|
XX amžiaus vidurio įvykių vertinimas
ir dabartinės Lietuvos visuomenės savimonė
Rimvydas Valatka
Pradėsiu nuo vienos televizijos žiūrovės skambučio į TV laidą, kurioje buvo svarstoma, važiuoti ar ne valstybės prezidentui į Maskvą gegužės 9-ąją. Moteris kalbėjo daug, bet vienintelis jos argumentas buvo: Važiuoti, juk kovėsi ir lietuviškoji 16-oji divizija
Ar įmanoma racionaliai, kvalifikuotai, naudojant istorijos faktus diskutuoti su mitui artima nuomone?
Atrodo, didelė dalis mūsų visuomenės, sakyčiau, aiškiai per didelė, per 15 laisvės metų nieko daugiau apie šį Lietuvai tiek daug kainavusį karą ir nesužinojo: kaip švytėjo sąmonėje viena lempele: 16-oji divizija ar išvadavimas iš fašistų, taip ir liko.
Nei NKVD divizijų sudegintų kaimų, nei raudonosios armijos karių išprievartautų moterų, nei masinio sovietų karo belaisvių perkėlimo iš vokiečių lagerių į gulagą, nei sovietinės Buchenvaldo istorijos, kuri tęsėsi dar ilgai po karo, nei masinių lenkų karininkų žudynių Katynėje, nei fakto, kad A.Hitleris ir J.Stalinas ne vienerius metus iki karo ir beveik dvejus metus Antrojo pasaulinio karo metais veikė kaip sąjungininkai, atspindžio daugiau pusės tautos savimonėje nėra.
Matyt, nesuklysiu teigdamas, kad niekas iki šiol Lietuvoje neįvertino ir dabar dar nenori pripažinti pavojaus, kurį jau laisvės sąlygomis gali kelti propagandos ir propagandinio mokymo recidyvai individui, praėjus net keliems dešimtmečiams po nelaisvės metų.
Per daug ilgai pasikliovėme sąjūdžio laikų pakilimu, klaidingai manydami, jog šimtatūkstantiniai mitingai reiškė ir tai, kad jų dalyviai lygiai taip pat kaip ir jų oratoriai noriai ir greitai mokėsi tikrosios krašto istorijos.
Propagandiniai okupanto diktatūros įpiršti štampai, pratūnoję 15-30 metų žmogaus sąmonėje, pasikeitus aplinkybėms ir santvarkai, dabar vėl išlenda, bet jau apvilkti laisvo žmogaus pasirinkimo drabužiu.
Kitaip sakant, žmogus, kuriam sovietinėje mokykloje ir kitomis propagandos priemonėmis buvo kalama, jog A.Hitleris ir fašizmas yra baisus blogis, o Stalinas, jei ir buvo blogas, tai tik vidaus politikoje, be to, komunizmas, kurį jis kūrė, buvo siekiamybė, dabar tą štampą ištraukė iš galvos kertelės jau tarsi savo susiformavusią nuomonę, o ne propagandos klišę, ir metė ją į akis kažkokiems keistuoliams, tvirtinantiems, jog A.Hitleris ne tik lygu J.Stalinas, bet pastarasis kaip ir komunizmas buvo daug kur baisesnis nei fašizmas, kartais tetikęs tik į pavyzdingus komunizmo mokinius.
Įveikti šią klišę dabar, kai jai buvo ilgus metus lemta metastazuoti žmogaus pasąmonėje, gali būti jau neįmanoma.
Pridėkime Baltijskij kanal, Rusijos TV retransliacijas per kabelinius tinklus, visokius kurjerius, naudojančius negatyvią atranką, kuri gali patraukti savo pusėn visus lengvatikius, neturinčius tvirtų įsitikinimų, bet užtat pasirengusius pripažinti bet kokią gatavą ir paprastą sistemą, jei tik ji kalama į jų galvas pakankamai garsiai, dažnai ir patogiai pirštu rodant į blogą lietuvišką valdžią.
Tad daugiausia, ką galima buvo per pastarąjį dešimtmetį padaryti, tai pasiekti, kad šios klišės nepersimestų į jaunosios kartos savimonę. Bet mes nepadarėme net ir to.
Vytautas Rubavičius Omni laike prieš kelias savaites savo viename komentarų jau atkreipė dėmesį į tokį Naujausių laikų istorijos vadovėlį, skirtą X klasei, kurį parašė Jokimaitis ir Kasperavičius.
Kas skaitė šį tekstą ar - dar geriau - pasiėmė po to patį vadovėlį, su siaubu turėjo prieiti prie išvados, jog šiame nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemos naudojamame vadovėlyje Antrojo pasaulinio karo konfliktas tarp J.Stalino ir A.Hitlerio yra aiškinamas faktiškai taip pat, kaip ir mano kartai tai darė sovietinis SSRS istorijos vadovėlis prieš 30 metų.
Iš esmės vadovaujamasi tais pačiais stalininės istoriografijos sukurtais mitais: 1) kad J.Stalinas buvo nepasirengęs karui, 2) kad jo karo technika buvo nemoderni, o vokiečių moderni, 3) kad vokiečiai apskritai technikos karo pradžioje turėję daugiau.
Šios nesąmonės, beje, noriai dėl patogumo ar politinio korektiškumo panašiai gromuliuojamos ir Vakarų demokratijų istoriografijose.
Bet kas gali paaiškinti, kodėl mes, išgyvenę ir fašistinę, ir komunistinę okupaciją nuo skambučio iki skambučio, meluojame savo vaikams?
Kodėl nenorime savo jaunajai kartai pasakyti paprastos tiesos: J.Stalino technika karo pradžioje buvo maždaug penkeriais metais modernesnė už A.Hitlerio, tankų, artilerijos ir lėktuvų SSRS turėjo tris kartus daugiau, nei A.Hitleris, ir tik modernių.
O buvo priverstas trauktis Stalinas tik todėl, kad jis rengėsi pats užpulti Vokietiją liepos pradžioje ar kiek vėliau, todėl buvo užkluptas be jokių gynybinių užtvarų, be minų laukų, amunicijai faktiškai esant ešelonuose geležinkelių mazguose, o armijoms poligonuose slaptai atidirbinėjant puolimo taktikos veiksmus.
Nežinome? Nenorime žinoti? Pamiršome, kad istorinė savimonė priklauso ne tik ir ne tiek nuo to, kuo kvėpuoja universitetų katedros, bet pirmiausia kokiu kvapu atsiduoda paprasta vidurinė mokykla ar gimnazija?
Bet vis dėlto gal tai kažkokia nelemta išimtis, gal šis vadovėlis vienas toks?
Sekdamas V.Rubavičiumi perku pirmą pasitaikiusią knygą, o pasitaiko man Nijolės Letukaitės ir Jono Gineikos vadovėlis Istorija. Politologija, pristatomas kaip kurso santrauka istorijos egzaminui. Trečiasis pataisytas ir papildytas šių metų leidimas.
Ką gi ši knyga sako apie Antrąjį pasaulinį karą? Štai 168 puslapyje skaitome, kaip reikia atsakyti į klausimą, kas sukėlė Antrąjį pasaulinį karą:
Pirmoji priežastis Vokietijos, Japonijos ir Italijos siekimas pasidalyti pasaulį; agresyvi Japonijos politika.
Vadovėlio autoriai, regis, nieko nėra girdėję apie A.Solženicyno straipsnį, 1988 ar 1989 metais spausdintą net Rusijos spaudoje, jog J.Stalinas Antrajam pasauliniam karui pradėjo rengtis dar 1927 metais.
Juk kas buvo penkmečio planai? Ne kas kita kaip rengimosi karui planai. Ne, apie penkmečio planus, kurių tikslas sukurti galingą karo pramonę užkariauti pasauliui, vadovėlio autoriai man nesako nieko.
Bet skaitykime toliau:
Antroji priežastis Vakarų šalių nuolaidžiavimas Vokietijai.
Ką gi, kol kas rezultatas du iš dviejų viskas kaip ir mes sovietmečiu buvome mokomi.
Trečioji priežastis ginklavimosi varžybos (kas skatino SSRS įtakos sustiprėjimą).
Mano supratimu, tai jokia priežastis, o greičiau rengimosi karui pasekmė, bet tiek jau to su tuo ginklavimusi.
Geriau eikime prie ketvirtosios priežasties.
Ketvirtoji priežastis: pagaliau šis tas apie SSRS. Bet kas tai? SSRS siekimas atkurti buvusios Rusijos imperijos sienas.
Štai taip, tiesiog tyras bolševikinis kuklumas: atkurti Rusijos sienas...
O kaip bus su teiginiu, kad J.Stalinas planavo Vokietijai nukariavus visą Europą, smogti Vokietijai, ir buvo planuojama Anglijos ataka?
Priešingu atveju, kam SSRS jau 1941 metais reikėjo pasigaminti šešis tūkstančius plaukiojančių tankų tokių pasaulyje daugiau niekas tuomet neturėjo. Jie buvo skirti Lamanšo sąsiauriui įveikti. Taigi vien plaukiojančių tankų SSRS turėjo beveik tiek pat, kiek visoje Vokietijos armijoje apskritai buvo tankų su paimtais iš jugoslavų, graikų ir lenkų.
Apie tai nė žodžio. Tik - atkurti Rusijos sienas.
Labai kilnus tikslas, turėtų pasakyti apie šią karo kilimo priežastį ne vienas moksleivis, ypač iš rusiškų mokyklų. Tik įdomu, iš kur vadovėlio autoriai ištraukė tokį kuklų J.Stalino tikslą? Juk savo sienų su Škotija Rusija neturėjo.
Bandau spėti: galbūt tai iš šiek tiek europizuotos J.Stalino istoriografijos, kuri artima Vakarų Europai? Bet ar tai reiškia, kad mes irgi kaip avinai privalome vadovautis J.Stalino istoriografija?
Bet eikime toliau.
Penktoji priežastis: dviejų ideologijų fašizmo ir komunizmo susidūrimas.
Jau arčiau tiesos... Bet vis dėlto ar ne tiksliau būtų šią priežastį įvardyti kaip komunizmo ir fašizmo bendradarbiavimą, siekiant susidoroti su demokratiniais režimais?
Ar suvoks iš šių jam peršamų penkių priežasčių moksleivis, beje, dar priverstas tiesiog kalti datas ir vietoves, nes kitaip neišlaikys egzamino, kad svarbiausia Antrąjį pasaulinį karą sukėlusi priežastis yra SSRS komunistinis režimas, be kurio atviros ir rimtos paramos, ko gero, fašizmas apskritai būtų neišsilaikęs?
Manau, kad tikrai ne kiekvienas supras. O juk toks turėtų būti mūsų mokyklos tikslas kad suprastų bent tai.
Bet kuriuo atveju ir šis mano įsigytas vadovėlis siūlo labai pavojingą košę jaunoms lietuvių galvoms.
To dar negana. Kiekvienas sakinys apie Vokietiją čia yra griežtas, o skirtas Sovietų Sąjungai ne toks griežtas, dažnai neutralus net kalbant apie agresiją, teritorijų užgrobimus.
Pavyzdžiui, citata: Rugsėjo 17 dieną paskelbiama, jog Lenkijos valstybė nustojo egzistavusi. Dalį Lenkijos užėmė Sovietų Sąjunga. Ir jau tarsi nebesvarbu, kas tokie paskelbė, kad Lenkija neegzistuoja. Ir jau tarsi savaime aišku, jog SSRS turi teisę užimti dalį Lenkijos. Kalbant apie SSRS žodžiai Lenkijos užpuolimas, okupacija čia neminimi. Apie bendrą vokiečių ir sovietų kariaunos paradą Breste nė žodžio.
Kitas pavyzdys: SSRS nedalyvaudama kare prisijungia teritoriją su 20 mln. gyventojų. Ką reiškia ši frazė? Kokį atspindį ji turės jauno žmogaus sąmonėje?
Maždaug tas pats, kaip pasakyti: Mergina niekada nebuvo nėščia, bet laimingai pagimdė sveiką berniuką.
Taip formuluoti galimus egzamino atsakymus iš esmės yra kartojimas to, ką tvirtina Rusijos propaganda.
Kažin, ar dera kalbėti apie to laiko įvykius, vartojant terminą okupacija , - porino užvakar V.Putino spec. atstovas S.Jastržembskis ir pridūrė: SSRS nebuvo paskelbusi karo šioms valstybėms ir nevykdė jų teritorijoje karinių veiksmų. Sovietinė armija buvo įvesta pagal tarpusavio susitarimus ir sutartis, kurias pasirašė trijų Baltijos valstybių gyventojų teisėtai išrinkta valdžia, kad ir kaip šią valdžią mes vertintume.
Žodžiu, moksleivis turi suprasti, kad 20 mln. žmonių, net ir gyvenę nedemokratiškose šalyse, demokratiškai ir gražiai prisijungė prie kare nedalyvavusio tautų tėvo J.Stalino imperijos.
Kokia peršasi išvada?
Turime pakankamai daug blaiviai mąstančių jaunų istorijos profesorių, politologų, o tokio atsakingo laikotarpio kaip XX amžius vadovėlius rašyti neatsakingai palikome tiems, kurie patys nesugebėjo, o gal ir nenorėjo permąstyti sovietinės propagandos įkaltų XX amžiaus įvykių vertinimų. Net nesugebėjome bent laisvalaikiu pasiimti pavartyti šiuos vadovėlius dėl viso pikto.
Užbaigti norėčiau kitu įvykiu iš viktoriados epopėjos: pakvietimu, kurį iš Lietuvos Prezidento, Seimo Pirmininko ir Premjero gavau užvakar.
Šiame pakvietime rašoma, kad esu maloniai kviečiamas atvykti į iškilmingą Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-ųjų metinių minėjimą.
Ar tai ne nesusipratimas, ne deguto šaukštas istorijoje, kai Lietuva, jos Prezidentas parodė ryžtą ir atsispyrė sutartiniam Rytų ir Vakarų spaudimui? Ar nėra tai nedidelis pasityčiojimas iš Lietuvos partizanų, kuriems karas kaip tik ir prasidėjo 1945-ųjų gegužės 8-ąją? Jie šiame iškilmingame minėjime būtų priversti sėdėti šalia žmonių, kurių daugelis ir dabar tvirtina, jog jokios Lietuvos okupacijos nebuvo, ir kuriems tai didžiausia šventė. Natūralu, kad partizanai atsisakė eiti į šį minėjimą.
Atrodo, mūsų valdžia yra tiesiog neįgali bent ką nors dėl mūsų valstybės ateities padaryti iki galo.
Esu įsitikinęs, kad ir dėl minėjimo būdo lyg niekur nieko susodinti salėje ir buvusius okupantus, ir kovotojus su jais, ir, ko gero, paties minėjimo rengimo mūsų valdžia suklydo. Lietuva neturi ką minėti nei gegužės 9-ąją, nei gegužės 8-ąją. Lietuva gali tik pagerbti karo aukas. Ne teatre ši pompastika tikrai netinka šiuo atveju pagal seną mūsų tradiciją padėti bent po gėlę ant kiekvieno šio karo kapo.
Užuot pripažinę klaidą bent jau po partizanų atstovų demaršo, šio keisto minėjimo rengėjai tik dar giliau į ją įklimpo.
Antai Prezidento patarėjas R.Šlepavičius aiškino: Karas baigėsi 1945 m. gegužės 8-ąją. Tokia juridinė tiesa, nors istorinis traktavimas pas mus yra kitoks.
Štai taip: šnekėjome, diskutavome kelis mėnesius, aiškinome, ką Lietuvai reiškia šis karas, ir ką išsiaiškinome?
Tai, kad mūsų lietuviška istorinė tiesa prieštarauja juridinei tiesai.
Rusijos prezidentas V.Putinas padėkos už šią formuluotę gal
ir neatsiųs, bet užtat kokią šitos abrakadabros projekciją gausime
atskirų lietuvių esmės, vaidmens ir savybių supratimuose. Košę,
tokią pat, o gal net dar didesnę, nei iki garsiosios diskusijos
dėl važiavimo į Maskvą.
Kalba forume Antrasis pasaulinis karas ir Lietuva,
Vilnius, 2005 m. gegužės 6 d.
© 2005 "XXI amžius"
|