Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Popiežiaus pirmieji vizitai į patriarchalines bazilikas

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI šeštadienį iškilmingai įžengė į Laterano Šv. Jono baziliką, Romos vyskupo katedrą EPA-ELTA nuotrauka

Romos vyskupo ingreso iškilmė

Iškilmingai įžengdamas į Laterano Šv. Jono baziliką, kuri tradiciškai yra laikoma Romos vyskupo katedra, popiežius Benediktas XVI užbaigė savojo pontifikato inauguraciją, kurios metu šv. Mišios paeiliui buvo aukojamos didžiosiose Amžinojo miesto šventovėse. Gegužės 7 dienos iškilmėse šv. Mišias kartu su Šventuoju Tėvu koncelebravo 40 kardinolų, diecezinės vyskupų tarybos nariai, Laterano bazilikos kanauninkai bei gausybė Romos vyskupijos kunigų. Eucharistijos šventimo pradžioje Romos vyskupijos generalinis vikaras kardinolas Kamilas Ruinis pasveikino popiežių Benediktą XVI, išreikšdamas džiaugsmą, kad Romos Bažnyčia turi naują ganytoją.

Pagal tradiciją „klusnumą“ Šventajam Tėvui išreiškė skirtingų Romos Bažnyčios luomų atstovai – vyskupai pagalbininkai, kunigai, diakonai, vienuoliai, pasauliečiai, jauni žmonės, neseniai priėmę Sutvirtinimo sakramentą.

Romos diecezijos teritorijoje, kurios vyskupu nuo šiol yra popiežius Benediktas XVI, yra apie tris milijonus gyventojų ir, kaip ir visoje Italijoje, didžioji jų dauguma – katalikai. Romoje veikia keturios didžiosios patriarchalinės bazilikos, 58 mažosios bazilikos, 333 parapijos, 279 neparapijinės bažnyčios, 1150 moterų vienuolių ir 416 vyrų vienuolių bendruomenių, atstovaujančių 31 vienuolijai. Romoje taip pat veikia daugiau kaip 70 pastoracinių centrų čia gyvenančių užsieniečių bendruomenėms. Per pastarąjį dešimtmetį pastatyti 55 nauji maldos namai Romos priemiesčių gyventojams, aktyviai veikia vadinamasis „miesto misijos“ sąjūdis, kuriame dalyvauja jaunieji evangelizatoriai.

Prieš ingreso į Laterano Šv. Jono baziliką iškilmes popiežius Benediktas XVI audiencijoje priėmė Romos merą Valterį Veltronį, tuo pabrėždamas tradicinį ryšį, kuris sieja Romos vyskupą su Romos miestu, pasauline katalikybės sostine. Kaip nurodoma Vatikano spaudos centro komunikate, Šventasis Tėvas išreiškė Romos merui padėką už tą jautrumą ir šiltumą, su kuriuo jis romiečių priimtas. Taip pat pabrėžta, kad Bažnyčia toliau stengsis visokeriopai prisidėti prie „miesto dvasinės ir pilietinės pažangos“, reiškiant viltį dėl Romos „visų gyventojų klestėjimo ir sutarimo“.

Laterano bazilikoje aukotų ingreso šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI pastebėjo, kad visi pasaulio katalikai „tam tikru būdu yra romiečiai“, nes jie priklauso Bažnyčiai, kuri tradiciškai yra vadinama Romos Katalikų Bažnyčia. Padėkojęs miesto gyventojams už jų „dosnumą“, „švelnumą“ ir „kantrumą“, Šventasis Tėvas sakė, kad nori „iš visos širdies“ būti geru jos vyskupu. „Ir visi mes norime būti dar daugiau katalikiški, dar daugiau broliai ir seserys didžiosios Dievo šeimos, šeimos, kurioje nėra svetimųjų“.

Mokymas turi būti paremtas Evangelija

Homilijos pradžioje popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie Viešpaties Žengimą į dangų, kurio iškilmė daugelyje vietų buvo celebruojama praėjusį sekmadienį. Kristus, būdamas šalia savo Tėvo, taip pat yra labai artimas kiekvienam iš mūsų, kiekvienas „gali į Jį kreiptis kaip į draugą ir kiekvienas gali Juo pasikliauti“. Net jeigu „mes gyvename į Jį atsukę savo nugaras, Jis visuomet mūsų laukia, visada yra mums artimas“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Kartu Popiežius pabrėžė, kad Prisikėlusiajam Kristui reikia jį sutikusių ir pažinusių per Šventosios Dvasios galią vyrų ir moterų liudijimo. Šio liudijimo tęstinumą bėgant laikui turi užtikrinti apaštalų įpėdiniai vyskupai, tai taip pat yra ypatingas apaštalo Petro įpėdinio Romos vyskupo uždavinys.

Toliau savo homilijoje Benediktas XVI su būdingu jam, kaip pasaulinio garso teologui, gilumu, taip pat nepaprastu atvirumu ir nuoširdumu išdėstė kai kuriuos, jo manymu, svarbius popiežiškosios tarnystės aspektus. Pirmiausia pamaldų dalyviams Šventasis Tėvas priminė Petro visų apaštalų vardu pareikštą tikėjimo išpažinimą: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo sūnus“. Tokia yra visų Petro įpėdinių svarbiausia pareiga – būti vadovais išpažinime tikėjimo į Kristų, gyvojo Dievo Sūnų. Jis pripažino, kad Popiežius „turi suvokti, jog yra silpnas ir trapus žmogus“, todėl jam reikalingas nuolatinis „nusiskaistinimas ir atsivertimas“. Jis taip pat turi suvokti, jog Viešpats ateina į pagalbą broliams ir seserims tikėjime, kad juos palaikytų vieningus Nukryžiuoto ir Prisikėlusio Kristaus išpažinime.

Romos vyskupas liudija Kristui iš savo katedros, kuri yra „potestas docendi“ simbolis, kad mokymo autoritetas yra svarbi Viešpaties suteikto mandato Petrui, po jo ir kitiems apaštalams dalis. Šis mokymas turi būti tvirtai paremtas Evangelija, nes ten, „kur Šventasis Raštas yra atsietas nuo gyvojo Bažnyčios balso, jis tampa ekspertų ginčų auka“. Šventasis Tėvas, kita vertus, pripažino, kad Popiežiui suteiktas mokymo autoritetas „kelia būgštavimą daugeliui žmonių tiek pačioje Bažnyčioje, tiek ir jos išorėje“.

Tiems žmonėms kyla klausimas, ar toks autoritetas nekelia grėsmės jų įsitikinimų laisvei, ar tai nėra kokia nors prielaida, prieštaraujanti visuotiniai pripažintai „minties laisvei“. Tačiau taip nėra, nes „Popiežius nėra absoliutus monarchas, kurio mintys ir valia turi įstatymo galią, – aiškino Benediktas XVI. – Priešingai, Popiežiaus tarnystė yra garantas klusnumo Kristui ir Jo Žodžiui“. Popiežius turi skelbti ne savo idėjas, bet nuolat savo ir Bažnyčios mokymą klusniai sieti su Dievo Žodžiu, ypač akivaizdoje visų pastangų adaptuoti tą Žodį ar jį iškreipti pagal įvairių oportunizmo formų užgaidas bei nuolat besikeičiančias madas.

Nors teologai gali išaiškinti kai kurias Šventojo Rašto vietas istorinių įvykių šviesoje, tačiau „vien mokslas negali pateikti galutinės ir siejančios interpretacijos. Jis savo interpretacijoje negali suteikti mums tą tikrumą, su kuriuo mes galime gyventi ir su kuriuo mes galime mirti“, kalbėjo Šventasis Tėvas. Ypač jis perspėjo dėl „klaidingų laisvės interpretacijų“, su kuriomis ryžtingai kovojo popiežius Jonas Paulius II, gindamas „žmogiškosios būties ir žmogiškosios gyvybės nepažeidžiamumą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Laisvė žudyti nėra tikra laisvė, bet tironija, kuri pažemina žmogų iki vergijos“, pabrėžė Benediktas XVI, patvirtindamas, kad Bažnyčia negali keisti mokymo dėl aborto ir eutanazijos pragaištingumo.

Bažnyčios misijinio uždavinio aktualumas

Po šv. Mišių, popiežius Benediktas XVI aplankė dar vieną Romos patriarchalinę katedrą, Švč. Mergelės Marijos didžiąją baziliką, kur padėjo gėlių ir pasimeldė prie malonėmis garsaus Dievo Motinos „Romos gyventojų globėjos“ („Salus populi Romani“) paveikslo. Prie šios katedros Šventąjį Tėvą pasitiko kardinolas K.Ruinis ir buvęs Bostono (JAV) arkivyskupas kardinolas Bernardas Lo, kuris dabar yra Švč. Mergelės Marijos didžiosios bazilikos administratorius. Susikaupęs maldoje Popiežius prašė Dievo Motinos pagalbos atsakingoje Petro įpėdinio tarnystėje vadovaujant milijardinei pasaulio katalikų bendruomenei.

Pirmoji patriarchalinė bazilika už Vatikano ribų, kurią popiežius Benediktas XVI aplankė balandžio 25 dieną, netrukus po savo inauguracijos, buvo Šv. Pauliaus katedra, tradiciškai vadinama San Paulo fuori le Mura (Šv. Pauliaus už sienų) bazilika. Pabrėždamas misiją ir evangelizaciją, kaip svarbiausią ir neatidėliotiną savojo pontifikato uždavinį, Šventasis Tėvas pirmiausia nuvyko pasimelsti prie šv. Pauliaus, vadinamo Tautų apaštalu, kapo. Šioje ceremonijoje taip pat dalyvavo trisdešimt penki kardinolai ir gausus kitų krikščionių konfesijų dvasiniai atstovai.

Pamaldose pasakytoje homilijoje popiežius Benediktas XVI šią piligrimystę apibūdino kaip apsilankymą Bažnyčios „misijos šaknų, misijos, kurią prisikėlęs Kristus patikėjo Petrui ir kitiems apaštalams, ypač Pauliui, paragindamas jį skelbti Evangelizaciją tautoms“. Atvykęs čia gaivinti „apaštalavimo malonės“, Šventasis Tėvas taip pat pažymėjo, kad prieš savo akis turi „mylimo ir gerbiamo pirmtako Jono Pauliaus II“, kurį jis pavadino „Popiežiumi misionieriumi“, veiklos pavyzdį. Per daugiau kaip 100 atliktų apaštalinių kelionių už Italijos ribų jis su atsidėjimu liudijo ir skelbė tikėjimą, kas yra „tikrai nepakartojama“. Tą Jono Pauliaus II nepaprastą dinamiškumą skatino didžioji meilė Kristui, kuri perkeitė ir apaštalo Pauliaus gyvenimą.

Šventasis Tėvas meldė Viešpaties, kad šios meilės būtų pripildytas ir jis, neliktų abejingas „akivaizdoje būtinumo skelbti Evangeliją šiandienos pasauliui“. Jis pabrėžė, kad „Bažnyčia yra iš prigimties misijinė“, priminęs, jog ir II Vatikano Susirinkimas vieną iš savo dokumentų „Ad Gentes“ paskyrė kaip tik tam svarbiam evangelizaciniam uždaviniui. Prasidėjus trečiajam krikščionybės tūkstantmečiui, Bažnyčia dar labiau suvokia, kad jai duotas „Kristaus misijinis mandatas yra aktualesnis nei bet kada anksčiau“, – sakė popiežius Benediktas XVI. Jis priminė Katalikų Bažnyčios pakilimą kaip tik tuose pasaulio regionuose, kur ji buvo persekiojama ypač praėjusį šimtmetį.

„XX amžius buvo kankinystės epocha. Popiežius Jonas Paulius II tai aiškiai pabrėžė, pakviesdamas Bažnyčią „papildyti Martirologiją“, ir kanonizavo bei beatifikavo gausybę pastarosios istorijos kankinių, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Iš tikrųjų kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla, ypač ten, kur buvo labiausiai kentėta dėl tikėjimo ir Evangelijos liudijimo“. Popiežius Benediktas XVI prašė šv. Pauliaus užtarimo Romos Bažnyčiai, ypač jos vyskupui ir visiems žmonėms, kad jie džiugiai skelbtų ir liudytų visiems Kristaus Išganytojo Gerąją naujieną.

© 2005 "XXI amžius"