|
Knyga apie Kalniškės mūšį
Lietuvos valstybės naikinimas prasidėjo 1940 m. birželio 15 d. ir tą pačią dieną prasidėjo Lietuvos piliečių lietuvių priešinimasis naikintojams: Lietuvos valstybės prezidentas Antanas Smetona ir Lietuvos krašto apsaugos ministras generolas Kazys Musteikis viešai parodė, kad jie nesutinka su sovietų raudonosios armijos veržimusi į Lietuvą, ir savo nesutikimą pareiškė pasitraukdami iš okupuojamos tėvynės.
Šis priešinimosi ženklas plėtojosi visus okupacijos metus ir 1941 m. birželio 22 d. virto atviru priešinimusi okupantams. O birželio 23 dieną per radiją buvo paskelbta, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė. Bet Vokietija, įžengdama į Lietuvą, nepritarė Lietuvos valstybės atkūrimui. Ir lietuviams liko vienas kelias telkti nepriklausomybės atkūrimo kovotojų gretas būsimoms kovoms. Šitoks metas atėjo 1944 metų vasarą, ir tada visoje Lietuvoje kovotojų būriai su ginklu rankose būrėsi į kovą su senais, kartu ir naujais Lietuvos valstybingumo naikintojais sovietiniais okupantais.
Vienas didžiausių priešinimosi mūšių su raudonosios armijos pulkais vyko jau 1944-ųjų spalio pradžioje Žemaitijoje. Tai buvo vadinamasis Sedos mūšis, o jį pralaimėjus, mažesni kovotojų būriai visoje Lietuvoje stojo į kovas su okupantais. Okupantai, žinoma, buvo daug kartų gausesni ir geriau ginkluoti, bet ir lietuviai kovotojai ryžtingai priešinosi beveik dešimt metų.
Bene ryškiausia kova įvyko 1945 m. gegužės 16-17 d. Kalniškėje, kada 50-60 lietuvių kovotojų partizanų raudonajai armijai trenkė skaudų smūgį, kai žuvo apie keturis šimtus raudonarmiečių. Žuvo ir dauguma lietuvių partizanų, bet šios kautynės Lietuvoje neliko užmirštos ligi šiol: apie jas išsamiai buvo papasakota ne vienoje partizanų istorijos knygoje, šios kovos aidai liko ir lietuvių tautosakoje dainose, šio krašto žmonių atmintyje.
Jau 1944 metų liepą-rugpjūtį Šeštokų apylinkės vyrai ėmė slapstytis nuo ateinančių raudonarmiečių, o paskelbus lietuvių mobilizaciją į raudonąją armiją, ir nuo tos mobilizacijos. Vis dėlto bent trečdalis jaunuolių pakluso mobilizacijai ir su rusų kariais patraukė Berlyno link, kiti, vengdami fronto, atsidūrė milicijos ir stribų gretose, o daugiau kaip pusė lietuvių patraukė į girią kovoti dėl laisvės Lietuvai ir daugelis žuvo. Beveik 50 vyrų žuvo Kalniškės kalnelyje, nemažai kitose vietose, o paskutiniai penki Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Mindaugo tėvūnijos III būrio partizanai Kostas Jankauskas-Vikeris, Antanas Šalaševičius-Visvaldas, Vincas Dambrauskas-Žvejys, Sigitas Lastauskas-Aušra ir Vitas Andriuškevičius-Vijoklis išduoti ir čekistų apsupti žuvo Marijampolės rajono Būdviečių kaime 1952 m. balandžio 18-19 d.
Jie žuvo, bet lig šiol neužmiršti: apie Šeštokų apylinkės partizanų veiklą ir jų žūtį išsamiai pasakoja 2004 metais išleista knyga Sunkūs ir viltingi metai (258 p.). Jos autorius Juozas Vytautas Uzdila Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius. Jis gimęs Šeštokuose 1940 metais. Taigi jo kaimynams išeinant į raudonąją armiją ar į miško brolių gretas, J.Uzdila buvo dar mažas berniukas ir ką nors apie anų dienų įvykius prisiminti po šešiasdešimties metų nelengva. Bet dar yra nemažai gyvų žmonių, kuriems šiandien jau 80-90 metų. Tai jie papasakojo apie anų dienų įvykius J.Uzdilai, o šis viską sudėjo į minėtą knygą.
Ši knyga išsamiai pasakoja apie 1944-1952 metų įvykius Šeštokuose ir jų apylinkėse, apie kiekvieną kovotoją, jų bendrus žygius ir žūtis. Šiuo metu Lietuvoje jau yra nemažai knygų, detaliai ir vaizdžiai pasakojančių apie partizanų žygius. Bet dauguma rašytojų remiasi arba savo patirtimi (Baliukevičius, Daumantas, Ramanauskas-Vanagas ir kiti), arba šaltiniais (Nijolė Gaškaitė ir kt.). J.Uzdila nuodugniai išklausinėjo savo gimines, jaunystės kaimynus, ir jų atsiminimai tikras istorijos šaltinis.
Pasakoju ne tiek apie knygoje suminėtus įvykius, kiek apie autoriaus J.Uzdilos patyrimą rinkti duomenis knygai. Tai pamoka visiems rašantiems, jau rašiusiems ar dar galvojantiems rašyti apie netolimos praeities įvykius. Aš pats jau 1989 metų pradžioje pradėjau rinkti duomenis apie Širvintų rajone veikusio Žalio Velnio partizanų veiklą 1944-1953 metais. Ir po dešimties metų mano knyga Ūžė žalia giria (488 p.) buvo išleista. Perskaitęs J.Uzdilos knygą, supratau, kad tie Sunkūs ir viltingi metai yra tikrai viltingi: kiekvienas praeities tyrinėtojas čia ne tik ras tų metų kovotojų priminimą, bet ir pamatys pavyzdį, kaip reikia rinkti duomenis, norint išsamiai rašyti apie nelabai tolimą praeitį. J.Uzdila surinko ir labai daug partizanų nuotraukų ir jomis papildė praeities žodinius vaizdus.
Paminėtas ir poeto Stasio Keršulio eilėraštis apie Kalniškės mūšio dalyvį-partizaną. Šis netrumpas eilėraštis (aštuoni ketureiliai ar penkiaeiliai posmai) greitai paplito po Dzūkiją ir Sūduvą, ir vienoje kitoje vietoje dainininkas ar dainininkė, primiršęs vieną kitą eilutę ar posmelį, patys kūrė naujas eilutes ar posmus. Aš 1980 metais dalyvavau lietuvių kalbos žodžių rinkimo ekspedicijoje Prienų rajono Naujosios Ūtos apylinkėje. Ekspedicija tęsėsi dešimt dienų, ir aš rinkau ne tik retesnius žodžius, bet kai ką paprašiau padainuoti ir liaudies dainų. Viena moteris man padainavo net septyniolikos posmų dainą apie partizanų mūšį. Tik daug vėliau supratau, kad dainoje buvo kalbama būtent apie Kalniškės mūšį, o septyniolika posmų dabar man sakyte sako, kad tai galėjo būti dabar šioje knygoje minimos Keršulio dainos kitimas, įvykęs dainai keliaujant iš lūpų į lūpas, iš kaimo į kaimą.
Viktoras ALEKNA
© 2005 "XXI amžius"
|