|
Rugių žiedai pieno kibire
Iš rengiamos esė knygos Ataudai
Alfas PAKĖNAS
Motinos kraitė pilna obuolių.
Ruduo. Laukai jau atvėsę.
Tik niekaip dabar atsimint negaliu,
Iš kur tada ėjome dviese...
Pavasaris jau. Galvelę pučiu
Per greit nužydėjusiai pienei.
Ir grįžtame vėl tuo pačiu takučiu
Tik be obuolių ir pavieniai.
Sename bloknote radau kažkada užrašytą Kazio Bradūno eilėraštį. Prisiminiau, kaip poetas savo kūrybos vakare su meile pasakojo apie motiną, vaikystę. Gal todėl ir eilėraštis toks suvalkietiškai taupus žodžiams, skaidrus, dvelkiantis ramia meile. Ir išsiskyrimu. Mes visi, pasak poeto Jono Strielkūno, einame vienišyn, kol galų gale liekame vieni. Ateiname į šį pasaulį ir išeiname iš jo pavieniui. Tarp tų dviejų stočių yra gyvenimas: pumpurai, žali lapai, žydėjimas, prisirpusių vaisių saldumas ir lapų kritimas. Pradžia ir pabaiga.
Iš pradžių visados yra Motina.
Nieko nėra baisiau, kaip nesugrįžti namo Motinos dieną, pirmąjį gegužės sekmadienį. Ypač jeigu tavo motina jau ilsisi Amžinybėje. Nepabūti prie jos kapo sužydėjusiose kapinėse. Tai tarytum prasigerti, nupulti į dugną, išduoti kažką brangaus. Ir nepamatyti parlėkusių pirmųjų kregždžių, šaudančių pro atviras tvarto ar klojimo duris. Motinos dieną jos visada jau būna namie, parskridusios iš tolimųjų užjūrių į tėviškės pašelmenius. Nesugrįši gal kažkas kitas į jas ilgai žiūrės negalinčioje sutemti gegužės prieblandoje.
O dabar atrodo, kad visa tai buvo tik vakar ryškiai prisimenu girdėtus žodžius ir vaizdus, kadaise matytus pro gryčios langą, kai žiūrėjai į prietemoje boluojantį jaunais berželiais apsodintą kelią.
Kelią į namus. Į tėviškę.
Tebegirdi motinos žodžius, pasakytus vėliau, kai jau pats suprasdavai, kad nieko nėra amžina. Tik gerumas. Tik jis išlieka nesudega, nenuskęsta, niekur neprapuola. Kiek buvai geras, tiek tavęs išlieka kituose ir šiame pasaulyje. Visa kita tik vėjas, tas pralekiantis, tolyn nuūžiantis vėjas.
Ir iš atminties išplaukia vaizdas: vasara, žydinčių rugių laukas, vėjo šnaresys. Tėviškės laukas, kuris tau visad kelia šviesią nostalgiją. Nesvarbu, kad jo seniai netekai. Bet tik ten buvai tyras, teisingas. Gal todėl ir neblėsta atminty tas siauras takas per siūruojančius prieš žydėjimą rugius. Takas tavo sielos, nuaitrintos miesto ir svetimų žmonių, peizaže. Jeigu parpultum ant jo ar bent žemai pasilenktum, pajustum, kaip jis kvepia stipria žemės ir javo šaknų vėsa.
Tuo taku su kibiru neseniai pamelžto pieno, pribyrėjusio žalių žiedadulkių, pasiraitojusi vasarinio drabužio rankoves, ateina tavo motina. Tu bėgi jos pasitikti, iškeltomis rankomis gindamasis nuo šiurkščių varpų, lendančių į akis ir plaukus. Pasitinki, kurį laiką eini priešakyje, paskui pradedi pintis motinai po kojom. Žinai, kad paims ant rankų ir neš namo viena ranka, kitoje tempdama kasdieninį savo nešulį kibirą pieno. Apsikabinus mamos kaklą, tave nustebina tarsi milžiniška žalia armonika grojantis rugių laukas ir didelis žalsvas debesis virš jo rugių žydėjimo siausmas. O žemai, kitoje mamos rankoje, teliūskuoja kibiras dar šilto, putoto pieno su žaliom žiedadulkėm tose gelsvose putose.
Tuo lauko keliu ji, išsiilgta ir be galo pažįstama, vis eina, eina į tavo gyvenimą vasaras ir žiemas, negandas ir džiaugsmus. Po daugelio amžino išsiskyrimo metų ir dabar dažnai, išeidamas iš tėviškės namų, sustoji sodo gale, atsigręži į gryčios langus ir lyg trumpą maldą pašnibždom kartoji paprasčiausius žodžius: kad būtų gyva mama... Neieškai kitų, įtaigesnių, daugiau pasakančių žodžių, nes sieloje jų nėra. Nutoldamas, skubėdamas išvažiuoti, dar spėji pamatyti tarsi viziją: atšlaime, prie šulinio, prie juodųjų serbentų krūmo švysteli jos smulkutė figūra, suboluoja visada švari, gimtaisiais namais dvelkianti skarelė.
Kaip visados šalia gyvenimo yra mirtis, taip šalimais tos skaidrios vaikystės vizijos iškyla kitas vaizdas. Tik daug skaudesnis ir tikresnis. Paskutinis, kuris tau primena gyvą motiną: ji jau nebe namie, o didmiesčio ligoninėje. (Seni provincijos žmonės kažkodėl bijodavo tų ligoninių: sakydavo, pamanyk, išvežė į Vilnių, vadinasi, rimta liga, namo grįš grabe.) Kiek įmanoma dažniau aplankydamas, būdamas prie jos, liesdamas blyškias rankas, jautei, kaip ji, prieš guldama ant operacinio stalo, beviltiškai su visais atsisveikina su mylėtais žmonėmis, su kaimynais, su namais, kuriuos mėgdavo puošti. Gal ir su tais kažkada jos jaunystėje žydėjusiais rugiais, kai buvo stipri ir nešė tave ant rankų dar visai mažą berniuką ilgais garbanotais plaukais. Ir prisimeni, kaip tu ją nešei ant rankų dar mokėjusią džiaugtis gyvenimu, Dievo meile, bet sunykusią, iščiulptą ligos ir lengvą, koks būna lengvas vasaros dieną išdžiūvęs dobilų glėbys. Nešei į procedūrinį kabinetą, o ten lūkuriavęs gydytojas ramiai tau sakė: Nešk, nešk, tave kažkada ji ne tiek nešiojo.
Štai ir viskas. Buvo pati birželio pradžia, kai pradeda šienauti pievas. Buvo gražiausi vasaros pradžios atlaidai Sekminės. Ir juoda žinia: mirė mama. Tu, gavęs kolūkio sunkvežimį, važiavai parvežti namo savo mirusios motinos. Vežei sesers paruoštus jos amžinuosius rūbus rudens spalvos suknelę su baltais tarsi gimnazistės nėriniais ant apykaklės ir rankogalių. Vežei jos jaunystės ir meilės atmintį vestuvinius drobulės marškinius, kuriais prieš mirtį pati prašė ją aprengti, pasakė, kur jie padėti naftalinu dvelkiančioje komodoje.
Motinos diena. Gerai žinai, kad tą dieną, pirmąjį gegužės sekmadienį, parvažiavęs tėviškėn pamatysi parlėkusias kregždes. Tarsi šviesią žinią nuo savo motinos. Todėl vakarinis jaukus jų čiauškėjimas prie gryčios ant elektros laidų tau primins išsiilgtą motinos veidą. Giedrą, mylintį veidą vienintelio žmogaus, kuris davė žodžius tavo lūpoms, šviesą tavo akims, kojas tau paskirtam keliui nueiti. Ir gerumo tavo sielai. Todėl kartais pasijunti akimirkos kunigaikščiu, ir atrodo, kad visas pasaulis tavyje, viskas taip arti, kad galėtum paglostyti ir vaiką, ir žvaigždelę.
Motinos diena tarsi gamtos žaliuojantys vartai, atveriami į žydėjimą, augimą, į nesutemstančią vasarą. Ten, tėviškės lauko gale, kur kadaise ėjo takas per žydinčius rugius, jau ruošiamas vasaros vaišių stalas, užklotas žalia vasarojaus staltiese.
Tu tiki, kad į tas žydesio vaišes bus pakviestas ir tavo mylimiausias žmogus tavo Motina.
© 2005 "XXI amžius"
|