patvirtino Šventasis Tėvas balandžio 20 dienos kalboje. – Sekdamas savo pirmtakus, jis yra visiškai apsisprendęs puoselėti kiekvieną iniciatyvą, kuri gali atrodyti tinkama skatinti skirtingų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių atstovų ryšius ir santarvę“.

Kolegialumas ir tikinčiųjų vienybė Eucharistijoje

Balandžio 20 dienos kalboje išdėstydamas savojo pontifikato prioritetus, popiežius Benediktas XVI pabrėžė ir rūpinimąsi Katalikų Bažnyčios vienybe, kurią pirmiausia garantuoja Popiežiaus ir vyskupų kolegiali bendrystė. Pastaruoju metu įvairiuose katalikiškuose sluoksniuose vyko debatai dėl šio kolegialumo aspektų, ir Šventasis Tėvas jau pirmajame pareiškime patvirtino savo ištikimybę II Vatikano Susirinkimo mokymui (konstitucija „Lumen gentium“), kuriame pabrėžiamas Petro įpėdinio ir vyskupų, apaštalų įpėdinių, vienybės poreikis.

„Šia kolegialia bendryste, nors ir skiriasi Romos pontifiko ir vyskupų vaidmenys bei funkcijos, yra tarnaujama Bažnyčiai ir tikėjimo vienybei, nuo kurios didele dalimi priklauso evangelizacijos darbų šiuolaikiniame pasaulyje veiksmingumas, – sakė Benediktas XVI. – Tad šiuo keliu, kuriuo žengė mano garbingieji pirmtakai, ir aš noriu sekti rūpindamasis skelbti visam pasauliui gyvąjį Kristaus buvimą“. Pirmoji tokia galimybė naujajam Popiežiui susitikti su pasaulio vyskupijų atstovais bus spalio mėnesį, kai Vatikane įvyks Vyskupų Sinodo asamblėja. Dar popiežius Jonas Paulius II buvo suplanavęs, kad ja bus baigti Eucharistijos metai. Benediktas XVI patvirtino, kad Sinodas, kurio tema „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis ir viršūnė“, įvyks kaip numatyta.

Šventasis Tėvas pažymėjo, kad jo pontifikatas prasideda kaip tik ypatingais Eucharistijos metais, ir tai jis laiko tam tikru Apvaizdos ženklu. Jis sakė, kad Eucharistija jam bus patikėtos tarnystės „centras ir versmė“. Šia proga kreipdamasis į pasaulio kunigus, jis priminė savo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II mokymą, kad „kunigo egzistencijai tuo labiau būdingas eucharistinis pavidalas“. Todėl kiekvieno kunigo gyvenimo ir misijos centras turi būti „pamaldus kasdienis šv. Mišių šventimas“.

Popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad šiais Eucharistijos metais ypač iškilmingai bus švenčiama „Corpus Domini“ (Devintinių) liturgija. Eucharistijai bus skiriamas ypatingas dėmesys ir Kelno mieste Vokietijoje rugpjūčio mėnesį įvyksiančiame viso pasaulio jaunimo susitikime, į kurį rengiasi atvykti ir Šventasis Tėvas. „Eucharistija nuolat daro prisikėlusį Kristų esantį, Kristų, kuris nepaliauja save dovanoti, kviesdamas mus dalyvauti Jo kūno ir kraujo aukoje“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. Jis kvietė visus tikinčiuosius „stiprinti meilę Jėzui Eucharistijoje, Jį garbinti ir aiškiai bei drąsiai reikšti tikėjimą tikru Viešpaties buvimu“.

© 2005 "XXI amžius"