|
Kad rasa akių neišėstų
Algimantas ZOLUBAS
Jei bolševikmetį lygintume su baudžiava, poną atitiktų komunistų partija, tijūną KGB, talkininkus slaptuosius agentus, bildukus, rezervininkus baudžiauninkai padlaižiai.
Po SSRS griūties, atgavus Lietuvai nepriklausomybę, kagėbistai jiems palankiomis sąlygomis buvo iš tiesioginio darbo atleisti, nepersekiojami, valstybė į jų tarnybos dokumentus net leido įrašyti, kad jie tarnavo SSRS kariniuose daliniuose. Kagėbistams (tijūnams) pasisekė. O kaip kompartijai (ponams)? Ponams pasisekė dar labiau. Jie kaip buvo, taip ir liko ponais, tik tapo dar turtingesni, nes ne teisę į nuosavybę, o pačią nuosavybę kaip turtą įvardiję šventu, jie tapo šventaisiais milijonieriais, tapo neliečiami, su dar didesnėmis privilegijomis ir teise išnaudoti baudžiauninkus. Jei kas abejotų, gali surasti LKP CK narių bei bolševikinės nomenklatūros sąrašus ir dėlioti paukščiukus prie pavardžių, kurios dabar Seime, Vyriausybėje, Lietuvos ambasadose užsienyje, teismuose, prokuratūroje, advokatūroje bei kitokiose svarbiose valstybės tarnybose. Įsitikinsite, kad paukščiukų spiečius beveik ištisai persikėlė į dabartinę Lietuvos valdžią. Pats LKP CK pirmasis sekretorius vienas didžiausių ir turtingiausių ponų Lietuvoje Algirdas Mykolas Brazauskas yra Premjeras. Ir jokios liustracijos ar etikos komisijos, teisėsaugos institucijos nei A.M.Brazausko, nei jo komunistinių bendraminčių (kolaborantų) bolševikiniame centro komitete nesvarsto, neliečia, net nepriekaištauja už dalyvavimą ir vadovavimą nusikalstamai organizacijai, kuri vykdė tautos genocidą. Neliečiami ir kompartijos parankiniai kagėbistai. Jie senų ryšių dėka tarpsta versle ir labai panašu, kad turi dar antraeilių, nesiskiriančių nuo turėtųjų, pareigų, įsipareigojimų kitai valstybei. O štai padlaižių dalia nepavydėtina. Jie nebuvo nomenklatūrininkai, nepriklausė nei ponų, nei tijūnų luomams, todėl šie jų neužstoja, naudojasi jais kaip priedanga. Be abejonės, padlaižių reputacija yra pažeista, jų negalima laikyti lojaliais valstybei piliečiais, tačiau kalčiausi ne jie, o tie, kas juos palaužė ar klastingai prisiviliojo. Šie trečiarūšiai bolševikinės sistemos sraigteliai ir dabar, deja, jau ne savo noru, ne iš blogos valios yra kaip nusikalstamos komunistų partijos ir jos represinės KGB mašinos priedanga; ponai ir tijūnai jaučiasi saugiau, kai įvairios komisijos narplioja gal specialiai išviešintų nereikšmingų padlaižių bylas, atitraukia dėmesį nuo tikrųjų nusikaltėlių.
Matant visose valdžios struktūrose komunistinius nomenklatūrininkus, nesuklysime tvirtindami, kad komunistinis valdymas Lietuvoje ir nebuvo pasitraukęs. Jis dar labiau įsigalėjo pastaruoju metu, kai į valdžią atėjo antrasis, komunistų bei jų palikuonių turtuolių ešelonas (Darbo partija). Prezidentas prabilo apie oligarchinį valdymą. Komunistinio valdymo santarvė su oligarchiniu jau tikra grėsmė ne tik demokratijai, bet ir pačiai valstybei.
Norint demokratiniu būdu išvalyti valdžią nuo ponų, tijūnų ir padlaižių, reikalinga pilietinė visuomenė. Tačiau tokios visuomenės ugdymas, formavimas ir skatinimas veikti buvo sąmoningai stabdomas (abejinguosius lengviau mulkinti, valdyti, iš jų naudą turėti), visuomenei primygtinai buvo peršama depolitizavimo (išpilietinimo) nuostata. Taip per penkiolika nepriklausomybės metų pilietinės visuomenės ugdymo ir formavimo procesas į priekį nepasistūmėjo, ką akivaizdžiai liudija prastėjanti valdžios kokybė. Be to, didelė sąmoningesnės visuomenės dalis iš Lietuvos pasitraukė, jos įtaka šalies politiniam gyvenimui bereikšmė. Ką daryti, ko imtis, nes, kaip sakoma, kol saulė patekės, rasa akis išės?
Dideliems darbams reikalingos didesnės pajėgos, iškilusios valstybei grėsmės suvokimas. Pavieniui, su mažomis, siaurų interesų, o ne tautai ir jos valstybei svarbių idealų siekiančiomis visuomeninėmis organizacijomis bei partijomis į tikslą neateisime. Reikalinga talka. Tik visų patriotinių organizacijų, inteligentijos bei pavienių asmenų vienijimasis ir talka gali įveikti komunistinės kilmės oligarchinį valdymą, įteisinamą neteisingumą, teisinį nihilizmą, korupciją, į nužmogėjimą vedančius siekius būti valdžioje, kaupti pinigus ir turtus, gyventi malonumais visuomenės sąskaita. Talka jau reikalinga ne tik pilietiniam sąmoningumui kelti, bet tam tikrose srityse pilietiniam pasipriešinimui pradėti. Ne laužtuvais ir šakėmis, o pasipriešinimo priemonėmis, kokias yra išbandžiusios ir gerų rezultatų pasiekusios už Lietuvą labiau atsilikusios šalys.
© 2005 "XXI amžius"
|