Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Kultūra
Mums rašo
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Lietuvą valdo biurokratai, o ne politikai

Prof. Egidijus Aleksandravičius Tomo Černiševo (ELTA) nuotrauka

Per 15 nepriklausomybės metų Lietuvoje įsiviešpatavo biurokratų sluoksnis, sutelkęs savo rankose didesnę valdžią ir įtaką, nei jos turi demokratiškai renkami politikai, tvirtina Vytauto Didžiojo universiteto senato pirmininkas prof. Egidijus Aleksandravičius.

Daug kalbame apie moralios politikos poreikį, bet moralės politikoje, atrodo, mažėja. Seime, Vyriausybėje, sostinės valdžioje – skandalai. Kaip diagnozuotumėte šią padėtį?

Kai kalbame apie moralumą ir padorumą, neretai pametame iš akių tai, jog žodžiams teikiamos įvairios prasmės. Kai buvo pasirašyta konvencija dėl elektroninės erdvės priežiūros – kad po ją nesklistų tiek bjaurasties, – reikalavimas ar pageidavimas nerašyti nepadorių dalykų kėlė minčių, jog vienoje kultūroje nepadorumu vadinama viena, kitoje kultūroje – kita. Tas pat sakytina ir apie moralumą politikoje.

Dabartinėje atskaitos sistemoje nelieka vadinamojo „garbingo žaidimo“ principo. Kai taip nutinka, sunku kalbėti apie kokį nors moralumą. Mūsų viešąjį lauką žymintys atskaitos kuoleliai yra išsiklibinę. Nors to lauko stebėjimas dabar yra akylesnis nei anksčiau – „paksogeitas“ ir kiti skandalai išryškino nemažai bruožų, kurie anksčiau būdavo paslėpti. „Išlindo“ daug dalykų, kurių prieš keletą metų nepastebėdavome.

Mūsų valdžios atstovai įsivaizduoja esą visagaliai. Prie to jų įsivaizdavimo prisideda ir rinkėjai. Valstybės pareigūnai Lietuvoje neretai krečia tokius dalykus, dėl kurių normaliose Vakarų valstybėse jie seniai būtų „išlėkę per kaminą“ – o čia jų reitingai net pakyla. Keistas dalykas – kuo didesnių kiaulysčių iškrečia politikas, tuo labiau auga jo reitingai. Pasižiūrėkime, kas vyksta Viktoro Uspaskicho atveju. Matyt, sakymas, jog valdžia – tokia, kokia ir visuomenė, nėra vien metafora.

Visuomenė ne tiek reikalauja iš politikų padorumo, kiek susierzina, kai padorumo reikalaujama laikytis.

Nepadorumo esama politikų ir rinkėjų santykyje. Matome jame bruožų, kurie, vertinant pagal universalią europietišką skalę, yra nepadorūs.

Sovietmečiu žmonės žinojo, kad vogti dešrą iš mėsos kombinato – nusikaltimas. Bet ar vidujai jautėsi prasižengią? Šiandien matome toleranciją nepadorumui. Daug kas gyvena pagal principą: „Nepagautas – ne vagis“. Prasižengėliai atsiskleidžia, bet visuomenė šiandien nėra tokia, kad tuos „herojus“ nušvilptų. Taip atsiranda „makaronų kabinimo“ galimybė. Antai V. Uspaskichas, užuot kalbėjęs apie jam prikišamus dalykus, rodo į Vilniaus savivaldybę – žiūrėkite, ten viskas dar blogiau.

Civilizuotose valstybėse politinio nepadorumo problemos sprendžiamos teisinėmis priemonėmis, o Lietuvoje jas mėginama spręsti politinėmis. Seime sudaryta daugybė komisijų. Matyt, šiandien būtinai reikalinga komisija, kad politikai išsiaiškintų, jog orą prie stalo gadinti nepadoru.

Prasidėjus Rolando Pakso skandalui atrodė, jog dalis visuomenės ir politikų yra linkę kelti moralinio vertinimo kartelę. Kas nutiko per pastaruosius pusantrų metų – ar ta kartelė nenuleista žemiau negu R. Pakso atveju?

Manau, padidėjo viešosios erdvės stebėtojų ir politinių konkurentų akylumas. Dabar pamatoma daug daugiau eibių, kurias anksčiau politikai krėsdavo tyliai. Anksčiau daug kas – ir Prezidento patarėjų kišimasis, kur nepridera, ir ministrų pasivažinėjimai valdiška mašina į Kauną – būtų priimama nesipiktinant bei galvojant, kad „valdžiažmogiui“ viskas galima. Dabar tokių prasižengimų pastebima daugiau. Bet kas iš to, jei tai nesukuria sisteminių padarinių? Padarinių lygmeniu iš esmės niekas nepasikeitė.

Kadaise rusai, persekiodami vysk. M.Valančių, perkėlė jo kuriją iš Varnių į Kauną. Bet tai „nepadėjo“ – anot vienos pažymos, Varniuose Valančius krėsdavęs antirusiškus dalykus slapta ir nekontroliuojamas, o dabar kontroliuojamas daręs tą patį.

Sakote, esama daugiau akylumo, bet neatsiranda padarinių. Tačiau R. Paksas už savo prasižengimus buvo griežtai nubaustas, o dabartinių skandalų dalyviai atrodo esą nebaudžiami.

Taip, akylumas padidėjo, o rezultatų lygmeniu niekas nepasikeitė. Kaip buvo iki R. Pakso, taip yra ir dabar. R. Pakso skandalas – tarytum absoliuti išimtis procese, kuris turėtų vadintis mūsų politinio gyvenimo „moralėjimu“ ar „skaidrėjimu“. Dabar mūsų naujieji politiniai „herojai“ tik stebisi išsproginę akis, kai jiems prikišama, kad jie nusižengia moralės normoms. Iš tikrųjų yra didelė tikimybė, kad šių dienų prasižengėliai nesulauks bausmės kaip R. Paksas.

Tačiau R. Pakso atvejis išskirtinis – mat jis buvo Prezidentas, visuomenė galėjo sutelkti dėmesį į konkretų asmenį. O dabar kai kurie prasižengę ministrai, nors ir turintys daugiau realios galios ir įtakos nei Prezidentas, visuomenės akimis yra „viso labo“ ministrai.

Tuoj net nušalintojo Prezidento kritikams ims atrodyti, kad R. Paksas buvo „nekaltas“, palyginti su dabartiniais valstybės ir Vilniaus valdžios „herojais“.

Bijau, kad čia išties atsiras erdvės nenumatytiems visuomenės emociniams polinkiams.

Beje, sutikčiau su Vytautu Rubavičiumi, kuris, ko gera, pirmasis iš komentatorių pastebėjo „uspaskichgeito“ paradoksą – kad tai gali būti iš anksto gerai apgalvota ir numatyta politinė kombinacija.

Prezidentas Valdas Adamkus atkreipė dėmesį, kad dabartinis Seimas apleidžia įstatymų leidybos ir valdžios kontrolės veiklos sritis. Seimas net savęs nebesugeba kontroliuoti.

O ką jūs asmeniškai dabar darytumėte prezidento arba premjero vietoje?

Ko gero, nepriklausau tiems, kurie nuo padėties analizės gali tiesiogiai pereiti prie konkretaus teigimo. Suvokiu, kaip nelengva šiandien ir Prezidentui, ir Premjerui. Dabartinė politinės veiklos rinka su visais jos viešaisiais ryšiais ir įvairiausiomis kombinacijomis yra labai sudėtinga.

Nežinau, ką daryčiau dabartinėmis aplinkybėmis. Prezidento vaidmuo šiuo atveju yra gana ribotas – jo konstitucinės galios neleidžia tenkinti visų visuomenės lūkesčių. Tuo tarpu Premjero vietoje, manau, reikėtų statyti klausimą ant briaunos kur kas radikaliau. Premjeras turėtų nebijoti dabartinės koalicijos subyrėjimo ir galimybės, kad jis pats liks be šaukšto prie stalo. Finansų ministras socialdemokratas Algirdas Butkevičius pademonstravo, kad galima šį tą padaryti ir dėl principo. Nejau visas politinis gyvenimas susiveda į valdžią?

Iniciatyva, jūsų manymu, turėtų būti Premjero, o ne Prezidento?

Šitoje situacijoje nematau Prezidento galimybių ką nors pasiūlyti. Kai sakoma, jog šis Seimas yra bejėgis, padvelkia priešlaikiniais rinkimais. Nors, stebint nuomonių apklausas, gali susidaryti įspūdis, jog „darbiečiai“ pakartotų savo rinkimų pasiekimus – gal net padidintų vietų skaičių Seime, – Prezidentui pirmiausia turėtų rūpėti principai. Jis viešai paskelbė, kad dabartinis Seimas galbūt nesulauks kadencijos pabaigos, bet kartu jis jaučia, jog kitas Seimas gali būti dar blogesnis. Tad sunku vienareikšmiškai atsakyti, kaip elgčiausi būdamas Prezidento arba Premjero vietoje. Manau, kur kas daugiau atsakomybės tenka didesnę manevro laisvę turinčiam premjerui Algirdui Brazauskui. Sudarant dabartinę valdančiąją koaliciją, buvo sumokėta labai didelė kaina. Beveik neliko principų, kuriuos būtų galima saugoti. Jau vien tai, kas vyko formuojant šią koaliciją – Premjero postas, šiaip ar taip, atiteko socialdemokratams, – rodo, kad atsakomybė pirmiausia gula ant Premjero pečių.

Manote, nei Premjeras, nei Prezidentas neturėtų bijoti ir vengti priešlaikinių rinkimų?

Taip nesakiau. Jūsų klausimas prieš tai buvo – ką aš daryčiau. Manau, svarbu laikytis tam tikrų principų. Pastaruoju metu politikai vis kartoja žodį „vertybė“. Galbūt grįžkime prie labiau suprantamo – anksčiau kultivuoto žodžio: „principai“.

Man patiko A.Butkevičiaus poelgis, kuris rodo, jog dar yra politikų, atsižvelgiančių į principus, ne tik į norą laimėti. O kokie principai galėtų priversti atsistatydinti V.Uspaskichą? Jų beveik nėra. V.Uspaskicho žodžiai, kad jis atsistatydintų tik tuo atveju, jeigu iš politikos pasitrauktų visi konservatoriai, yra visiški niekai. Galbūt, turėdamas galvoje dalies visuomenės nuomonę, jis tikisi, kad kuo daugiau nesąmonių ištars, tuo didesnės bus jo galimybės?

Suprantu, kad mano kalbėjimas neduoda aiškių atsakymų ir aiškių receptų.

Daugelį politinio gyvenimo negerovių savo straipsniuose siejate su išsipūtusiu biurokratiniu aparatu. Pasak jūsų, vienas iš oligarchijos ir amoralumo tendencijų Lietuvos politikoje šaltinių – „frankistinis“ Valstybės tarnybos įstatymas. Kas tame įstatyme bloga?

Manau, demokratijos laipsnis susijęs su tuo, kiek piliečiai gali tiesiogiai dalyvauti rinkdami savo valdžią, taip pat su jų išrinktos valdžios atskaitomybe. Šiuo požiūriu mes, piliečiai, tiesiogiai nedaug ką renkame.

Manantį, jog taip galima rinkti prokurorus, šerifus, merus ar kitokius urėdus, kai kas gali vadinti beviltišku Amerikos mylėtoju. Gali vadinti idealistu. Mano galva, Lietuvoje įsigali aukštasis biurokratinės valdžios aparatas. Esama požymių, leidžiančių teigti, jog šiandien ne politikai valdo Lietuvą, o vykdomosios valdžios „aparatčikai“.

Maždaug penki ar šeši šimtai „B“ kategorijos valdininkų valdo mūsų valstybę. Jie puikiai žino, kad, iš politinio sluoksnio atėjus neparankiam ministrui, biurokratinis aparatas gali suduoti tam ministrui triuškinamą smūgį. Jie puikiai išmano biurokratijos rūmų intrigas ir žaidimo taisykles. Kaip tik todėl aukštasis biurokratijos sluoksnis nepakenčia buvusios Andriaus Kubiliaus vyriausybės – tą sluoksnį kamuoja biurokratijos „saulėlydžio“ iniciatyvos prisiminimai.

Kas yra A. Brazausko sekėjai – buvę LDDP nariai dabartinėje Socialdemokratų partijoje? Jie yra posovietiniai etatistai, kuriems valstybė pirmiausia yra aparatas. Savo ruožtu komunistinių mokyklų absolventai, su Darbo partija atėję į Seimą, apskritai nežiūri rimtai į parlamentinę veiklą. Jiems reikėjo vykdomosios valdžios – ministerijų, departamentų, – kuri disponuoja nacionaliniais, europiniais, įvairių fondų pinigais. Lietuvą šiandien valdo ministerijos ir departamentai. Jiems būdingam mąstymui nepriimtina visa tai, kas atspindi spontanišką laisvos visuomenės raišką. Jų požiūriu, turi būti sunaikinta visa tai, ko jų pasaulėlis nevaldo – galbūt tik išskyrus laisvąjį verslą. Laisvės apogėjų jie įsivaizduoja kaip galimybę patiems skirti universitetų rektorius.

Mano požiūriu, geriau kūrybingos, laisvos visuomenės chaosas negu griežta, idiotiška uniforminė tvarka. Ir nors įstatymas, kuris frankistiniu buvo pavadintas jau anksčiau, – tai ne mano autorystė, – atitinka europinės kodeksinės teisės tradicijas, jis apsireiškė Lietuvoje tada, kai dar nebuvome pabėgę nuo sovietinės nomenklatūrinės tvarkos. Po šiuo įstatymu pasislėpė sluoksnis žmonių, kurių pakeisti beveik neįmanoma. Bala žino, kokių intrigų dabar turėtų imtis ministerijai paskirtas vadovauti asmuo, kad pakeistų toje ministerijoje susiklosčiusią tvarką.

Kas šiandien daugiausia bylinėjasi teismuose? Biurokratinio aparato atstovai. Pavyzdžiui, buvę konsulai, kurie, pasirodo, psichologiškai yra labai pažeidžiami, arba medžiotojai, valdantys valstybės turtą – jiems, pasirodo, garbės kodeksas apskritai neegzistuoja. Per 15 nepriklausomybės metų visą galią ir šlovę valstybės gyvenime pasiglemžė biurokratų grupė.

Girdėti pasigyrimų, kad aukštosiose mokyklose ugdomų naujos kartos specialistų dėka mūsų valstybės tarnyba taps pažangi ir šiuolaikiška. Ar ji tokia tampa? Ar pateisina lūkesčius naujieji – jaunieji biurokratai?

Negalėčiau remtis statistika – galiu tik pateikti keletą bendresnio pobūdžio įrodomų pastebėjimų.

Prieš keliolika metų didesnė dalis ateinančių į universitetus ir pasirenkančių „karjerines“ specialybes – kaip verslo vadyba, ekonomika, teisė, politologija – jaunų žmonių įsivaizdavo gyvensią laisvo verslo pasaulyje. Dabartinės apklausos rodo, kad apie 70 proc. studentų kaip „dangų“ įsivaizduoja valstybės tarnybą – biurokratinį aparatą. Vadinasi, karjerizmas užgožia laisvo, asmenine atsakomybe paremto gyvenimo vertę. Tai tam tikras atsitraukimas nuo pokomunistinio liberalizmo puoselėtų vilčių.

Tarp jaunųjų valdininkų matyti gana daug tokių, kurie, susidaro įspūdis, baigė ne nepriklausomos Lietuvos, o sovietinį universitetą. Principingumas ir idealizmas jiems būdingi kur kas mažiau nei akivaizdi euforija naudojantis galia ir jaučiant savo biurokratinę viršenybę. Matau daug prisitaikėliškų įgūdžių, kurie labiausiai gerbiami juodų portfeliukų ir tamsių kostiumėlių pasaulyje. Mūsų universitetai suteikia reikalingų žinių, – dėl to nė kiek neabejoju, – tačiau juose per mažai kreipiama dėmesio į klasikinį inteligento kaip pilietinės visuomenės lyderio ugdymą.

Po truputį virstame biurokratine-technokratine valstybe?

Mokslo pažanga, naujosios technologijos tolydžio kelia didėjančią grėsmę tai demokratijai, prie kurios teorijos ir praktikos mus, europiečius, pratino didieji XIX amžiaus mąstytojai. Šiandien atkreipiamas dėmesys į tai, kad informacinės technologijos, užuot mažinusios biurokratiją, didina jos galias. Nes būtent informacinės technologijos leidžia valdyti procesus, apie kurių kontrolę prieš penkiasdešimt metų niekas nė nesvajojo.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Vladimiras Laučius

© 2005 "XXI amžius"