Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Likimai
Lietuva
Pasaulis
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Neblėstanti šlovė

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Kalniškės mūšio vietoje paminėtas jo 60-metis

Kalniškės mūšio dalyvis Alfonsas Juškauskas Autoriaus nuotraukos

Pagerbiami žuvusieji Kalniškės mūšyje

Sukako šešiasdešimt metų, kai 1945 m. gegužės 16 d., kai dar tik prieš savaitę Sovietų Sąjunga šventė pergalę kare su nacistine Vokietija, Kalniškės miške, esančiame Krosnos-Lazdijų plento kairiojoje pusėje, įvyko vienas pirmųjų ir didžiausių partizanų mūšių Lietuvoje: su NKVD kariuomenės I Pabaltijo fronto 220-uoju pulku kovėsi lietuvių partizanų būrys (apie 100 vyrų). Mūšiui vadovavo Lietuvos kariuomenės karininkas Jonas Neifalta-Lakūnas (1910-1945 m. lapkričio 20 d.), kilęs iš Giraitės kaimo, Šventežerio valsčiaus. Gedimino rinktinės Kęstučio grupės kuopos vadas. (Partizanų gretose buvo nuo 1944 metų.) Kautynės su sovietų NKVD pulku vyko visą dieną. Nelygioje kovoje žuvo 47 partizanai ir 400 tiesiai iš fronto grįžtančių enkavėdistų. Žuvusiųjų partizanų kūnai buvo niekinami Simno miestelio aikštėje, vėliau užkasti Simno ežero pakraštyje. 1988 metais žuvusiųjų partizanų palaikai buvo perlaidoti Simno kapinėse. Nuo 1989 metų vyksta renginiai Kalniškės partizanams atminti. 1991 metais Kalniškės mūšio vietoje, ant kalno, pastatytas paminklas žuvusiesiems (autorius Jurgis Nevulis).

Kalniškės mūšis parodė lietuvių partizanų kovinį pasirengimą, sumanią taktiką, drąsą, ryžtą. Tai buvo ginkluoti, bet nesislapstantys nuo mobilizacijos į sovietinę kariuomenę vyrai. Šiose kautynėse šalia vyrų drąsiai kovojo ir moterys. Albina Griškonytė-Neifaltienė-Pušelė, kilusi iš gretimo Stebulių kaimo, Simno valsčiaus, buvusi mokytoja, per visas kautynes drąsiai kovėsi pavaduodama kritusius kulkosvaidininkus, neišleisdama iš rankų kulkosvaidžio net tada, kai jai peršovė abi kojas. Įsitvirtinusius Kalniškės aukštumoje partizanus puolė ir puolė rinktinė kariuomenė. Visi sovietų puolimai atsimušdavo į tvirtą pasipriešinimą. Kalnagūbrį nusėdavo vis naujos ir naujos sovietų NKVD pulko aukos. Seko ir partizanų gretos, tirpo šaudmenų atsargos. Sutemus partizanai paskutinėmis šovinių atsargomis pralaužė bolševikų apsupties žiedus ir prasiveržė iš apsupties. Šis mūšis apipintas legendomis, žmonės iš kartos į kartą perduodavo pasakojimą apie partizanų žygdarbį...

* * *

Gegužės 14 dienos rytą Lietuvos rezistencinės kovos dalyviai skubėjo į Simno bažnyčią dalyvauti šv.Mišių aukoje už žuvusius Kalniškės mūšyje partizanus.

Prie pagrindinio altoriaus rikiavosi Kauno, Alytaus, Marijampolės, Lazdijų Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LLKSS) skyrių vėliavnešiai, šauliai, Alytaus A.Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos moksleiviai, partizanai, pasidabinę Vyčio kryžiaus ordinais, garbūs svečiai, gausūs miestelėnai.

Šv. Mišias aukojo Alytaus įgulos kariuomenės karo kapelionas, kapitonas, kunigas Remigijus Butkevičius. Per pamokslą karo kapelionas sakė: „Dievas surinko mus čia, kad pagerbtume žmones, kurie su ginklu ryžosi ginti mūsų valstybę. Susirinkome prisiminti tuos, kurie kovojo ir žuvo. Jų žygdarbis įkvėpė tautos kartas. Žuvusiųjų gyvenimas pašventintas jų mirtimi. Jų gyvybės kaina mes džiaugiamės gyvenimu laisvėje. Supraskime, jog įsakymas – tai, ko negali atsisakyti. Partizanai įvykdė priesaiką. Tai mūsų egzistencijos pagrindas. Jie gynė Tėvynę, tikėjo į Dievą. Be pasitikėjimo į Dievą neįmanomas joks gyvenimas. Partizanams rūpėjo mūsų Tėvynė, tauta, valstybė. Amžina šlovė žuvusiesiems“.

Po šv. Mišių, partizanai su vėliavomis kolona ėjo į Simno kapines. Prie žuvusiųjų partizanų kapavietės ir paminklo padėjo gyvų gėlių puokštes. Paminklo plokštėse įrašytos žuvusiųjų pavardės: Adomas Alesius, Petras Austrevičius, Antanas Bubnys, Antanas Karauskas, Albina Neifaltienė-Pušelė, Juozas Pajaujis... Sąrašo pabaigoje įrašyta: Buzulis, Bražinskas, Kazakevičius. Visi pagerbimo dalyviai sugiedojo „Viešpaties Angelą“ ir tylos minute pagerbė kovotojus. Vėliau kolona pajudėjo prie Simno aikštės, kur kažkada buvo niekinami žuvusiųjų Kalniškės mūšyje partizanų kūnai. Ir čia padėtos gėlių puokštės, nusilenkta didžiavyriams.

* * *

Iš Simno visi patraukė Krosnos miestelio link – į Kalniškės mūšio vietą. Saulės nutviekstas kalnelis užtvindytas gausiai susirinkusiųjų žuvusių artimųjų, giminių, partizanų, karių savanorių, šaulių, valdžios vyrų, svečių.

Prie paminklo Kalniškės partizanams puikuojasi neseniai padėtas Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus vainikas su tautinių spalvų kaspinu. Kalno papėdėje – nedidukė pakyla, kurią dengia stoginis tentas (nuo lietaus), o jo viduje didžiulė Trispalvė.

Šventinį žuvusiųjų pagerbimą Lietuvos partizanų malda už Tėvynę pradėjo Krosnos klebonas kun. Virginijus Gražulevičius. „Dieve, kuris leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, prašome – grąžink ir mūsų Tėvynei laisvės dienas. Tegul tie bandymai, kuriuos tu leidai mūsų šaliai, nevirsta jos pražūtimi, bet tarnauja greitesniam tautos prisikėlimui ir didesnei mūsų dvasios gerovei. Laimink, Viešpatie, mus, kurie buvome priversti palikti gimtuosius namus, suteik jėgų kantriai pernešti sunkią partizano, kalinio, tremtinio, išeivio dalią, kad liktume ištikimi savo Tėvynei ir neštume jai naują atgimimo ugnį. Laimink namuose likusius mūsų tėvus, brolius ir seseris. Laimink mūsų jaunąją kartą, kad ji būtų ištikima Tavo valios vykdytoja. Laimink mūsų Motiną Bažnyčią. Guosk dėl tautos nuskriaustuosius. Amžinąjį atilsį suteik, Viešpatie, tiems, kurie jau kritę kovos lauke. Išgelbėk, Viešpatie mūsų brangią Lietuvą, kuri taip nuoširdžiai Tave myli ir garbina“. Tokie buvo partizanų maldos žodžiai, kuriuos perskaitė kunigas.

Po maldos, kalbėjo Lazdijų rajono vicemeras Artūras Margelis, teigęs, kad šiai mūšio vietai turėtų būti skiriamas didesnis mūsų Vyriausybės, valstybės dėmesys. Lietuvos Seimo narys Algirdas Vrubliauskas palinkėjo niekada neužmiršti Kalniškės mūšio vietos, tų kovotojų narsos, pasiaukojimo. Svečias iš Lenkijos, Punsko seniūnas Vytautas Liškauskas savo kalboje pabrėžė, jog ši vieta visada traukia nusilenkti žmonėms, kurie žuvo gindami savo žemę – savo valstybę. Kalniškės mūšio dalyvis Alfonsas Juškauskas jaudindamasis prisiminė, kad tuomet turėjo tik 22 metus, kai čia, mūšio vietoje, kartu su kovos bendražygiais gynė Lietuvos valstybės laisvę. „Matyt, Dievas nutarė mane palikti gyvą, – sakė 82 metų kovotojas. – Čia matau daug pažįstamų veidų, todėl apie mūšį nepasakosiu. Dauguma apie tai žino ir girdėjo. Noriu, kad šią vietą lankytų visi, kuriems brangi Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė“.

Generolo A.Ramanausko-Vanago duktė Auksė Skokauskienė kalbėjo apie jaunimo patriotinio ugdymo svarbą. Ji teigė, jog istorijos reikia mokytis mūsų partizanų pagerbimo šventėse, ugdyti jaunimą meilės Tėvynei dvasia. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas, Lietuvos Seimo narys Povilas Jakučionis savo kalboje paminėjo faktą, jog visai neseniai, švenčiant pergalės prieš fašizmą dieną, buvę stribai ir kiti sovietiniai pakalikai koneveikė Lietuvos partizanus, rezistentus. Prie partizano kapo šautuvų saliutu buvo pagerbti žuvusieji partizanai.

Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Algirdas Markūnas, Lietuvos šaulių sąjungos vadas Juozas Širvinskas apdovanojo didelę grupę karių savanorių II laipsnio medaliu „Buvome, esame, būsime“.

Kalniškėje koncertavo Lazdijų politinių kalinių ir tremtinių sąjungos laisvės kovų ansamblis „Žilvitis“ (vadovė A.Kupčinskienė), atlikęs ir „Kalniškės mūšio“ dainą. Pasirodė Lazdijų kultūros namų ansambliai „Tremtinys“, „Riecimėlis“, Kučiūnų etnografinis ansamblis. Tikimasi, kad ateityje Kalniškės mūšio vietoje bus pastatytas paminklas-memorialas, kurio verti visi žuvusieji partizanai.

Renginio dalyviai buvo pavaišinti karinėje lauko virtuvėje išvirta skania grikių koše ir arbata. Žmonės dar ilgai nesiskirstė iš Kalniškės, kuri skendėjo gėlėse ir švietė žvakučių liepsnelėmis. Niekada neišblės Kalniškės mūšio šlovė.

Alytaus-Lazdijų rajonai

© 2005 "XXI amžius"