Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Likimai
Lietuva
Pasaulis
Švietimas
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Nauja revoliucija?

Petras KATINAS

Uzbekai sekmadienį rengiasi laidoti žmones, žuvusius per susirėmimus tarp Uzbekistano karių ir protestuotojų Andižane EPA-ELTA nuotrauka

Po Gruzijos, Ukrainos ir Kirgizijos revoliucijų, dar vienoje NVS respublikoje prasidėjo panašūs procesai. Uzbekistano diktatorius prezidentas Islamas Karimovas, po įvykių Tbilisyje, Kijeve ir kaimyniniame Biškeke, iškart pajuto, kad ir Taškente gali prasidėti panašūs dalykai. Nesvarbu, kad senas partinis nomenklatūrininkas, kurį kandidatuodamas į Lietuvos prezidentus „dideliu politiku“ savo metu pavadino A.Brazauskas, įvedė visuotinio sekimo ir autoritarinį režimą, grūdo į kalėjimus ne tik vadinamuosius islamistus, bet ir visus politinius priešininkus, kurie su islamizmu neturėjo nieko bendra, opozicijos užgniaužti nepavyko. Taip pat jau ne kartą buvo skelbta apie žiaurų elgesį su kaliniais, ypač politiniais, Uzbekistano kalėjimuose. Nepaisant specialiųjų tarnybų represijų, I.Karimovas rengėsi galimai „revoliucijai“. Ypač todėl, kad 2006 metais Uzbekistane įvyks prezidento rinkimai ir I.Karimovas, kaip ir kiti Vidurinės Azijos iš SSKP nomenklatūros kilę prezidentai, net negalvoja apie valdžios atidavimą kam nors kitam. Be to, palyginti su nuverstuoju Kirgizijos prezidentu Askaru Akajevu, I.Karimovas yra tikras despotas. Todėl I.Karimovas ir atsisakė dalyvauti neseniai Kišiniove įvykusiame regioninės šalių grupės GUUAM (Gruzijos, Ukrainos, Uzbekistano, Azerbaidžano ir Moldovos) vadovų susitikime. Pasak I.Karimovo, tai buvo antirusiškas renginys. Todėl Kišiniove Uzbekistanui atstovavo tik jo ambasadorius Moldovoje. Pastarasis perdavė Moldovos prezidentui V.Voroninui I.Karimovo oficialių laišką, kuriame pareiškiama, jog Uzbekistanas išstoja iš GUUAM šalių grupės. Esą dėl savo ypatingos geografinės padėties. Dar daugiau, I.Karimovas demonstratyviai atsisakė priimti į Taškentą atvykusį Gruzijos premjerą, nedviprasmiškai pareikšdamas, kad Tbilisis palaiko Uzbekistano opoziciją. Valdžios kontroliuojamoje Uzbekistano žiniasklaidoje buvo plačiau paaiškintos Taškento pasitraukimo iš GUUAM šalių grupės pagrindinės priežastys. Esą šios šalys vykdo antirusišką politiką, kategoriškai reikalauja Rusijos armijos išvedimo iš Moldovos ir Gruzijos, be to, siekia sukelti revoliucijas visoje posovietinėje erdvėje. Tai buvo aiškus signalas Kremliui, kad Uzbekistanas pasirengęs glaudžiai bendradarbiauti su Rusija.

Tačiau, nepaisant represijų, Uzbekistano opozicijos sunaikinti I.Karimovui nepavyko, ir jau gegužės 3 dieną prie JAV ambasados Taškente prasidėjo protesto akcija prieš valdžios savivalę ir vis blogėjančią ekonominę bei socialinę padėtį. Dauguma protestuotojų atvyko į Taškentą iš kaimiškų rajonų, konkrečiai, iš Kaškadaro srities, ir ėmėsi statyti palapines sostinės centre. Kaip žinoma, Uzbekistano prezidentas I.Karimovas bando sėdėti ant dviejų kėdžių. Jis leido amerikiečiams įkurti šalyje karinę bazę, labai reikalingą Pentagonui permetant krovinius ir techniką į kaimyninį Afganistaną. Todėl amerikiečiai palyginti pro pirštus žiūrėjo į I.Karimovo diktatūrą, jo susidorojimus su politiniais priešininkais. Į Vašingtono priekaištus tuo klausimu Taškentas paprastai atsakydavo, kad prezidentas šitaip padeda amerikiečiams kovoti su tarptautiniu terorizmu ir islamo ekstremistais.

Tuo tarpu Maskva labai sunerimusi sekė Uzbekistano opozicijos suaktyvėjimą. Ne mažiau ir už patį I.Karimovą. Todėl tuo pačiu metu Maskvos ir Taškento žiniasklaida ėmė skelbti, jog amerikiečiai, įkvėpti įvykių Gruzijoje, Ukrainoje ir Kirgizijoje, dabar rengia perversmus ir Uzbekistane bei Azerbaidžane. Tų perversmų organizavimu kaltinama amerikiečių nevyriausybinė organizacija „Freedom house“, kuri esą negaili milijonų dolerių opozicijai, prisidengdama pagalba žmogaus teisių ir demokratijos gynėjams. Todėl I.Karimovo sprendimas pasitraukti iš GUUAM organizacijos visiškai atitinka Kremliaus interesus. Dabar taip pat kurstomas pasielgti ir Azerbaidžano prezidentas I.Alijevas. Mat ir Azerbaidžane vyksta panašūs procesai.

Praėjusią savaitę Uzbekistane kilo masinės riaušės, labai išgąsdinusios diktatorių I.Karimovą. Rytų Uzbekistano Andižano mieste tūkstančiai žmonių išėjo į gatves protestuoti, pranešus, kad teismas baigė nagrinėti populiaraus islamo teologo Akramo Juldaševo ir jo šalininkų bylą. Nuosprendis turėjo būti labai griežtas. Todėl minia, tarp kurios buvo ir ginkluotų žmonių, atakavo Andižano srities administracijos pastatą ir kalėjimus, juos užėmė. Iš kalėjimo buvo paleista keli tūkstančiai kalinių. Sukilimo organizatoriai iš pat pradžių pareiškė neabejojantys, kad valdžia juos paskelbs teroristais ir islamo ekstremistais, bet jie siekia tiktai vieno dalyko – pakeisti diktatoriaus I.Karimovo režimą. Pats I.Karimovas tradiciškai apkaltino sukilėlius, esą susijusius su Osamos bin Ladeno teroristų tinklu „Al Qaeda“. Tačiau diktatorius išsigando ne juokais ir pasiuntė į Andižaną tūkstančius kareivių, kurie žiauriai susidorojo su mitinguotojais Andižano miesto centre.

Oficialiai buvo pranešta, kad šturmo metu žuvo devyni žmonės ir 36 sužeisti. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad, kareiviams atidengus ugnį iš kulkosvaidžių į demonstrantus, žuvo per 500 žmonių. Kitais pranešimais, žuvusiųjų gali būti net 1000 žmonių. Prezidentas I.Karimovas pareiškė, kad jis nedavė įsakymo šaudyti į demonstrantus, bet čia pat dėl aukų apkaltino „tas pačias jėgas“, kurios neseniai nuvertė Kirgizijos prezidentą A.Akajevą. I.Karimovas taip pat telefonu kalbėjosi su Rusijos prezidentu V.Putinu ir teigė, kad artimiausiu metu susitiks su juo ir aptars susidariusią padėtį.

Tuo tarpu Europos Komisija, NATO generalinis sekretorius, JAV valstybės departamento pareigūnai, Vokietijos, Šveicarijos ir kitų šalių vyriausybės išreiškė didelį susirūpinimą dėl įvykių Uzbekistane ir paragino valdžią bei opoziciją sėsti prie derybų stalo. Vargu ar I.Karimovą paveiks šitokie raginimai. Jis dabar visas viltis deda į Kremlių, puikiai suprasdamas, kad prasidėjęs NVS byrėjimas žlugdo visas Maskvos viltis panaudoti NVS kaip instrumentą savo geopolitiniams imperiniams siekiams. Todėl, jeigu ir Uzbekistanas pasuktų Gruzijos ir Ukrainos keliu, tai Maskva patirtų dar vieną skaudų smūgį.

Praėjusį sekmadienį tūkstančiai kareivių ir keliasdešimt šarvuočių blokavo revoliucinio Andižano centrą. O gyventojai kasė duobes miesto parkuose ir skveruose, laidodami šimtus žuvusiųjų, kuriuos, anot vieno Uzbekistano žurnalisto, „kareiviai šaudė kaip triušius“. Kaimyninė Kirgizija penkioms dienoms atidarė savo sienas, nes iš Uzbekistano į Kirgiziją ėmė plūsti tūkstančiai pabėgėlių.

© 2005 "XXI amžius"