|
Atsikvošėkite, šventieji milijonieriai!
Daugeliui įsiminė įspūdingas SSRS saulėlydžio metais rodytas gruzinų režisieriaus Tangizo Abuladzės filmas Atgaila, ypač gilią prasmę filmo pabaigoje turinti frazė, kad nereikalingas kelias, kuris neveda į šventyklą. Žinomas ir kitas posakis, kad visi keliai į Romą veda. Abiem atvejais minimas ne kelias į konkrečią šventyklą ir ne į konkretų miestą, o kelias prie Dievo.
Marksistinės klaidatikystės išpažinėjai bolševikai, Dievą pakeitę komunizmo rojumi, kelius prie Dievo naikino, šventyklas sprogdino, pavertė sandėliais arba, neleisdami remontuoti, leido natūraliai sunykti. Lietuvoje bažnyčias užstatinėjo jas užgožiančiais pastatais, greta bažnyčių augančių aukštaūgių medžių neleido kirsti, genėti; tegul bažnyčių nesimato, tegul užželia į jas keliai, tegul lieka vienintelis kelias į šviesų komunizmo rytojų.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, padėtis ne ką pasikeitė: daugelyje vietų medžiai užgožia bažnyčių fasadus, netolimoje aplinkoje statomi aukšti pastatai jas skandina. Antai Vilniuje Šv. Jokūbo ir Pilypo, Šv. Rapolo bažnyčios nuskendo sostinės mero Artūro Zuoko palaimintų neišvaizdžių aukštaūgių stalagmitų aplinkoje. Kelias į laukinį kapitalizmą kelia pavojų ir naujai pastatytoms bažnyčioms.
Vilniaus miesto Lazdynų mikrorajoną projektuotojai projektavo taip, kad būtų išsaugoti miško lopinėliai, paliktos laisvos erdvės, kad gyventi tarp blokinių pastatų būtų jaukiau. Mikrorajoną kertanti Erfurto gatvė gyventojų patogumui sumaniai išplanuota, skiriant vieną jos pusę gyvenamiesiems namams, priešingą visuomeninės paskirties statiniams. Atokiau nuo gatvės visuomeninių pastatų pusėje neseniai pastatyta pagal Vytauto Edmundo Čekanausko projektą (jis ir vienas iš mikrorajono projekto autorių) Šv. Jono Bosko bažnyčia. Tarp bažnyčios ir gatvės prašyte prašosi paliekama sakralinė erdvė, žalioji zona, atvira erdvė matyti vienintelę Lazdynų architektūrinę puošmeną. Deja!
Laukinio kapitalizmo sąlygomis ne teisė į nuosavybę šventa, o pati nuosavybė, turtas, pinigai. Štai ir nusižiūrėjo privati statybos firma Veikmė į šventai pelningą žemės lopinėlį tarp bažnyčios ir gatvės, nusipirko iš savivaldybės už kelis milijonus, nusprendė pastatydinti du daugiaaukščius gyvenamuosius namus, butus pelningai parduoti, susižerti šventus milijonus. Statyba bus vykdoma su miesto savivaldybės palaiminimu, tačiau be savininko, turėjusio teisę į sklypo nuosavybę, atsiklausimo, be derinimo su gyventojų ir tikinčiųjų bendruomenėmis. Savivaldybei ir statybų biznieriams rūpi vien pelnas, todėl per jį skandinamos bažnyčios nemato. Architektai tyli (matyt, tylėti pelninga) .
Sužinojusi apie statybininkų kėslus, Lazdynų seniūnijos salėje susirinkusi gyventojų bendruomenė vienbalsiai pasipriešino statyboms, Vilniaus merui parašė protesto laišką, per tris šimtus tikinčiųjų bendruomenės narių su savo parašais taip pat pasiuntė laišką merui. Meras tyli. Ar išgirs? Ar praregės? Statybininkai sklypą naujų namų statybai jau aptvėrė.
Sekmadieniais į šv. Mišias dabar lazdyniečius pakviečia bažnyčios varpas. Pastačius namus, nebepakvies; naujų, greta bažnyčios pastatytų namų gyventojams varpo dūžių garsas viršys leistiną triukšmą. Nedidelė malonė, kad statybos firma žada į bažnyčią nuo gatvės išgrįsti takelį, jei užtveria kelią akims ir ausims. Kelias į šventyklą darkomas.
Atsikvošėkite, šventieji milijonieriai!
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2005 "XXI amžius"
|