| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Prisiminimai apie Motiną Pranė LAURIŠONYTĖ Tu išėjai į Amžinybę, Mama. Tėvynės dangus sugėrė Tavo akių šviesą, o Tavo pasakyti žodžiai lieka mumyse: Eikite, vaikai Gyvenkite gražiai Padėkite vienas kitam
Sibiro speigas šerkšnotais raštais išpuošė mūsų trobos langus. Rytas. Tyliai išlipu iš lovos ir einu medinėmis grindimis ten, kur miega mano mažoji sesutė. Staiga sustoju: pamatau ją ne įprastoje vietoje, o kažkur toliau, apvilktą dar nematytu, labai gražiu baltai rožiniu drabužėliu. Kodėl ji miega neužklota? Kodėl prie jos ne mama, o krikšto motina Valė? - Kada Onutė nubus? klausiu. - Ji jau niekada nenubus, vaikeli. Ją pasiėmė Dievas, - pusbalsiu sako Valė. Tada išgirstu verkiančios mamos balsą ir kažkokius žodžius. Į atmintį įstringa tik žodis sušals. Noriu eiti pas ją, bet kažkas jau neša mane atgal į lovą, paguldo ir storai apklosto, kad nesušalčiau, kad nesusirgčiau, kad nenumirčiau kaip mano sesutė Šis prisiminimas tarsi susilieja su kitu. Nežinau, ar tai buvo vėlyvas vakaras, ar gili naktis, ar ankstyvas rytas. Mane pažadino kažkokie garsai. Atmerkiu akis. Žibalinė lempa apšviečia baltomis kvepiančiomis skiedromis nuklotas grindis ir prie varstoto palinkusį tėtį. Jis obliuoja lentą. Tai lenta ne stalui, ne suolui, ne skryniai, ne lovoms, ne duonkubiliui. Visa tai jis jau padarė. Tada medis kalbėjo jam apie gyvenimą. Sunkiausia dabar. Iš tos lentos jis turi sukalti mažytį karstelį Sibire gimusiai ir vos tris mėnesius išgyvenusiai savo dukrytei Taip aš likau šeimoje jauniausia. *** Kiekvienas žmogus savaip išgyvena skausmą. Mama tuo metu tarsi atitolo, o tėčio skausmas pavirto didesne meile ir dėmesiu mums. Tik po daugelio metų iš mamos pasakojimų supratau, kaip sunkiai ji išgyveno tą netektį. Palūžti jai neleido ne tik tremtinės lietuvės, bet ir kaimynė Darja. Ji buvo našlė. Vyras žuvo kare. Mūsų trobos stovėjo šalia, pačiame kaimo gale, o už jų - kiek akys užmato, driekėsi taiga. Ši gyvenimo ir atšiaurios gamtos užgrūdinta senbuvė mamą ne tik guodė, bet ir barė: - Negalima šitaip privalai valdyti save - ašaros nepadės, tik sveikatą prarasi. Kaip tada užauginsi likusius vaikus? Galvok apie juos, tu reikalinga jiems! Mama galvojo Tėtis dirbo taigoje, grįždavo vėlai. Mano vaikystės prisiminimuose mama visada dirba. Matau ją įkuriančią geležinę krosnelę, kuri, įkaitusi iki raudonumo, gelbėjo mus nuo šalčio žiemą. Mama skalbia, lopo, ado, karšia kaimynės dovanotas avies vilnas, verpia, mezga, o prieš didžiąsias šventes visada kepa duoną Kai turėdavome miltų, iškepdavo ir dažniau. O pirmaisiais tremties metais, išdirbę varganame kolūkyje visus metus, tėvai teparsinešė pusmaišį grūdų ir žirnių. Tiek valdžia tepriskaičiavo už darbadienius. Todėl kai mama, pasiraitojusi rankoves, minkydavo duonkubilyje tešlą, troboje tvyrodavo šventinė nuotaika. Prieš pašaudama kepalą į krosnį jo paviršiuje įbrėždavo kryžiaus ženklą, kad duonutė skalsesnė būtų. Mokė mus pabučiuoti nukritusią duonos riekę. Neprisimenu, kad kada nors būčiau ją numetusi, tik menu, jog ant stalo trupinių nepalikdavome. *** Man, kaip mažiausiai, didžiausias darbas būdavo plėšyti plunksnas. Laikėme žąsų, tai tos plunksnos niekada nesibaigdavo. Iš jų mama supylė pagalves, o iš pūkų šiltus patalus. Ilgais žiemos vakarais ištrauks, būdavo, iš maišo kelias saujas tų plunksnų, papils jas ant stalo, o iš tų kelių saujų išauga visas kalnas. Mama matė, kad mes nelabai mėgstame tokį monotonišką darbą, todėl, kai tik galėdavo, prisėsdavo mums padėti. Tas plunksnų kalnas ant stalo tarsi išnykdavo, nes mama mums pasakodavo apie Lietuvą. Mano vaizduotėje ji iškildavo lyg tolima pasakų šalis, kur soduose nuo obuolių svyra šakos, o rasotoje žolėje pūpso nukritusios kriaušės. Sunku buvo patikėti, kad ten nėra tiek uodų ir visai nėra tų moškių, kurios storu sluoksniu nugula kiekvieną taigoje pasirodžiusį žmogų. Kai 1949 m. kovo 26 d. mūsų šeimą trėmė į Sibirą, buvau dvejų metų. Sako, lipau iš to dardančio vežimo, kuris vežė mus į surinkimo punktą, ir verkdama rėkiau: Kam dr-dr? Aš nenoriu! Lietuvą išvydome tik po septynerių metų. Prisimenu mamos žodžius, pasakytus apie tremtį: Žmogus gali daug ką ištverti. Sunkiausia ištverti neteisybę. Kas padėjo mūsų tėvams ištverti tą baisiąją neteisybę? Mamos nusivežta ir išsaugota maldaknygė, tėčio armonika, maldos ir tikėjimas, kad ta neteisybė baigsis? O gal ištverti padėjome mes kiekvieną dieną patikliai į mamą ir tėtį žvelgiantys mažamečiai vaikai? Visada žinojome, kad jie priglaus, apgins ir po lygiai padalys tą vienintelę riekę... Ne vien tik duoną dalijai mums, Mama. Tu dainavai mums ilgesingas lietuviškas dainas, iš lietuviško Katekizmo išmokei mus skaityti ir pavargusi klaupeisi su mumis vakarinei maldai. Svetimame krašte sužvarbusiems tavo vaikams tu kalbėjai apie Tėvynę. Apie Tėvynę, kurios niekas negali nei atimti, nei sunaikinti, nes ji mūsų širdyse. ...Mes išsaugosime tą seną lietuviškų dainų sąsiuvinį, Mama.
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |