Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kada gydytojai taps viduriniąja klase?

Perskaičius „XXI amžiaus“ (Nr. 29) rašinius 9 puslapyje, kilo nemažai minčių. P.Katino komentaruose svarstoma, jog medikų streikas, ko gero, nedorovingas. Skaudu ir keista, kad tokiame kritiškame valdžios atžvilgiu laikraštyje, kaip „XXI amžius“, pasirodė tokia trumparegiška medikų kritika. Nors medikų streikas atidėtas, vis dėlto, būdama medikė, norėčiau šį tą šia tema pasakyti. Pirmiausia pateikiu savo algos lapelį.

Taigi 764,96 Lt „į rankas“ po to, kai 2004 metų gegužės mėnesį atlyginimai buvo „pakelti“. Manau, ir redakcija, ir skaitytojai gali suprasti mano ir mano kolegų bei artimiausių bendradarbių – slaugytojų (medicinos seserų), kurių algos dar mažesnės, nuoskaudą, kai objektyviu iki šiol laikytame jūsų laikraštyje papūgiškai pakartotos A.Brazausko fantazijos apie 2,4 tūkst. litų algos ir „Sodros“ statistinė ekvilibristika. Tuomet reikėjo pagarsinti ir kitą demagogijos „šedevrą“ iš AMB lūpų tame pačiame interviu per Lietuvos radiją balandžio 5 dieną, jog pajamų mokesčio vidurkis mūsų šalyje yra 27 proc. (o 33 proc. yra tik vidurkis, kuris, tarp kitko, tvarkingai atskaitomas nuo biudžetininkų algelių). O pelno mokestis turtingiesiems berods yra 15proc.

Dabar jau visi pamiršo, kad prieš kelerius metus ir mokytojai rengėsi streikuoti, ir po to jiems algos buvo pakeltos, o medikams – ne.

Medikų lyderis L.Labanauskas yra tiesiog didvyris: jam tenka atlaikyti didžiulį moralinį ne tik valdžios, bet, manau, ir „saviškių“ spaudimą. Štai stambiosios regioninės ligoninės jau buvo pareiškusios, kad nestreikuos. Vadinasi, jų darbuotojai pragyvenimui įvairiais būdais užsidirba pakankamai. Kita padėtis miestų poliklinikų medikų, ypač siaurų specialistų – akių, ausų-nosies-gerklės, nervų ligų, endokrinologų ir kitų, kaip matyti iš mano algos lapelio (šeimos gydytojų algos yra kiek didesnės). O pacientų srautas primena konvejerį, darbas reikalauja ypatingo atidumo ir orientacijos, nes pavargusio mediko „pražiopsotas“ menkas požymis, pro ausis praleista paciento užuomina apie kokią skaudžią jo problemą, kurią reikėtų iš jo tiesiog „ištraukti“, ne toks skaičiukas recepte – ir pasekmės gali būti lemtingos. Kaip neseniai mums išaiškino teisininkai, žmogaus sveikata ir gyvybė yra neįkainojamos. Bet jei gydytojas skiria pacientui pakankamai dėmesio, stengiasi suvokti jo kūno ir dvasinių problemų esmę, mėgindamas padėti jas išspręsti, tai po tegu ir šešių valandų darbo dienos jaučiasi psichologiškai ir fiziškai išsunktas.

Vertėtų pagalvoti, jog į ligoninę (stacionarą) pacientas pakliūva prispaustas jau rimtų sveikatos problemų. Tuomet kaip skęstantis griebiasi ir „šiaudo“, moka medikams pinigus, kartais net ir pasiskolintus, nors nusipirkti prarastos sveikatos pavyksta ne visada. Tuomet lieka nuoskauda, net neapykanta medikams.

Jeigu valstybė nepagailėtų lėšų poliklinikų specialistams, būtų mažiau darbo stacionarams (ligoninėms). Kol kas dešimt metų tai deklaruojama, o daroma atvirkščiai – specialistų algos yra mažiausios, valdžia naiviai tikisi, kad jų darbą perims „visų galų meistrai“ – šeimos gydytojai, o pacientams nustatomos „atsidėkojimo“ ribos – 125 Lt. Tikrai poliklinikoje niekas nesirengia tuo pasinaudoti, nes mūsų pacientai dažniausia pensininkai, bedarbiai, moksleiviai, o dirbantieji neretai gauna minimalias algas ar turi šeimas. Laimei, dauguma jų supranta, jog jie su savo medikais sėdi viename vežime – kiek valstybė rūpinasi savo piliečiais, tiek ji rūpinasi juos aptarnaujančiais specialistais – medikais, mokytojais. O juk sveikata neįkainojama! Nuvargusio, per kelis darbus dirbančio ar buitinių problemų prispausto, neturinčio lėšų tobulėti mediko klaidų pasekmės skaudžios ir pacientui, ir pačiam gydytojui. Mūsų pacientai žino, kad Seimo nariams per maži jų 4000 Lt atlyginimai; teks priimti daugiau valdininkų ES paramai įsisavinti ir pan. Tie, su kuriais kalbėjau, pritarė streikui. Jie neprivalo kažkodėl papildomai ir neoficialiai mokėti, o medikams atėjo laikas nustoti laukti išmaldos ir siekti tapti viduriniąja klase, inteligentais, kurie, matydami visuomenės problemas, galėtų daryti įtaką jų sprendimui. Gal kaip tik šito dabartinei (ar jokiai) valdžiai ir nereikia.

Rūta PAURIENĖ,
gydytoja, Lietuvos darbo federacijos narė

Kaunas

© 2005 "XXI amžius"