|
Šovinizmo prieskoniai
Petras KATINAS
Nepaprasto saugumo sąlygomis, primenančiomis vos ne karo padėtį (iškilmių renginius Rusijoje saugojo daugiau kaip 200 tūkst. milicininkų, saugumiečių ir kareivių, o vien Maskvoje per 20 tūkst.), dalyvaujant per 50-ies valstybių vadovams, Maskva paminėjo Antrojo pasaulinio karo (tiksliau, kaip buvo sakoma visuose raportuose ir pranešimuose, didžiojo tėvynės karo) pabaigos 60-metį. Viskas vyko pagal seną sovietinį pompastišką scenarijų. Šį kartą, tiesa, nedemonstruota karinė technika raketos, pabūklai ir tankai. Prieš tas keletą mėnesių be atvangos reklamuojamas iškilmes Rusijos propaganda kiekvieną dieną kurstė antibaltiškas nuotaikas. Oficialūs Kremliaus, Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai, jau nekalbant apie Valstybės Dūmos deputatus ir patriotinę žiniasklaidą, šmeižė kaip įmanydami Lietuvą, Estiją ir Latviją. Pastarajai teko ypač daug, nepaisant to, kad jos prezidentė Vaiva Vykė-Freiberga atvyko į Maskvą dalyvauti gegužės 9-osios propagandiniame šou ir jai teko kukliai pastovėti svečių tribūnoje. Į svečių tribūnos kamputį buvo nustumtas ir Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvašnievskis su žmona Jolanta. Nepaisant to, kad jis komunistinio režimo metais buvo uolus liaudies Lenkijos partinis funkcionierius, netgi ministras, o žmona išaugusi komunistinio dogmatiko, aukšto Lenkijos liaudies respublikos kariškio šeimoje, kurioje nė žodeliu nebuvo net bandoma užsiminti apie Lenkijos istoriją. Užtat Rusijos prezidentas V.Putinas puolė į buvusio komunistinio režimo prezidento, Brežnevo statytinio generolo Vojcecho Jaruzelskio glėbį. Dar daugiau, prezidentas V.Putinas specialiu aukštu ordinu apdovanojo V.Jaruzelskį. Matyt, už ypatingą paklusnumą 1981 metais įvedant Lenkijoje karo padėtį ir už Solidarumo persekiojimą. A.Kvašnievskiui buvo atsilyginta už tai, kad jis drįso priminti apie lenkų karininkų žudynes Katynės miške ir Stalino bei Hitlerio sąmokslą sudraskant Lenkiją ir faktiškai likviduojant ją kaip valstybę 1939 metų rugsėjo mėnesį. Tada netgi bendrą pergalės paradą surengė okupuotame Lvove. Lenkijos prezidentas neliko skolingas už tokį Putino akibrokštą ir savo šalies ambasadoje surengtoje spaudos konferencijoje paragino Kremlių nesibijoti viešai paskelbti teisybės apie Stalino režimo padarytus nusikaltimus Lenkijai ir Baltijos valstybėms. Tuo tarpu laukto, iš anksto pažadėto JAV prezidento Džordžo Bušo analogiško pareiškimo neišgirsta. Esą todėl, kad Baltųjų rūmų šeimininkas nenorėjo sugadinti šventinės nuotaikos bičiuliui Volodiai. Gal ir taip. Tačiau kai kurie politikos apžvalgininkai pažymi, kad toks Dž.Bušo džentelmeniškas elgesys nejučiomis padvelkė Teherano, Jaltos ir Potsdamo šalčiu.
Aišku, Pergalės dienos proga Maskvoje nepamiršta ir Baltijos valstybių. Visų pirma gana aukšto rango Rusijos oficialūs pareigūnai įvardijo Lietuvą, Latviją ir Estiją kaip vos ne pagrindines nacistinės Vokietijos sąjungininkes, nors jos jau prieš metus tada buvo Sovietų Sąjungos okupuotos ir praradusios nepriklausomybę. O Rusijos užsienio reikalų viceministras V.Čižovas interviu, duotame gegužės 9-osios išvakarėse britų žurnalistams, išdėstė, kad vienas iš Baltijos valstybių prezidentų kovėsi nacių Vokietijos pusėje. Aišku, turėtas galvoje Lietuvos prezidentas V.Adamkus. Rusijos užsienio reikalų viceministro aiškinimai britų žurnalistams rado atgarsį ir Didžiosios Britanijos spaudoje. Ir ne kokiame nors komunistų likučių lapelyje, o solidžiame, dabar valdančiuosius leiboristus paprastai remiančiame dienraštyje Guardian. Dienraštis, pašlovinęs sovietų armiją už jos lemiamą vaidmenį sutriuškinant nacistinę Vokietiją, čia pat piktinosi Lietuvos ir Estijos prezidentais, nusprendusiais nevykti į Maskvos propagandinį spektaklį. Anot Guardian, Estijos ir Lietuvos lyderiai, nevykdami į Maskvą, užsitraukė gėdą.
O ką jau kalbėti apie Rusijos žiniasklaidą. Štai agentūra Regnum, besispecializuojanti įvykių Baltijos valstybėse analize, paskelbė didžiulį straipsnį Landsbergis reikalauja garbingo pripažinimo. Iškoneveikęs Lietuvos Seimą, priėmusį pareiškimą dėl Antrojo pasaulinio karo pasekmių Lietuvai, straipsnio autorius dar apkaltino prolietuviškus ir probaltiškus lobistus, kad tai jie sukurstė JAV kongresmenus parengti rezoliucijos projektą apie Sovietų Sąjungos įvykdytą Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksiją 1940-1991 metais. Kaip žinoma, šios rezoliucijos projektą JAV Kongresui pateikė kongreso nariai - lietuviško kraujo turintis respublikonas Džonas Šimkus ir demokratas Denis Kusiničius. Gegužės 9-ąją Vilniuje viešėjusios JAV Kongreso narių delegacijos nariai, nepaisydami partinės priklausomybės, vieningai tvirtino, kad ši Kongreso rezoliucija bus priimta dar šią vasarą. Tačiau didžiulio Regnum straipsnio autorių labiausiai suerzino tai, jog prof. V.Landsbergis pažymėjo, kad dabartinė Rusijos valdžia ne amžina ir būsimoji valdžia vis tiek turės pripažinti Lietuvos okupaciją. Tai buvo įvertinta vos ne kaip prof. V.Landsbergio kvietimas Rusijos žmonėms sukelti kokią nors oranžinę ar kitokios spalvos revoliuciją
Dar daugiau, V.Landsbergis rengia revoliuciją ne tik Rusijoje, bet ir verčia A.Lukašenkos režimą Baltarusijoje. Regnum teigia, kad tai Lietuvos dešinieji, V.Landsbergio vadovaujami, tikisi gauti iš ES ir JAV tris milijonus dolerių finansuoti Baltijos bangų radiją, kad per šią radijo stotį transliuotų programas baltarusių kalba, kurstančias nuversti A.Lukašenkos diktatūrą. Bet blogiausia, anot Regnum publikacijos, kad prof. V.Landsbergio pėdomis seka Lietuvos Seimo pirmininkas A.Paulauskas, kuris esą kartoja V.Landsbergio žodžius, kad Lietuvos ir Rusijos santykių pagerėjimą lems okupacijos pripažinimas.
Tuo tarpu Europoje netrūksta atvirai prorusiškų pareiškimų. Štai Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos pirmininkas R. van der Lindenas pareiškė, jog Europos Taryba pasirengusi imtis aktyvių priemonių prieš kylantį revanšizmą Baltijos šalyse (!). Pasak R. van der Lindeno, jeigu bus pastebėta buvusių esesininkų aktyvizacija arba panašių organizacijų veiklos suaktyvėjimas, tai Europos Taryba ketina imtis adekvačių veiksmų, nes nepakęs totalitarizmo pasireiškimų bet kokia forma. Atrodo, kad Lietuvoje ar Latvijoje knibždėte knibžda buvusių esesininkų. Net nebežinai, ką ir galvoti. Ar šis veikėjas mąsto, ką kalba, ar yra tam tikrų Rusijos struktūrų pasodintas į Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos pirmininko kėdę? Kitokių vertinimų negali būti. Dar keisčiau nuskambėjo Rusijos prezidento V.Putino kalba iškilmingame veteranų ir aukštų karininkų bei svečių priėmime Kremliuje. V.Putinas pabrėžė, kad fašizmas vis dar kelia galvą įvairiose šalyse. Nežinia, ar tai įprasta buvusiam KGB pulkininkui veidmainystė ir demagogija, ar žemiausio lygio sovietinė propaganda. Negi Rusijos prezidentas nežino, kad šiuo metu nė vienoje Europos valstybėje nėra tiek įvairiais vardais pasivadinusių fašistinių bei šovinistinių organizacijų kaip Rusijoje?! Tokių priskaičiuojama net 17. Ir tai ne tik vadinamieji E.Limonovo nacionalbolševikai. Jų nariams rengiami mokymai, karinis muštras. O kai kuriuose Rusijos regionuose, pavyzdžiui, Rostove, vietiniai fašistai šokdina jiems atvirai pritariančią vietos valdžią su pačiu gubernatoriumi priešakyje, renka duokles iš verslininkų, organizuoja reidus susidoroti su tamsaus gymio piliečiais. Pagaliau kuo gi skiriasi nuo fašistinių organizacijų V.Putino rėmimui sukurta jaunimo organizacija Naši, neseniai surengusi savo triukšmingą susibėgimą Rusijos Mokslų akademijos salėje
Naši jaunimas auklėjo išsigandusius akademikus ir profesorius, kaip jie turi darbuotis atkuriant Rusijos supervalstybę, kurios bijodamas netrukus vėl drebės visas pasaulis.
Pažymėtina, kad pastarosiomis dienomis Rusijos spauda ėmė skelbti ne tik savo politikų šmeižikiškus straipsnius apie Baltijos valstybes. Imta publikuoti ir pačių Baltijos šalių piliečių įvairiausius pareiškimus, šlovinančius išvaduotojus ir smerkiančius Lietuvos ir Estijos prezidentus už jų atsisakymą vykti į Maskvą minėti to išvadavimo. Štai Talino miesto tarybos nario Dmitrijaus Klenskio atvirą laišką Estijos prezidentui Arnoldui Riuiteliui bemat išspausdino daugelis Rusijos ir Baltijos šalių rusų kalba išeinančių laikraščių. Be tradicinių prikaištų, sovietinės praeities laimėjimų pašlovinimų, šiame atvirame laiške rašoma, kad šimtų tūkstančių žmonių deportavimas į Sibirą atėjus išlaisvintojams buvo būtina priemonė. Esą tarp tų ištremtųjų daugiausia buvo fašistų talkininkų. Tokiais, pasirodo, buvę taip pat visi tie, kurie artėjant raudonajai armijai bėgo į Vakarus
Panašių publikacijų nesuskaičiuojama daugybė.
Bet Estijos bolševikus pralenkia jų bendražygiai Lietuvoje. Vadinamoji pergalės diena atskleidė nemažai įdomių dalykų. Pirmiausia oficialiosios valdžios Prezidento, Seimo Pirmininko ir Premjero buvo surengtas minėjimas Vilniaus operos ir baleto teatre. Į jį atvyko tik medaliais su Stalino profiliu apsikarstę veteranai. Teigiama, kad dabar Lietuvoje jų yra apie 70 tūkstančių. O kiek iš tiesų yra tikrųjų frontininkų, niekas nežino. Juk Rusijos ambasadorius prie jų priskyrė ir buvusį LSSR KGB padalinio viršininką E.Eismuntą, kuris karo metais buvo dar vaikėzas. Bet užtat labai savas, todėl ir medalį gavo už pergalę. Negalima pamiršti ir to, kad tarp veteranų organizacijos narių pilna ne tik kagėbistų, bet ir stribų, tarybinių milicininkų bei panašių kovotojų. O savo ištikimybę Maskvai ir komunizmui veteranai ir tūkstančiai jų šalininkų aiškiai pademonstravo vainikų padėjimo prie išvaduotojų paminklų ceremonijose įvairiose Lietuvos vietose. Aiškus revanšizmas, komunizmo šlovinimas ir neapykanta Lietuvos nepriklausomybei buvo ypač pademonstruoti Vilniaus Antakalnio kapinėse ir Klaipėdoje. Vieni rusiškai kalbėję oratoriai akivaizdžiai pademonstravo, kas gi yra penktoji Maskvos kolona Lietuvoje. Kitaip jų nepavadinsi. Štai antihitlerinės koalicijos veteranų vadas P.Aidukas rėžė kalbą, kurioje išdėstė, jog karas su Vokietija buvo laimėtas tik todėl, kad jam vadovavo komunistai. (Tiesa, lietuviškus veteranus galėjo kiek nuliūdinti jau kitą dieną Rusijos gynybos ministro S.Ivanovo patikslinimas pergalė buvo pasiekta tik todėl, kad mes esame rusai.) Tai sukėlė net Lietuvos stačiatikių arkivyskupo Chrizostomo neigiamą reakciją, kuris priminė tikriems ir tariamiems veteranams ir komunizmo nusikaltimus žmonijai. Atsakas į tokius arkivyskupo žodžius buvo pikti susirinkusiųjų šūksmai ir švilpimas. Arkivyskupo neužstojo ir renginį organizavęs Rusijos ambasadorius B.Cepovas. Sprendžiant iš jo veido išraiškos, jam labai patiko tokia penktosios kolonos reakcija. Taigi visiškai sužlugo Prezidento ir tų, kas sugalvojo išvaduotojų pagerbimo iškilmes, naivūs samprotavimai, kad ceremonijos tebuvo tik žuvusiųjų pagerbimas. Aš manau, kad bandyti supolitinti šitą šventą reikalą nereikėtų, - išvakarėse buvo pareiškęs Prezidentas. Tai kas gi supolitino šį šventą reikalą? Negi partizanai ir tremtiniai, atsisakę dalyvauti renginyje Operos ir baleto teatre? O gal tie, kurie rusiškai keikė nepriklausomybę atkūrusią Lietuvos valstybę? Negalima atsistebėti tokiu Prezidento ir jo patarėjų naivumu.
Nuo veteranų nelabai daug atsiliko ir Premjeras bei jo vadovaujamos partijos politbiuras su G.Kirkilu, Č.Juršėnu, J.Karosu nepartiniu bolševiku J.Veselka ir darbiečiu V.Uspaskichu priešakyje, nuskubėjęs į priėmimą pas Rusijos ambasadorių B.Cepovą, neseniai suniekinusį Lietuvos valdžią. Nieko nepadarysi. Šeimininkas pakvietė, reikia dalyvauti, pakelti taures, padėkoti už išlaisvinimą, šeimininko suteiktas šiltas kėdes okupacijos metais. Be to, malonu pasišnekėti didžiąja rusų kalba. Nesvarbu, kad ta didžiąja kalba tą pačią dieną, kai politbiuras iki žemės lankstėsi Rusijos ambasadoriui, išvaduotojai paskutiniais žodžiais keikė buržuazinius nacionalistus ir visą Lietuvą.
© 2005 "XXI amžius"
|