Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Likimai
Lietuva
Pasaulis
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tokią Ją pažinojau

Danutė ir Vladys Zubovai prie rašomojo stalo memorialiniame kambaryje

Motina Danutė Čiurlionytė- Zubovienė su dukra Dalia, dar Dailės instituto studente, Vilniuje

Danutės Čiurlionytės knygos

Pirmos eilės centre – Ona Tamulaitienė su vaikais Julyte ir Jurgiu. Antroje eilėje (iš kairės): Juozas Urbšys, Ona Malinauskienė, Danutė Čiurlionytė-Zubovienė ir Marija Urbšienė 1956 metais

Šie metai įrėmino dvi reikšmingas datas rašytojos Danutės Čiurlionytės-Zubovienės gyvenimo knygoje: birželio 12 dieną minėsime jos gimimo 95-ąsias metines, o vasario 27-ąją sukako dešimt metų, kai D.Čiurlionytė išėjo į Viešpaties sodus, palikusi neužbaigtus savo darbus ir sumanymus.

Apie M.K.Čiurlionio vienintelę dukrą Danutę Sofiją esu ne sykį rašiusi, rašiau ir prašydama papasakoti apie motiną rašytoją ir pedagogę Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę, apie jos tėvų draugystę – literatūrinius šeštadienius... Šįkart noriu atversti kiek intymesnius, o kartu kupinus šviesos ir skaudesnius rašytojos gyvenimo puslapius.

Sakome, jei gerai paruošta dirva, tai bet kuris grūdas duos gyvybę, – bus tai gėlė, medis ar krūmas... Man rodos, kad taip lygiai pasakytina ir apie žmogų. O kaip su jo vidine kultūra?! Vėlgi apie tą ar aną asmenybę kalbant išgirsti: „Tai jis iš prigimties toks...“ Mano nuomone, iš tėvų ir prosenelių jau paveldime tuos dvasinius turtus, o vėliau juos tik papildome, bet gimtieji namai, ta emocinė atmosfera yra lemiamas veiksnys asmenybės formavimosi procese. Sėdint S.Čiurlionienės memorialiniame kambaryje, kuris sklidinas Motinos ir Dukters, tai yra Sofijos ir Danutės, minčių, pokalbių ir to gerumo, kuris, kaip šaltinio versmė, veržiasi kūliais per kraštus ir srūva į mūsų širdis, mūsų gyvenimus, paklausiau Danutės ir Vladžio Zubovų dukters skulptorės Dalios PALUKAITIENĖS:

Jūsų mama, man rodos, buvo laiminanti gyvenimą, telkianti šeimą...

Svarbiausia – šeima buvo stipri. Tėvai vienas kitą ir mus visus labai mylėjo, ir močiutė mylėjo, o mes – ją. Kol buvo močiutė, – S.Čiurlionienė, – ji buvo visų motina, visų globėja, tas stogas virš šeimos (visus telkusi ir turėjusi didelę įtaką – M.M.). Močiutės aurą visi jutom. Tas močiutės ir tėvų rūpestis nebuvo aklas: skyrė daug dėmesio dvasiniam pasauliui. Kai augom, pokaris buvo sunkus, skurdas visuotinis. Tačiau pas mus tai nebuvo akcentuojama. Sakydavo: kitiems yra blogiau, mes turtingi, nes esam mylimi, mokam džiaugtis tuo, kas yra. Mes turėjom daug švenčių – Naujieji metai, Kalėdos, Velykos, vardadieniai, gimtadieniai... Iš pradžių tėvai mums skaitydavo. Vėliau įkūrė lėlės teatrą ir vaikų teatrą, kur vaidindavom patys – vaikai ir suaugę. Būdavo rengiami maskaradai, kuriuose dalyvaudavo ir draugai, suaugę taip pat. Maskaradui patys gamindavom drabužius. Tie kultūriniai renginiai mums teikdavo daug džiaugsmo.

Mamos buvo sumanyta leisti močiutės garbei laikraštėlį. Jam ne tik rašydavom, bet ir patys iliustruodavom. Kai artėjo tėvų dešimties metų vedybų sukaktis, patys sugalvojom jiems ta proga išleisti laikraštėlį „Mūsų tėveliai“. Autoriais buvom kiekvienas (Zubovų šeimoj augo trys vaikai – Dalia, Konstantinas ir Vytautas – M.M.). Močiutė padėjo. Mano vaikai tą tradiciją perėmė. Bet kokia proga brangiausia dovana buvo savo darbo...

Mama labai daug laiko skirdavo mūsų laisvalaikiui. Organizuodavo didaktinius žaidimus, kurie vystė mūsų sugebėjimus. Viskas vykdavo susėdus aplink stalą, pavyzdžiui, greitas skaičiavimas, geografijos žaidimas. Mama labai mokėjo organizuoti. Tėvas daugiau rengdavo visokias ekskursijas po piliakalnius, įsimintinas vietas, žygius baidarėmis... Tai buvo pažinties kelionės, suteikusios didžiausią malonumą.

Mano mama turėjo nenusakomą savybę: jei ką negero iškrėsdavom, pavyzdžiui, parsinešdavom iš mokyklos blogą žodį, kurio ir prasmės nežinodavom, jos veide atsispindėdavo vidinė reakcija, kančia ir, nors nieko nesakydavo, mes jau suprasdavom, kad tai negerai, ir daugiau taip nedarydavom. Ji buvo kaip barometras, ir ta mamos reakcija padėjo mums apsisaugoti nuo blogio.

Mama buvo karšto temperamento, ūmaus būdo. Perdegdavo greit. Tėvas – ramaus būdo. Kai šventė savo 80-metį, tėvelio mama apie marčią taip sakė: „Mes su Danute greit sutarėm. Kai buvo labai jauna, užsidegdavo kaip degtukas... Bet per laiką ar ta siera paseno, kad pradėjo ramiai... sutart“. Nepaisant įvairių rūpesčių, prastos sveikatos, mama darėsi šviesesnė. Paskutiniais metais tas šiltėjimas ir liko, to švytėjimo, to gerumo į amžiaus pabaigą buvo vis daugiau ir daugiau.

Atsimenu tą tėvų bendravimą, kai mama rašė atsiminimus knygai. Jau gulėjo, nesikėlė iš lovos, bet rašė. Tėvas čia pat sėdėjo ir, ką būdavo parašiusi, perrašydavo mašinėle, kartu redagavo, aptardavo. Mama dėl ligos jau buvo pasidariusi ir nervinga: nespėja tėvas surasti ar paduoti to, ko prašo, tuoj užsidegdavo. Aš mamai sakydavau: „Mamyte, tėvelis nespėja, jis gi už tave pusę metų vyresnis...“ Ir ji nusišypsodavo. O tėvas sakydavo: „Tegu, man tokia mama labiausiai patinka...“ Mama labai skubėjo rašyti, kad tik suspėtų. Prieš mirtį dar redagavo apie Paryžių, ką buvo parašiusi... Mamai mirus, tėvas sutvarkė ir parengė spaudai pirmąją atsiminimų knygą ir antrąją jos dalį. Aš kito tokio gražaus dueto, kaip mano tėvai, nebuvau sutikusi.

Rašytojos S.Čiurlionienės literatūriniai šeštadieniai ir jiems keptas pyragas būdavo garsūs. Ar mama paveldėjo kulinarinius gabumus? Pamenu, paskambinu, o jūsų mama džiaugiasi paruošusi pietus ir laukianti iš mokyklos pareinančių vaikaičių...

Močiutė, t.y. S.Čiurlionienė, mėgdavo virtuvę, buvo gera kulinarė. Mama virtuvėj – kiek reikėjo. Turėjo savo gerų receptų, jei gamindavo, tai su meile vaikams ir vaikaičiams. Mama mokėjo ir siuvinėt, ir siūt, ir megzt (tik kojinių ir pirštinių nemegzdavo), bet tai darydavo ne savo malonumui, bet tikslo verčiama, tiek, kiek reikėdavo.

Vokiečių okupacijos metais ir pokariu savaip klostėsi gyvenimas. Sodinom daržus viršuje, įkalnėje, ir bulves prieš namus žemės gabalėlyje. Kartą pamatėm, kad svetimi ruošiasi tas bulves išsikasti, tai patys paskubėjom, nors buvo dar nedidelės, bet valgyt reikėjo... Buvom gavę iš kažkur toliau sklypą daržovėms... (Pamenu, ir mano mamai, gimnazijos mokytojai, buvo skyrę žemės rėžį Aleksote, ir traukdavom pėsti tą derlių prižiūrėti – M.M.) Gyvenimas vertė. Kai po karo grįžom iš Judrelių tėvo tėvų ūkio, parsivežėm ožką, bet ją pavogė... Viskas, ką vertingesnio turėjom, buvo „suvalgyta“. Tėvai, būdavo, užsėda ant dviračių ir važiuoja į „talkučkę“...

Kokie buvo mamos pomėgiai?

Jaunystėje abu su tėvu plaukė baidarėmis, tenisą žaidė, slidinėjo... Mama 1947-aisiais kartu su Baltrūniene, Leviniene buvo trečioji Lietuvos tenisininkė.

Tėvo aistra buvo buriavimas, ir mes visi džiaugsmingai dalyvaudavom. Mamai būdavo sunku vaikščiot, o buriuojant sėdi, skaudamos kojos pailsi... Mamai juk buvo ne kartą kelių sąnarių uždegimas... Ir su rogutėmis, ir su slidėmis, ir su baidarėmis su vaikais kartu visada būdavo tėvai.

Labai daug dėmesio mama skyrė literatūrai, garsiniam skaitymui. S.Čiurlionienė buvo puiki skaitovė. O kaip ji skaitė „Odisėją“! Vakarais garsiai skaitydavo mums savo kūrinius.

Kai tėvai bendravo, kartu skaitydavo ir aptarinėdavo perskaitytą literatūrą; taip ir įsižiebė meilė. Literatūros skaitymas ir aptarinėjimai buvo pagrindinis jų bendravimo būdas.

Pamenu, kai pasirodė J.Baltušio „Su kuo valgyta druska“ I tomas arba „Forsaitų saga“... Tai buvo mūsų namuose didžiulis įvykis. Kartu skaitė ir garsiai aptarinėjo. Kol S.Čiurlionienė buvo gyva, aptariant kartu knygą, močiutė būdavo primarijus. Mama turėdavo savo nuomonę. Ji labai mėgo skandinavų literatūrą. Prisimenu, kaip skaitė Singrid Unset „Kristiną“, mėgo Selmos Lagerlef „Sakmė apie Gestą Berlingą“, „Nilso kelionė su žąsimis“..

Jūsų tėvų namuose lankydavausi nuo 60-ųjų pradžios, tada daugiausia rinkdama medžiagą apie S.Čiurlionienę. Jūsų mama man labai daug padėdavo ir sakėsi tvarkanti savo mamos archyvą, kur, anot jos, kartais ir sunku atrinkti. Ji ir pati daug periodikoje rašė, ir po D.Čiurlionytės, jūsų mamos, mirties išėjusi atsiminimų knyga – taip pat to rūpesčio liudytojos. Taip ateinančias kartas pasieks rečiausia unikali medžiaga, kurioje gyvai ir vaizdingai nutapytos prieš mus iškyla asmenybės, situacijos, ano laikotarpio atmosfera. Pavyzdžiui, ko verti jūsų mamos, D.Čiurlionytės-Zubovienės, straipsniai. Kaip buvo rašoma „Žemaitiška poema“, apie motinos bičiulius – Vaižgantą, Vydūną, Putiną, Salomėją Nėrį, arba apie pagalbą M. ir J.Urbšiams, apie ryšius su Romenu Rolanu, apie žydų gelbėjimą hitlerinės okupacijos metais... Vis tai aukso grūdai mūsų kultūros istorijoje.

Gal paskutinius kokius dešimt ar penkiolika metų D.Čiurlionytė kalbėdama vis sakydavo: „Kad tik suspėčiau, nes niekas be manęs to jau nepapasakos“. Rašytoja sunkiai sirgo, bet nepraleido nė valandos veltui; ji buvo pareigos žmogus ir giliai jos sieloje glūdėjo prasmingo gyvenimo tikslas. Dalia, gal galėtumėt kiek plačiau pakomentuoti šį labai svarbų jūsų mamos darbą prie motinos archyvo?

S.Čiurlionienė nesaugojo savo laiškų, rankraščių ir sakydavo: „Po manęs tuose popieriuose niekas nesusigaudys“. Po močiutės mirties mama ėmėsi tvarkyti savo motinos archyvą, nes, kai ji dirbo, kai gyveno, buvo šalia ir galėjo geriau susivokti tuose popieriuose. Pavyzdžiui, močiutė rengia pranešimą, bet turi pasirašiusi tik tezes, ir nieko daugiau; jas išvysto kalbėdama, o kalbėti ji mokėjo.

Laiškus taip pat rašydavo be jokio juodraščio, tad taip jie ir dingdavo. Tada buvau vaikas, vėliau nesirūpinau paklausinėti. Toj popierių krūvoj sunku ir susivokti. Yra pastabos ant lapelio, – sakydavo mama, – ir žinau apie ką, įvykį prisimenu, nes buvau šalia, gyvenau šalia. Atėjo laikas S.Čiurlionienės archyvą tvarkyti, ir tvarkė, ir rašė straipsnius, ir parengdavo, atrinkdavo medžiagą diplominiams ir kitiems moksliniams darbams. Rašė mama ir laiškus režisieriams, aktoriams, močiutės buvusiems mokiniams, norėdama išsiaiškinti tą ar kitą faktą. Mama dirbo tarsi režisierė, tarsi scenaristė; peržiūri medžiagą, atrenka, būdavo, – tą gal dabar duot, o tą – kitą kartą.

* * *

1971 m. kovo 13-ąją, pažymint ir švenčiant S.Čiurlionienės 85-metį, buvo atidarytas šitas memorialinis kambarys. Yra net dvi atsiliepimų knygos. Dalia jas padeda ant rašomojo stalo. Vartant paprašiau leisti keletą įrašų paskelbti straipsnyje. Štai jie:

„Esu be galo laimingas, gavęs progos apsilankyti S.Čiurlionienės memorialiniame kambaryje.

Matom čia gilią pagarbą žymiajai mūsų literatūros kūrėjai, taip karštai mylėjusiai Lietuvą, jos žmones, gimtąją tėvų kalbą, padovanojusiai savo tautai taurius, nuoširdžius, realistinius kūrinius, daug prisidėjusiai prie lietuvių tautos nacionalinės kultūros išvystymo.

Tegu šis kambarys ilgus dešimtmečius liudija apie šviesią ir taurią mūsų tautos dukrą Sofiją Čiurlionienę.

1971.III.14. Juozas Baltušis“

„Malonus kambarys, kur gimė daug gražių darbų. Rodos, jų dvasia čia dar plevena. Branginkime ir dėkokime.

1971.III.27. V.Landsbergis“

„Štai aš ir vėl Tavo, Zosyte, namuose, Tavo kambaryje... Manęs nepasitiko Tavo žingsniai, mane pasitiko Tavo žvilgsniai – aš pajutau Tave visa esybe, aš esu begaliniai Tavęs pasiilgusi, o čia pasijutau beesanti šalia Tavęs ir pasiruošus klausyti Tavęs Girdėjimo, kol gyva būsiu..

1971.III.15. Tavo Jagutė (Nainienė)“ (rašytojos pusseserė – M.M.)

„Giria žalioji“... Užburti šios poemos žodžiai persekiojo mane visus metus Dailės instituto paskutiniajame kurse, ir pajutau, kad tik jai turiu daryti iliustracijas diplominiam darbui. Galbūt tai ir buvo pradžia pajusti tą amžinąją kovą tarp gėrio ir blogio, pajusti tas stebuklingas gamtos jėgas.

O, giria mano, mano žalioji,
Štai kodėl buvo tos pasakos tokios.
Dangų ir žemę savy tu nešioji,
Amžiaus, nelaisvėje, – laisvę sapnuoji,
Meile tau plėšia, – tu meilei dainuoji...
Ačiū už tai, kad pasirinkau kelią
                                           per tą girią.

1975.VI.10. Gražina Didelytė“

„...Dieve, Dieve, kaip gera ir gražu su šiais mielais žmonėmis!

Kokius žodžius sakyti, kokius darbus padaryti, kad tai, kas šventa šiems namams, amžiams visų mūsų širdyse, mūsų Lietuvai?..

1974 m. balandžio 4 d. Ieva Labutytė“

* * *

Kai praveri šio memorialinio kambario duris, regi rašomąjį stalą, kurį, rodos, tik trumpam paliko S.Čiurlionienė, o paskui prie jo dirbusi rašytoja D.Čiurlionytė-Zubovienė...

Tačiau labai šviesus D.Čiurlionytės-Zubovienės paveikslas išliko jos provaikaitės, Dalios sūnaus Naručio dukters, Alisos atmintyje.

„Nors tai mano prosenelė, aš visada ją vadindavau močiute. Tikriausiai todėl, kad mus siejo ypatingas ryšys. Prisiminimų nėra išlikę labai daug, bet tie, kurie likę – šilti ir malonūs. Kadangi gyvenome dviaukščiame name, aš pamenu, kaip kas rytą bėgdavau į apatinį aukštą pas močiutę išgirsti jos pasakojimų. Aš atsisėsdavau ir valandų valandas susidomėjusi klausydavau, kaip per Antrąjį pasaulinį karą močiutei su šeima teko slėptis Judrelių kaime, kaip jie naktis praleisdavo miškuose, apkasuose. Šie pasakojimai man niekada neatsibosdavo.

Kitas įstrigęs prisiminimas – tai jos balti plaukai. Pamenu, kaip juos šukuodavo, kaip kartais leisdavo tai padaryti man. Atrodytų nereikšminga smulkmena, bet būtent tuomet atsirasdavo tas nepaaiškinamas ryšys tarp mūsų: prosenelės ir vaikaitės.

Močiutė mirė, kai man buvo devyneri metai, bet tą dieną aš prisimenu labai gerai. Tai buvo pirmas kartas, kai netekau artimo žmogaus. Ilgai verkiau prie jos kapo, dar iki galo nė nesuprasdama, kas ta mirtis yra.

Dabar, kai pagalvoju, prisimenu šiltą, rūpestingą, be galo geros širdies mažulytę senučiukę. Tik jos gilios ir išmintingos akys galėjo išduoti, kokia didi ji gyvenime iš tikrųjų buvo“.

Nuo Alisos vaikystės sugrįžtu į savąją, kai, tarsi stebuklas, į mano rankas pakliuvo D.Čiurlionytės knygos „Kalėdų senelių šalis“ ir „Kiškis Piškis baltasis bajoras“. Abi jas išleido prestižinė „Sakalo“ leidykla. Nežinau, ar dėl to, kad buvo tokios įspūdingos D.Tarabildienės iliustracijos, ar tas „baltasis bajoras“ mane patraukė, kad iki šiol prisimenu kiekvieną iliustraciją ir patį labai emocingai parašytą kupiną meilės siužetą. Sakinys lengvas, grakštus tave, rodės, nešte nešė per kiškių gyvenimą.

Nepriklausomoje Lietuvoje mažuosius pasiekė trys didžiulį pasisekimą turėjusios D.Čiurlionytės knygos: „Šuniukas Padauža ir sumanioji Aldutė“, „Kalėdų senelių šalis“ ir „Kiškis Piškis baltasis bajoras“. Pokariu tik viena – „Jonuko Dunduliuko teatras“ ir jau vėliau – „Miško mokykla“. Ir ne todėl, kad rašytoja nepateikdavo leidyklai ar Meno reikalų valdybai prie Ministrų tarybos rankraščio. Kiekvienas darbas tuo laikotarpiu turėdavo pranirti pro tankų ideologizuotų recenzentų koštuvą. Tad pacituosiu keletą vidinių recenzijų fragmentų.

„Tamstos veikalas „Pasakų šalyje“ idėjiniu požiūriu neatitinka šių dienų reikalavimų, dėl to jis negali būti įtrauktas į mūsų teatrų repertuarą“. Tai rašydamas Meno reikalų valdybos teatrų ir muzikos skyriaus viršininkas E.Cirinskis teiginiui patvirtinti tarsi antspaudą prideda „Tiesos“ redaktoriaus G.Zimano vidinę recenziją.

Vėl kita ištrauka. „Pjesė yra aiškiai nepavykusi. Atrodo, jog autorė norėjo pjesės pagrindu padėti darbo jėgą. Tačiau ši idėja yra pateikiama skaitytojui tokia bendra, neryškia forma, jog nieko kovingo, tarybinio pjesėje nelieka. Galima neperdedant tvirtinti, jog prieš darbo idėjos propagavimą tokiu pavidalu, koks jis pateikiamas pjesėje, nebūtų prieštaravęs joks smetonininkas (recenzija rašyta 1949-aisiais – M.M.) ar kas kitas iš reakcijos stovyklos. Susidaro įspūdis, kad faktas tikras, autorė tesigriebia tam, kad galėtų paslėpti savo beidėjiškumą“. Tuo tarpu šią pjesę norėjo pastatyti režisierius A.Kupstas, tačiau dėl leidimo reikėjo ilgai pakovoti, kol galiausiai 1955 metais ji išvydo rampos šviesą ir žiūrovų susidomėjimą Kaune, Jaunojo žiūrovo teatre. Režisavo P.Likša. Pastatymas, o tuo pačiu ir pjesė Rygoje vykusiame festivalyje pelnė pirmąją vietą. Tai šit kaip su tais „vertinimais“ nutinka.

Svarstant šios ir kitų D.Čiurlionytės pjesių likimą, žinodami, ką pokario metais reiškė autorei toks „įvertinimas“, tikri profesionalai – režisieriai, rašytojai bandė gelbėti. Jausdami to laikotarpio grėsmingą situaciją, kai kurie iš recenzentų baiminosi, bet vis vien stengėsi, tarsi neregiai, verdami siūlą pro laiko skylutę, įterpti ir palankesnį sakinį. Pavyzdžiui, Borisas Dauguvietis, baigdamas „Pasakų šalies“ vidinę recenziją, rašo: „Jei autorė pataisys veikalą, o taip padaryti lengva, tai ši pasaka turės neabejotiną pasisekimą“.

O aktorė Monika Mironaitė papriekaištauja, kad pasaka iš tokių tolimų feodalinių dvarų laikotarpio, nors galėjusi liesti ir prieškarį, kad pjesėje turėtų būti daugiau tautinio kolorito. Tačiau rašo: „Pjesė reikalinga, nes vaikams visai nėra kas vaidinti. Pjesės idėja pakankamai aiški – darbo reikalingumo, darbo džiaugsmo reikšmė, valdovų vaidmuo pajuokiamas – jų bejėgiškumas, jų gyvenimo betiksliškumas“.

Ir V.Miliūnas, kiek papriekaištavęs dėl sovietiniam vaikų teatrui parašytos pjesės „Tikrosios draugės“, siūlo padirbėjus autorei kartu su režisieriumi ne tik ją pastatyti teatre, bet ir parengti spaudai. Tuo tarpu pjesės „Sigutė“ J.Baltušio vidinė recenzija itin geranoriška ir palanki, bet, kaip sakoma, vežimas nė iš vietos. Aišku, čia visų golgotos stočių neišpasakosi, bet autorė dirbo nenuolaidžiaudama savo įsitikinimams, kabinosi į gyvenimą. Tiesa, vėliau pjesės „Pasakų šalis“, „Mažoji ligoninė“ išėjo rinkiniuose „Pjesės vaikams“, o dar penkios pjesės 1957 metais pasirodė atskira knyga „Miško mokykla“. Knygą iliustravo būsimoji skulptorė Dalia Zubovaitė. Tokiu gestu rašytoja vėl tarsi pina iš meilės ir pareigos, tikslo ir taurumo Šeimą, Giminę sujungiantį Šviesos vainiką.

Manau, kad skaitytojui įdomu ir būtina žinoti, kas paskatino D.Čiurlionytę rašyti prozos knygas vaikams, vėliau pasirinkti dramaturgės kelią, arba dar viena kita istorija iš to paties pasaulio. Štai pačios rašytojos pasipasakojimai arba atsakymai į mūsų klausimus.

„Labai daug reikšmės man turėjo Mamos ir senelės pasakos. Aš jas pamilau, nes Mama įvedė mane į nuostabų pasakų pasaulį, – mokė mylėti kiekvieną gyvą padarėlį, grožėtis gėlėmis, medžiais, visu mus supančiu pasauliu. Pasakų vaikams tada nedaug tebuvo. Mama paimdavo kitomis kalbomis parašytas pasakas ir perpasakodavo jas. Labiausiai atmintin įstrigo Kiplingo pasakos.

Galbūt tos Mamos pasakos veikė, kai pati pradėjau rašyti“. Ir dar.

„Prano Mašioto šeima mano vaikystėje paliko labai šviesų prisiminimą. P.Mašiotas Voroneže parašė daugelį savo pasakų vaikams. Tik sukūręs naują pasakėlę, šaukdavo mane ir perskaitydavo (P.Mašioto šeima ir S.Čiurlionienė su dukrele tada gyveno tame pat bute – M.M.). Skaitydamas stebėdavo, kaip aš reaguoju. Tų pasakėlių vis man būdavo maža, ir aš apsisukdama bėgdavau pas tą gerąjį senelį, reikalaudama naujos pasakėlės. P.Mašiotas vadino mane savo kurstytoja. Kai pokario metais (turima omeny Pirmąjį pasaulinį karą – M.M.) išėjo „Senio pasakos“, rinkinys Rusijoje parašytų pasakėlių tremtinių vaikams, autorius ant man skirto egzemplioriaus užrašė: „Mano kurstytojai Danutei Čiurlionytei – P.Mašiotas“. Išliko dar dvi knygelės su taip pat brangiu autografu. Tai 1922 metais išėjusi knyga „Gimnaziją prisiminus“ su užrašu: „Gimnazistei D.Čiurlionytei“ ir Valdemaro Bennelio „Bitė Maja“ vertimas – su užrašu: „Bitei Danutei“.

P.Mašiotas labai mylėjo paukštelius. Atsimenu, kaip jis pats sušlavinėdavo nuo stalo trupinius ir berdavo ant palangės paukšteliams. Paskui stebėdavo, kaip jie lesa, kaip pešasi, – dažniausiai tai būdavo žvirbliai, bet pasirodydavo ir vienas kitas retesnis paukštelis, tada paukštelių globėjas šaukdavo mane ir man rodė zylę, sniegeną ir dar kokį paukštelį, ir pasakojo apie jį.

...Mano pirmuosius bandymus rašyti vaikams P.Mašiotas gyrė ir ragino rašyti daugiau. Perskaitęs „Sumaniąją Aldutę“ pasakė: „Ateityj rašysi kitaip“. Aš paprašiau paaiškinti. Jis tada pasakė, kad turiu gabumų rašyti scenai“.

S.Čiurlionienė nuosekliai vedė dukrą į literatūros pasaulį. Pavyzdžiui, dar gyvenant Rusijoje išmoko rusų kalbos, o grįžus Lietuvon supažindino su rusišku alfabetu, ir mergaitė, būdama penkiolikos metų, čiupo Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“, nes jos mama sakiusi, kad ir geras vertimas neatstos originalo. Paskui sudarė sąlygas Danutei išmokti prancūzų kalbos. Tos kalbinės žinios davė šansą mažajam ir jaunajam skaitytojui išversti ne vieną prancūzų ir rusų autorių knygą. Jau minėjau, kad tuose namuose buvo mėgstamas garsinis skaitymas. Tad būsimai rašytojai „laukiant savojo kelio“ S.Čiurlionienė dukrai sakydavusi: „Paimk ką nors knibinėti, aš tau paskaitysiu“. Danutės mama lenkų kalbą puikiai mokėjo ir gražiai skaitė. Taip D.Čiurlionytė susipažino su Adomo Mickevičiaus, Slovackio, Pruso ir kitų kūryba. Įstrigo mamos mylimo Antono Čechovo „pamokos“.

* * *

Ir vėl pasakoja D.Čiurlionytė.

„Sumanioji Aldutė“ gimė bendradarbiaujant radiofone 1936 metais. Tai scenos vaizdelis, kuriam muziką parašė mano teta Jadvyga Čiurlionytė. „Sumanioji Aldutė“ visiems patiko. Man patarė šią pasaką užrašyti“.

Ir dar. Kaip atsirado jos pirmosios publikacijos.

„Mano mama bendradarbiavo Motinos ir vaiko draugijos leidžiamame „Vyturėlyje“. „Trūko originalios pasakėlės vaikams. Todėl parašiau „Išdykėlį Petriuką“. Redakcija buvo patenkinta, kvietė bendradarbiauti“.

Ir su P.Mašioto palaiminimu... Vėl pasakoja pati Danutė:

„Parašiusi „Šuniuką Padaužą“, daviau rankraštį paskaityti P.Mašiotui. Drebančia širdimi laukiau to vaikų literatūros žinovo kritikos. Atsimenu, kaip jis maloniai šypsojosi sakydamas, kad pasikeitėme vaidmenimis, esą jis irgi kadaise Voroneže jaudinosi, skaitydamas man savo pasakėles. P.Mašiotas keliose vietose pataisė stilių, ragino rašyti“.

1946-aisiais pasirodė ketvirtoji rašytojos knyga „Jonuko Dunduliuko teatras“. Štai šios knygos atsiradimo istorija, kurią pasakoja jos autorė:

„Vokiečių okupacijos metais, kai du vyresnieji vaikai paūgėjo ir ėmė reikalauti pasakų, sukūriau naminį vaikų teatrą. Pati rašiau vaidinimėlius, gaminau lėles, vaidinau drauge su kitais namiškiais. Taip gimė „Jonuko Dunduliuko teatras“, kurį atidaviau leidyklai jau tarybiniais metais. Beje, 1946 metais ši knygelė buvo išleista tik V.Drazdausko dėka (jis buvo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiasis redaktorius – M.M.). Mes buvome asmeniškai pažįstami. V.Drazdauskas buvo nusistatęs prieš beprotiškus draudimus. Jis pasakojo, kaip matė leidykloje išbarstytus nekaltos pasakos „Ožkos ir vilko vestuvės“ puslapius. Mat iliustracijose ožka buvo apsivilkusi tautiniais rūbais, o vilkas ryšėjo raudoną kaklaraištį. Po vestuvių vilkas suėdė ožką“.

Apie D.Čiurlionytės pjesių tolimesnį likimą jau kiek minėjau, tačiau laikraščio puslapiuose visko „neišdėsi“. Tik noriu pasakyti, kad, nepaisant nepalankių kūrybiniam darbui sąlygų, rašytoja tačiau nepasidavė; žinodama savo gyvenimo tikslą, labai kruopščiai ir pareigingai sprendė sau pasiimtus uždavinius.

O kada D.Čiurlionytė rašydavo, turėdama rūpintis ir šeima, ir atlikti kitas mėgstamas pareigas? Jos dukters Dalios žodžiais tariant, rašydavo, kiek laiko nuo buities likdavo. Šiaip jau, pasakoja D.Palukaitienė „mama dirbdavo iš ryto. Po pusryčių suplauname indus ir iki tol, kad reikia gaminti pietus, dirba prie rašomojo stalo. Po pietų, sutvarkiusi viską, ilsėdavosi. Mama nakčiai darbų neimdavo, bet pasėdėdavo ir vakarais.

Kai buvo atidarytas šis muziejus, mama rašydavo tik čia, prie šito močiutės stalo“.

D.Čiurlionytė-Zubovienė nebuvo sau žmogus. Apie jos kūrybinę veiklą, apie pagalbą besidomintiems S.Čiurlionienės asmenybe jau kalbėjom. O žydų gelbėjimo operacijos hitlerinės okupacijos metais, į kurias buvo įsitraukusi visa šeima – S.Čiurlionienė ir Danutė su vyru architektu V.Zubovu. Arba jos 1955 metais slapta kelionė pas tremtinius Mariją ir Juozą Urbšius į Viaznikus... Pirmoji pagalba seniems pažįstamiems, grįžus iš tremties.

Ką čia ir kalbėti.

D.Čiurlionytė-Zubovienė buvo labai tvirta moteris, Viešpaties „sukonstruota“ iš Meilės (visom prasmėm), pareigos ir taurumo. Tokią ją pažinojau.

Ričardo ŠAKNIO

nuotrauka ir fotokopijos

© 2005 "XXI amžius"