Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Australijos kardinolas apie praėjusį pontifikatą ir naujojo iššūkius

Mindaugas BUIKA

Popiežius Jonas Paulius II ir kardinolas Džordžas Pelas

Sidnėjaus arkivyskupas kardinolas Džordžas Pelas

Kardinolas Džordžas Pelas

Bažnyčia buvo gerose rankose

Tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje pagrindiniai Bažnyčios hierarchai, kardinolai ir kiti dvasininkai toliau dalijasi epochinio popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato vertinimais, svarstydami problemas, kurias turės spręsti naujasis Popiežius, tęsdamas savo pirmtako darbus. Tolimosios Australijos didžiausios Sidnėjaus diecezijos arkivyskupas kardinolas Džordžas Pelas, paprašytas apibūdinti balandžio 2 dieną mirusį Šventąjį Tėvą, prisiminė tuo metu Romoje iškabintas dideles jo fotografijas su užrašu „Un Bravo Uomo“ - „Didis Žmogus“. Būtent tokį jį visam laikui prisimins dauguma australų katalikų – jiems popiežius Jonas Paulius II buvo „geras žmogus ir didis katalikas“.

Kardinolas Dž.Pelas interviu katalikų žiniasklaidai taip pat prisiminė JAV prezidento Ronaldo Reigano kalbų rašytojos Pegės Nunan, dabar dirbančios komentatore Niujorko dienraštyje „Wall Street Journal“, prisipažinimą, jog popiežius Jonas Paulius II jai ir daugeliui kitų katalikų sustiprino saugumo jausmą, kad „Bažnyčia yra gerose rankose“. Žinoma, Bažnyčia ir toliau nėra apsaugota nuo išorės, galimų skandalų ir krizių atskirose jos dalyse, tačiau praėjusio pontifikato laikotarpiu buvo aišku, kad Bažnyčios vadovybė sėkmingai su jomis susidoros, nes „Popiežius turėjo labai patikimas rankas“.

Kalbėdamas apie praėjusio pontifikato paskutinius metus ir dienas, kai tūkstančiai jaunų žmonių rinkosi į Šv. Petro aikštę maldos vigilijai už sunkiai sergantį Šventąjį Tėvą, kardinolas Dž.Pelas pažymėjo, jog ši paskutinė Jono Pauliaus II pamoka apie kančios prasmę buvo jo „geriausias pamokslas“. Iš tikrųjų radikaliausias skirtumas tarp krikščioniškojo ir sekuliaraus požiūrio – tai nusistatymas kančios atžvilgiu. Tie, kurie netiki Dievą, stengiasi pabėgti nuo kančios, padaryti, kad jos iš viso nebūtų. Katalikai, susidūrę su kančia, taip pat kiek įmanydami bando padėti tiems, kurie kenčia, tačiau jie taip pat tiki, jog per kančią ir mirtį, pirmiausia Kristaus, mes buvome atpirkti ir išgelbėti.

Taigi kančia turi ir pozityvumo, apie ką popiežius Jonas Paulius II rašė vienoje pirmųjų savo enciklikų „Redemptor Homini“, kalbėdamas apie mūsų Išganytojo kančios slėpinį ir rezultatą. Čia taip pat iškeliamas Jėzaus mokymas, jog tai, ką mes darome mažiausiems iš mūsų brolių ir seserų, kad būtų sumažinta jų kančia, darome pačiam Kristui.

Nereikia laukti dviejų stebuklų paeiliui

Kardinolas Dž.Pelas taip pat priminė velionio Šventojo Tėvo kitas dvi didžiąsias enciklikas „Evangelium vitae“ ir „Veritatis splendor“, kuriose aiškiai kalbama apie moralinius iššūkius šiuolaikinei visuomenei. Pomodernistinis pasaulis bando įteigti, kad visuomenei nebeliko stabilaus moralinio pagrindo, kad visos vertybės yra reliatyvios ir kad daugiausia, ką galime pasiekti, tai rasti laikiną konsensusą.

Popiežius Jonas Paulius II daug prisidėjo prie komunistinio blogio sistemos įveikimo, buvo nuolatinis socialinio neteisingumo kritikas ir pabrėžė Vakarų liberalios santvarkos dvilypumą. Viena vertus, rinkos ekonomika sudaro reikiamas sąlygas kurti materialinę gerovę, antra vertus, nevaržoma laisvė asmeniniame gyvenime, ypač jeigu nėra tvirto tikėjimo, sunkina šeimos gyvenimą, kelia pavojų santuokai. Taip pat ir politikoje demokratija yra vertingiausia valdymo forma, tačiau vėlgi be tvirtos vertybinės atramos demokratinė dauguma gali įgyti ir totalitarizmo bruožų, kai atsisakoma pripažinti pagrindines žmogaus teises, ypač teisę gyventi kiekvienu savo egzistencijos tarpsniu.

Kai dėl Jono Pauliaus II nepaprastų gebėjimų bendrauti, patraukti milijoninių minių dėmesį, pasinaudojant šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis bei gausiomis kelionėmis, tai praėjęs pontifikatas yra išskirtinės reikšmės ir visos 2000 metų Bažnyčios istorijos mastu, prie jo gigantiškumo negalės priartėti nė vienas iš pirmųjų jo įpėdinių. „Aš manau, kad popiežius Jonas Paulius II yra šiek tiek stebuklas, ir galvoju, kad niekas nelaukia dviejų tokių stebuklų iš eilės, - sakė kardinolas Dž.Pelas jau kitame interviu katalikų žinių agentūrai CNS. – Tai, ko mes netekome, yra žmogus, kuris buvo visuotinai pripažintas ne tik todėl, kad jį visi žinojo, bet pirmiausia dėl to, kad jis buvo efektyviausias pamokslininkas ir Kristaus skelbėjas pasaulyje… Jis bus prisimintas kaip Jonas Paulius Didysis“.

Kalbėdamas apie iššūkius, su kuriais susidurs Bažnyčia valdant naujam Popiežiui ateinančių kelerių metų laikotarpiu, kardinolas Dž.Pelas pirmiausia nurodė „tikėjimo į Dievą ir Kristaus centriškumo“ iššūkį. Tikėjimo erozija yra juntama visame krikščioniškame Vakarų pasaulyje ir ypač Europoje. Naujasis Popiežius turės būti ne tik tvirto tikėjimo skelbėjas, bet ir liudytojas. „Viena iš priežasčių, kodėl Jonas Paulius II taip patraukė jaunus žmones, buvo ta, kad jie matė, kuo jis tikėjo“, - sakė kardinolas Dž. Pelas.

Decentralizacijos problemos bus nesvarbios

Be abejonės, mirties kultūros proveržis, apie kurio pavojus labai aiškiai kalbėjo Jonas Paulius II, bus ir naujo Popiežiaus veiklos prioritetas. Bažnyčia toliau griežtai pasisakys prieš gyvybės naikinimą abortais, eutanazija ir biotechnologiniais eksperimentais su embrionais. Kardinolo Dž.Pelo nuomone, tradicinis Bažnyčios mokymas apie šeimą, pirmiausia kaip naujos gyvybės davėją, pastaruoju metu Vakarų pasaulyje įgyja ypatingą aktualumą dėl demografinės krizės ryškėjančių tragiškų pasekmių. Reikia vėl skatinti gimstamumą, kad būtų bent stabilizuotas gyventojų skaičius, kuris šiuo metu daugelyje Europos šalių nuolat mažėja.

Tarpreliginis dialogas su ekspansiją vykdančiu islamu taip pat liks svarbiu Katalikų Bažnyčios uždaviniu, sakė Australijos kardinolas. Jonas Paulius II labai aiškiai vengė konfrontacijos palaikant santykius su islamu ir šią veiklą reikia tęsti, skatinant nuosaikiąsias musulmonų jėgas. „Mes turime daryti viską, kas įmanoma, padrąsindami nuosaikiuosius musulmonus ir palaikydami juos kovojant už politinę valdžią šalyje“, - pabrėžė kardinolas Dž.Pelas.

Be to, Bažnyčia taip pat susirūpinusi, kad daugėja atsivertimų į islamą tradicinėse krikščioniškose Vakarų šalyse. Įdomu pastebėti, jog nors sekuliarioje spaudoje nemažai rašoma apie moterų išnaudojimą musulmoniškuose kraštuose, tačiau Vakarų pasaulyje į islamą kaip tik dažniausiai atsiverčia moterys. Štai vien tik Šveicarijoje yra daugiau kaip 30 tūkst. vietinių moterų, laisva valia ar dėl šeimyninių sumetimų perėjusių iš krikščionybės į islamą. Kaip teigiama, panaši padėtis ir kaimyninėje Austrijoje.

Bažnyčios misijų veikla lieka svarbi ir XXI amžiuje. Kardinolo Dž.Pelo nuomone, ypač šiuo atžvilgiu yra svarbi Kinija, kur dėl ekonominio augimo visuomenė tampa vis atviresnė evangelizacijai. Tikėjimo pavojų jaučia ir vietinis komunistų režimas, kuris stengiasi izoliuoti Kinijos katalikus nuo santykių su Šventuoju Sostu. Kinija buvo viena iš nedaugelio valstybių, kuri (formaliu Taivano atstovų dalyvavimo pretekstu) neatsiuntė net savo vyriausybinės delegacijos į popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuves.

Dabar vadinamieji reformų šalininkai Bažnyčioje daug kalba apie neva būtinumą decentralizuoti jos valdymą, suteikiant didesnes sprendimų galimybes vietinėms Bažnyčioms. Kardinolas Dž.Pelas sako, kad didesnės pusiausvyros tarp visuotinės ir vietinių Bažnyčių paieška galbūt reikalinga, tačiau tai bus „nesvarbus klausimas“ naujajam Popiežiui. „Yra keletas pasiūlymų, kad šiek tiek reikėtų pagerinti koordinavimą, galbūt discipliną Romos kurijoje, kas būtų naudinga. To turbūt ir turėtų pakakti“, - teigė Australijos kardinolas.

© 2005 "XXI amžius"