|
Išgyvenkime Kristaus džiaugsmą
Kaip viso pasaulio katalikai, taip ir Lietuvos
tikintieji su džiaugsmu sutiko naujojo Popiežiaus išrinkimą. Kaip
žinoma, juo tapo kardinolas Jozefas Ratcingeris, pasirinkęs Benedikto
XVI vardą. Tai 265 pontifikas, Aukščiausiojo valia, kardinolų sprendimu
ėmęs eiti šias itin atsakingas ir reikšmingas vyriausiojo Katalikų
Bažnyčios hierarcho pareigas. Apie šį esminį pokytį, Amžinybėn išėjus
šviesaus atminimo Jonui Pauliui II, po naujojo Popiežiaus išrinkimo
XXI amžiaus laikraščio redakcija apie tai gavo ne vieną atsiliepimą.
Su mūsų laikraščio skaitytojais mintimis jau dalijosi Lietuvos
Caritas generalinis direktorius kun. Robertas Grigas, kun. Vytenis
Vaškelis. O kitą dieną po Benedikto XVI išrinkimo mūsų redakciją
aplankė monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS, išreikšdamas savo džiaugsmą
naujuoju pontifiku ir pasidalydamas savo mintimis apie naująjį Popiežių,
jo požiūrį į Bažnyčios ir pasauliečių gyvenimą. Dera prisiminti,
kad monsinjorui 1990 metais su tuometiniu kardinolu J.Ratcingeriu
teko bendrauti.
Gerbiamas monsinjore, sovietmečiu jūs patyrėte daug dvasinio
ir fizinio skausmo, smurto, netiesos, ne kartą už tikėjimą ir meilę
Dievui bei žmonėms buvote ištremtas iš Lietuvos. Su paprastais ir
aukšto rango žmonėmis daug ir aktyviai bendravote ir toliau su jais
palaikote artimus ryšius. Tad turite moralinę teisę taip pat tarti
savo nuomonę apie naująjį Katalikų Bažnyčios vadovą. Kokios nuotaikos
lydi jus šį metą?
Šia proga pirmiausia norėčiau prisiminti prieš tai buvusį popiežių Joną Paulių II. Jis savo asmeniniu pavyzdžiu teigė, kad Dievas yra meilė, pats mylėjo ir katalikus, ir viso pasaulio žmones, dėl jų džiaugėsi, sielojosi, jiems prašė Dievo malonės, dvasios stiprybės. Net ir labai pasiligojęs, neatsisakė Dangaus jam skirtų pareigų, o pagal išgales dirbo, sekė gyvenimo įvykius. Nors ramia sąžine galėjo išeiti patogaus poilsio, ir dėl to jam niekas nebūtų priekaištavęs, bet šis garbingas žmogus pasakė, kad jam skirtą kryžių jis neš iki galo, tiek, kiek jam Aukščiausiojo duota. Šį pažadą jis ištesėjo iki savo žemiškosios būties pabaigos.
Ne paslaptis, kad kardinolas J. Ratcingeris buvo vienas iš Jono Pauliaus II bendraminčių ir padėjėjų. Ir ligos metu jis nuolat buvo šalia ligonio. Tiesa, tai nereiškia, kad kardinolas J. Ratcingeris Popiežiui darė lemiamą įtaką, tačiau į kardinolo išmintingas mintis Popiežius visuomet kreipdavo dėmesį. Nes tuomet dar būsimasis Bažnyčios vadovas buvo ir dabar tebėra mokslininkas, gilus mąstytojas, pasaulinio garso teologas, filosofas, parašęs ne vieną knygą, daug kitų publikacijų, kurių viena kita išversta ir į lietuvių kalbą. Jis buvo Bažnyčios doktrinos sergėtojas, kas irgi atitiko tuometinio Popiežiaus katalikiškas, dorines pažiūras. Žinoma, negalima menkinti ir kitų kardinolų, Vatikano atsakingų tarnautojų, jie taip pat Popiežiui patardavo, padėdavo. Tai, kalbant pasaulietine terminologija, buvo tarsi viena komanda, aktyvi sąjunga. Buvo kardinolų, kurie taip pat buvo siūlyti vadovauti Bažnyčios veiklai. Bet per palyginti trumpą laiką Popiežiumi buvo išrinktas kardinolas J. Ratcingeris. Džiugiai skambėjo Šv. Petro katedros varpai, žmonės sveikino vieni kitus, linkėdami Dievo palaimos ir ramybės. Kaip tikriausiai ne vienas pamename, savo pirmajame trumpame kreipimesi į tikinčiuosius naujasis popiežius Benediktas XVI pasakė, kad po didžiojo popiežiaus Jono Pauliaus II kardinolai išrinko jį, kuklų Viešpaties vynuogyno darbininką. Iš jo veido skliste sklido dvasingumo šviesa.
Vis dėlto kuo būtų galima paaiškinti, kad Šventasis Tėvas
buvo išrinktas per palyginti tokį trumpą laiką? Juk anksčiau tokios
procedūros užtrukdavo kur kas ilgiau.
Manau, tai buvo didelis noras tęsti Jono Pauliaus II darbus. O jis visą laiką siekė Bažnyčios vienybės, tarpusavio supratimo, bendrų doros ir meilės idealų. J. Ratcingeris, kaip minėta, buvo vienas artimiausių ankstesnio Popiežiaus bendražygių, tad, be abejo, jis tęs bei plėtos savo pirmtako darbus. Šventasis Tėvas ir toliau saugos katalikų tikėjimą. Per šv. Mišias, aukotas prieš konklavą, jis pasisakė prieš nacizmą, komunizmą, kitas blogybes. Be to, atkreipė dėmesį ir į nemažai kam pageidaujamą liberalizmą. Tas liberalizmas politine prasme tai ne kas kita, kaip, drįstu pasakyti, tendencinga egoistų partija. Jos esminis lozungas: Tik netrukdykit, kad man būtų gerai. Visa kita jiems nesvarbu. Beje, ir kai kurie kunigai Lietuvoje save laiko liberalais, jais būti varžosi kai kurios partijos. Liberalai norėtų laisvos gėjų santuokos, moterų katalikių kunigių, abortų pripažinimo, ištuokų, kitų Bažnyčiai nepriimtinų dalykų. Kai kas tokius draudimus vadina konservatizmu, o naująjį Popiežių kategorišku konservatoriumi. Bet juk gyvuoja pripažintos krikščioniškos tiesos, tradicija, doros ir žmoniškumo dalykai, kurių pažeisti nevalia. Jiems nepritarė ir popiežius Jonas Paulius II, tad, be abejo, tas tradicijas tęs ir dabartinis Apaštališkojo Sosto įpėdinis. Bet tai nereiškia, kad popiežius Benediktas XVI yra uždaras žmogus, tarsi koks užsispyrėlis. Jau minėta pažvelkime į jo atvirą, dorą veidą, tai irgi šį tą byloja. Kas jį pažįsta artimiau, žino, kad jis labai atviras žmonėms, su jais noriai ir atvirai bendrauja. Neabejoju, kad tuo galutinai įsitikins ir kiti pasaulio bendruomenės nariai kunigai, pasauliečiai. Viena iš jo išskirtinių savybių jis veikia žmones ne vien per doros jausmus, bet ir per tikėjimą bei protą. Beje, dar prieš konklavą vienoje Italijos spaudos apžvalgoje buvo pastebėta, kad kardinolas būsiąs pereinamasis Popiežius. Ne vieno mintys tada nukrypo į kard. J. Ratcingerį, mat jis buvo visų kardinolų favoritas. Daug pavyzdžių galima pateikti, kai ir garbesnio amžiaus asmenybės nuveikė daug reikšmingų darbų. Antai popiežius Jonas XXIII, net ir būdamas aštuoniasdešimties metų, kiek nuveikė darbų! Jis netgi paskelbtas Palaimintuoju.
Kiek žinome, gerbiamas monsinjore, jums su buvusiu popiežiumi
Jonu Pauliu II teko nemažai kartų susitikti, bendrauti, svarstyti,
kalbėti apie įvairius bažnytinius ir pasaulietinius reikalus. O
su dabartiniu Popiežiumi?
Suprantama, su kardinolu J.Ratcingeriu, jam einant svarbias pareigas Vatikane, susitikti neteko. Tačiau maždaug prieš penkiolika metų, jam jau esant kardinolu, teko su juo šiek tiek bendrauti. Tai buvo Vokietijos Špeiro (Speyer) mieste, kuris šventė savo gyvavimo 2000 metų jubiliejų. Į šventę atvyko daug žymių žmonių. Gyvenome vyskupijos viešbutyje, visi vienodo lygio kambariuose, nepaisant, kas kokį titulą turėjo. Iškilmės vyko vietos katedroje. Joje kaip tik kalbą sakė ir kardinolas J. Ratcingeris. Kalbėjo net apie valandą, tačiau labai laisvai, išraiškingai, sklandžiai, visai nekeldamas tono, kai kada ir su santūriu humoru, kas klausytojams irgi patiko. Be to, nesinaudodamas jokiais užrašais. Vėliau kardinolas dalyvavo iškilmėse miesto rotušėje. Jis sveikino delegacijas, kiekvienai jų surado gerą žodį. Tuose priėmimuose, kaip sakyta, dalyvavo ir daug kitų ryškių asmenybių. Pavyzdžiui, Vokietijos kancleris Helmutas Kolis, su kuriuo trumpai pasišnekėjome. Šalia manęs prisėdo Lenkijos Vroclavo kardinolas Henrikas Gulbinovičius, beje, kilęs iš Vilniaus ir mokantis lietuviškai. Tada teko bendrauti ir su vėliau tapusiu Popiežiaus nuncijumi Belgijoje, su kitais žymiais žmonėmis. Visa tai paliko daug malonių įspūdžių ir prisiminimų.
Naujasis Popiežius vokietis. Ar tai nieko nesako?
Galima svarstyti įvairiai. Tik norėčiau atkreipti dėmesį, kad katalikai Vokietijoje sudaro tik šiek tiek daugiau nei trečdalį gyventojų. Bet jie kuo puikiausiai sutaria su protestantais, švenčia ne tik savas, bet pažymi ir jų šventes. Gal tokia tolerancija bei geranoriškumas iš dalies yra Dievo dovana vokiečiams, ir Jis pasirinko savo vietininku žemėje vokietį. Žinoma, apie tai galima vien spėlioti, mąstyti. Dabar vokiečių tauta džiaugiasi, kad tokia Aukščiausiojo malonė reabilitavo juos už tas negeroves, kaltes, už padarytus nusikaltimus pasauliui, kitoms tautoms.
Kokių malonių iš Aukščiausiojo, atėjus į Sostą naujam Popiežiui,
tikisi lietuvių tauta?
Ne vien lietuvių Šventasis Tėvas yra visų pasaulio katalikų ganytojas. Kai kas labai norėtų suskaldyti Katalikų Bažnyčią pavaizduoti ją kaip konservatyvią jėgą, trukdančią liberalioms (laisvoms) idėjoms. Tai tikrai nepavyks. Be to, mums derėtų žinoti, kad kaip tik dabartinio Popiežiaus vardo pirmtakas Benediktas XV 1917 metais gegužės 20-ąją paskelbė Lietuvių diena. O svarbiausia pasirinkime Kristų ir su Juo išgyvenkime pasaulio džiaugsmą, būkime vieni kitiems geresni, mylėkime Aukščiausiąjį, Jo mums teikiamas dovanas.
Dėkojame, monsinjore, už pokalbį. Linkime jums susitikti
su popiežiumi Benediktu XVI, tolesnės visokeriopos sėkmės.
Kalbėjosi
Benjaminas ŽULYS
© 2005 "XXI amžius"
|