|
Išvadavimo pasekmės
Pastaruoju metu kone kiekviename Rusijos laikraštyje ir savaitraštyje, be analitinių įvairiausių istorikų, politologų straipsnių apie raudonosios armijos žygdarbius Antrojo pasaulinio karo metais ir pamokymais nedėkingiems Rytų europiečiams, kaip reikia dėkoti už išvadavimą, nuolat pasirodo ir darbo žmonių laiškai. Pavyzdžiui, tokie: Kodėl Lietuvos prezidentas V.Adamkus ir Estijos prezidentas A.Riuitelis atsisakė vykti į Maskvą? Juk aš girdėjau, kad dėl garsinamos sovietinės okupacijos, dėl kurios lietuviai iki šiol pyksta ant Rusijos, jie gavo nemažas teritorijas. Tad kodėl gi reiškiamas nepasitenkinimas? Atsakymai į tokius klausimus irgi tradiciniai, jau ne kartą girdėti. Ir beveik vienodi visuose rusų laikraščiuose.
Štai būdingas savaitraščio Argumenty i fakty paskutiniojo numerio atsakymas į tokį klausimą: Lietuva iš tiesų prisijungė nemažai žemių. 1939 metų rudenį Vilnius ir Vilniaus kraštas atiteko Lietuvai tiktai Stalino sutarties su Vokietija dėka. Tada Lietuvos politikai nelabai išgyveno dėl to, kad kaimynė Lenkija draskoma į gabalus ir ramia sąžine priėmė SSRS dovaną.
Prieš tai, 1939 metų kovą, Hitleris atėmė iš Lietuvos Klaipėdą, kuri iki lietuvių užgrobimo (!) 1923 metais buvo vokiečių miestas Memelis. Atsiimti šį miestą lietuviai galėjo tiktai 1945 metais nugalėjus fašizmą. Šitaip du iš keturių pačių didžiausių Lietuvos miestų Lietuva atgavo Molotovo-Ribentropo pakto ir vadinamos sovietinės okupacijos dėka. Primename, kad 1939 metų vasarą Lietuvai buvo likę tiktai Kaunas ir Šiauliai.
Šitokie paaiškinimai liejasi ne tik Rusijos žiniasklaidoje. Štai du mūsų sovietmečio disidentai, besidedantys didžiuliais istorikais, buvęs Seimo vicepirmininkas V.Andriukaitis ir JAV Jeilio universitete profesoriaujantis T.Venclova, beveik žodis žodin kartoja tokius paistalus. Ir ne jie vieni.
Tačiau šį kartą ne apie tai. Kokios buvo sovietinės okupacijos pasekmės Baltijos šalims, konkrečiai, Estijai, dar 1988 metų balandį rašė žinomas rašytojas, vėliau atkurtosios Estijos prezidentas Lenartas Meris. Ši jo publikacija pasirodė tuo metu, kai Lietuvoje dar tebeviešpatavo gūdi partinių cerberių saugoma naktis, nepaisant M.Gorbačiovo pertvarkos. Tada vieno bičiulio iš Talino atsiųstas L.Merio straipsnis sukėlė nepaprastą visų susidomėjimą. Štai ką apie sovietinės okupacijos pasekmes estų tautai po išvadavimo L.Meris rašė laikraštyje Molodiož Estoniji savo straipsnyje Ar dar turi estai vilties?: Dabartiniu metu estų tautos būklė kritiška, tačiau dar ne beviltiška, jeigu valdžia imtųsi spręsti šį klausimą. Estijos Respublikoje 1938 metais gyveno 1131125 žmonių ir dabartinėje Estijos teritorijoje estai sudarė 93,3 proc. visų Estijos gyventojų. Taigi Estija tuo metu buvo, kaip reta, labiausiai vienalytė etniniu požiūriu šalis. Antrasis pasaulinis karas visiškai pakeitė situaciją. Estija prarado net 24 proc. savo gyventojų. Iš visų Europos valstybių Estijos daliai teko bene didžiausi praradimai. Vėlesniais metais praradimų tendencijos vis didėjo: estai 1945 metais sudarė 97,1 visų Estijos gyventojų, 1950 metais 75 proc., - 1959-aisiais 74 proc., 1970 metais 64 proc., 1986-aisiais 61,3 proc. Šiandien estai jau sudaro tik apie 60 proc. gyventojų. Per 43 pokario metus į Estiją kasmet buvo atsiunčiama vidutiniškai po trylika tūkstančių žmonių. Jeigu taip tęsis ir toliau, tai netrukus estai savo tėvynėje taps nacionaline mažuma. Per pastaruosius penkiasdešimt metų mums nepavyko atkurti 1945 metų gyventojų skaičiaus. Karo šešėlis vis dar su mumis. Ir dar. Vienos kartos gyvenimo metu estų gyventojų skaičius savo tėvynėje sumažėjo net devynis kartus! Niekur Europoje nebuvo tokių dramatiškų pokyčių. Įsivaizduokite, kad penkiolika milijonų gyventojų turinčioje Maskvoje pusę jos gyventojų sudaro kinai, ir gatvių eismo reguliuotojai vyresniojo brolio teisėmis kalba tiktai kinų kalba (!). Toliau L.Meris savo straipsnyje pažymėjo, kad sovietinės valdžios vykdoma internacionalinė politika atvedė daugelį žmonių, ypač estų, prie visiško nusivylimo gyvenimu, todėl Estijoje didžiojo brolio pavyzdžiu neregėtai išaugo alkoholio vartojimas. Jis pažymėjo, kad 1984 metais kiekvienam Estijos gyventojui parduota 11,2 litro gryno alkoholio. Tai puota maro metu, o tas maras labiausiai siautėja per gegužės ir spalio šventes, sovietinės armijos ir kovo 8-osios dienas. Taip pat L.Meris pažymėjo, jog nuolatinė rusifikacija tapo faktiška etninių estų diskriminacija. Pavyzdžiui, 1987 metais net 67 proc. naujų butų su visais patogumais gavo emigrantai, o 81 proc. migrantų gyvena geriausiuose butuose. Tuo tarpu estų šeimoms, ypač jaunoms, gyvenamasis plotas nesuteikiamas.
Aišku, tada, beveik prieš dvidešimt metų, L.Merio paskelbtas straipsnis sukėlė nepaprastai didelį susidomėjimą ne tik Estijoje. Jį persispausdino net keli Rusijos laikraščiai. Deja, dabar šovinistinės ir didžiojo brolio nuostatos buvusių kolonijų atžvilgiu vėl atgijo. Pirmiausia tai rodo neseniai įvykęs Rusijos prezidento V.Putino susitikimas Paryžiuje su naujaisiais Maskvos draugais Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos vadovais Ž.Širaku, G.Šrioderiu ir socialistų vyriausybės vadovu Ch. R.Sapateru. Jame V.Putinas vėl kėlė klausimą dėl rusų persekiojimo Estijoje ir Latvijoje. Vakarų demokratai, kaip atrodo, neprieštaravo.
Petras KATINAS
© 2005 "XXI amžius"
|