Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Pozicija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Motina, man saulė tavo veidą mena...

Zigmas TAMAKAUSKAS

Motinos diena į mūsų namus ateina kartu su pavasariu, su pirmaisiais žibučių žiedais, su sodų žydėjimu, su gamtos atbudimu. Pravėrę namų duris, dar kartą pabandykime širdimi pažvelgti į savo gyvąją mamą arba atnaujinti namų židinio blyksniuose tikriausiai niekada nepamirštos jau mirusios mamos šviesųjį paveikslą. Palaiminga motinos globa net ir po mirties lydi vaikus. Motinos paveiksle sudėta visa, kas žmogui brangiausia. Pirmasis išmoktas žodis yra mama, mamutė, mamytė, motinėlė... Tai širdimi, mūsų dainomis ir pasakomis pažymėti žodžiai. Motina dažnai dainose lyginama su saule – „skaisti saulė ant dangaus, tai yra mano motulė...“ Ji kaip saulė – šilumos ir gyvybės tiekėja. Motinos šiluma jaučiama visą gyvenimą. Rašytoja Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana, nuo kurios mirties liepos 24 dieną sueina 75 metai, rašė: „Šioje žemėje nėra meilės, didesnės už motinos meilę. Jos širdies šiluma tirpdo vaiko piktus polinkius ir, mylėdamas motiną, jis daro visa, ko iš jo reikalauja“. Bernardas Brazdžionis daugeliui žinomame savo eilėraštyje „Motinai“ motiną taip pat lygino su saule, su gimtąja žeme, su gražiausiu vyturėlių čiulbesiu, o jos vargo raukšlės poetui kėlė šviečiančių žvaigždžių kelio įvaizdį.

Senuosiuose aprašymuose lietuviškuoju motinos pavyzdžiu dažnai keliama Vytauto Didžiojo motina Birutė. Ji laikoma mūsų šeimų tradicijų pradininke. Ypač motinos vaidmuo Lietuvoje išaugo XVII-XX amžiais, kai vyrai ir sūnūs žuvo sukilimuose, karuose, kai jie ėjo Sibiro tremtinių ar pavojingais knygnešių keliais, mirė kalėjimuose, lageriuose.

Mūsų motinoms daug tvirtybės reikėjo turėti sovietinės okupacijos metais, kada jos nenuriedėjusiomis ašaromis apraudodavo turgų aikštėse išmėtytus savo vaikus bei vyrus – Lietuvos laisvės kovotojus, narsiuosius mūsų partizanus. Legendinio partizano Juozo Lukšos motina, kai žuvo sūnus Jurgis, nebyliai susėmė sūnaus kraują į savo skepetaitę ir palaidojo po bijūnų krūmu. Motinos ragindavo savo sūnus jau geriau mirti, bet neišduoti savo draugų, savo idealų, savo Tėvynės.

Motinos vaikų širdyse puoselėjo meilę savo gimtajam kraštui, savo kalbai, papročiams. Jos daug prisidėjo prie mūsų savitos ir nesuterštos kultūros kūrimo ir išlikimo. Motina lopšinės daina, patarlėmis, pasakomis ir mįslėmis iš kartos į kartą perdavė vaikams tautos išmintį, mokė pažinti pasaulį ir gyvenimą. Motinos širdis padėjo mums išlikti kaip tautai. Simonas Daukantas rašė: „Mūsų kalbą, kuria mūsų prabočiai prieš tūkstantį metų kalbėjo – ne raštai užlaikė, bet motinos, ant kurių kaulų seniai jau spindi saulė su žvaigždėmis“.

Lietuvė motina jau nuo seno laimindama savo vaikus ištardavo: „Vaikeli, nepadaryk mums su tėvu gėdos, visada būki geras...“ Šis gerumo palinkėjimas būdavo lyg priesaika, dvasinės vidinės gelmės išsaugojimas. Ir kad lietuvių tauta per visus priespaudos metus išlaikė savo savitumą, neprarado gyvybingumo, yra didelis mūsų paprastos kaimo Motinos nuopelnas.

Didžiulė pagarba motinai atsispindi ir mūsų tautodailėje. Štai skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurta Pieta – motina su nukryžiuotu sūnumi ant rankų. Šis kūrinys žymi Vilniaus Antakalnio kapinėse palaidotas Sausio 13-osios bei Medininkų aukas. Panašios tautodailininkų sukurtos skulptūros, turinčios religinį ir filosofinį motinos skausmo turinį, puošia koplytstulpius, koplytėles. Didelės meninės išraiškos turi ir skulptoriaus Petro Rimšos „Vargo mokykla“ – ją kuriant pozavo pati skulptoriaus motina. Ši skulptūra tapo mūsų tautos simboliniu paminklu, įkūnijančiu ir motinos skleidžiamą šviesą, ir protestą prieš rusiškojo imperializmo pastangas sunaikinti lietuvių tautą, jos kalbą ir kultūrą. Ji didelio poveikio mūsų žmonėms turėjo ir sovietinės okupacijos metais. Motinos tematika paminėtinas paminklas ir Alytuje, kur netoli Laisvės angelo parke stovi motina, laikanti tremtyje mirusio savo vaikelio karstą.

Įvedant Motinos dieną Lietuvoje didelės įtakos turėjo Katalikų Bažnyčia bei Marijos – Dievo Motinos garbinimo tradicijos, gegužinės pamaldos. Lietuvos katalikių moterų draugijos pirmininkės Magdalenos Galdikienės pastangomis 1929 m. kovo 24 d. buvo sušauktas įvairių moterų organizacijų bei spaudos atstovų susirinkimas. Susirinkime buvo nutarta įvesti Motinos dieną Lietuvoje. Ją numatyta švęsti kasmet pirmą gegužės sekmadienį. Tų metų gegužės 2 dieną per radiją į Lietuvos visuomenę kreipėsi ir tuometinis valstybės prezidentas Antanas Smetona, pabrėždamas didelį motinos vaidmenį šeimoje ir visuomenėje.

1940 metais žurnalas „Moteris“ paskelbė drąsų kreipimąsi „Sveikos, Lietuvės Motinos!“: Jūsų rankose auga tauta, Jūsų mintimis nušvinta jos pirmosios mintys. Jūsų žodžiais prabyla josios lūpos. Tauta yra motinų kūrinys, motinų išnešiota, motinų išauginta, motinų išmokyta“. Poetas Stasys Santvaras rašė: „Lietuve motina, tu esi švyturiu savo vaikams, švyturiu tautai. Tu atnešei Lietuvą ant rankų...“

Penktajame dešimtmetyje sovietinė valdžia paragino Motinos dienos atsisakyti. Jos pakaitalu tapo kovo 8-oji. Lyg nublanko ir motinos didybė. Tarsi buvo užmiršta, kad ne kiekviena moteris yra motina. Skambiais žodžiais buvo užmaskuota didžioji moters paskirtis, jos dvasinis ir fizinis pavergimas. Tačiau daugelyje šeimų mamos vis tiek būdavo pagerbiamos gegužės pirmąjį sekmadienį. Jos būdavo pagerbiamos ir daugelyje bažnyčių šv. Mišių auka, tai progai pritaikytais pamokslais. Ir kapinės tą dieną sumirguliuodavo įvairiaspalvėmis gėlėmis, žvakučių šviesa.

1988 metais Motinos diena vėl pradėta švęsti valstybės mastu, susigrąžintas pradėtas nacionalinių papročių atkūrimas. 1989 metai pasižymėjo visuomenės ir Bažnyčios vienybe pagerbiant motinas. 1990 metais Motinos diena buvo paskelbta tautine švente.

Daug tikimasi iš motinų ir šių dienų sūkuringame gyvenime. Norime, kad mūsų mamos visada būtų ryžtingos išsaugojant tautos dvasią, jos kultūrą, didžiavimąsi savo garbinga tautos istorija, sava kalba – skambiu lietuvišku žodžiu, savo tikėjimu. Mes niekada negalime pasitraukti nuo brangiausių tautos vertybių, savo šaknų.

Nerimą kelia Seimo negatyvios darbo kryptys, paviršutiniškumas, asmeninių įvaizdžių vaikymasis, kosmopolitinės nuotaikos, asmeninio pralobimo siekimas. Skaudu, kad praėjusio Seimo nutarimu, inicijuojant liberalui G.Steponavičiui, sumenkinta valstybinių švenčių bei įsimintinų dienų simbolinė išraiška, sumenkinta ir mūsų vėliavos reikšmė. Ją dabar privaloma iškelti tik per Vasario 16-osios šventę. Prie mokyklų plevėsuojančios vėliavos taip pat neturi reikiamos pagarbos, nesudaroma pagarbi aplinka jos pakėlimui ir nuleidimui. Tik visi bendromis pastangomis turime labiau įvertinti savąją lietuvišką kultūrą, jos gyvybingąją dvasią. Tautos gyvybė – tai kasdieninė kūryba, geroji Motinos širdis, sąmoningas požiūris į Lietuvos gyvasties išsaugojimą. Mes turime, atgaivinę savo sielas, atsisakyti pavydo ir neapykantos, turime išsaugoti tautos atmintį neišduodami motiniškos širdies prado.

Įvertinkime gerųjų motinų širdį. Ši diena tebūnie pagarbos ir meilės motinoms diena. Linkėkime joms Dievo palaimos ir ištvermės auginant ir auklėjant sūnus ir dukras mūsų Tėvynės dvasinio prisikėlimo labui, visų mūsų džiaugsmui.

© 2005 "XXI amžius"