Poezijos pavasario-2005 atgarsiai Sielos žiedlapiai Salomėjai
|
Eiles skaito
Daiva Čepauskaitė
|
Juk poezija ateina iš žydėjimo. Vyšnios, jazmino, salomėjiškųjų alyvų. Niekas ir niekada nesukūrė ko nors gražaus, kas sušildytų skaitančiojo ir klausančiojo širdį, jeigu jo sieloje nežydi žiedas. Jeigu ten, mažytėje trapaus ir laikino kūno bažnytėlėje, visados niūrus bevystančių žolynų ruduo. Kasmet į Lietuvą ir į baltą miestą Kauną atlekia Poezijos pavasario paukštė, prieš 41 metus pakilusi iš dailininko Stasio Krasausko ir poeto Justino Marcinkevičiaus rankų, ir mes nors ir užgulti nesibaigiančių darbų, rūpesčių pakeliame akis nuo žemės, nuo kasdienės duonos riekės ir žvelgiame į žydėjimą. Į amžinai žydintį Poezijos medį. Eilėraštį. Įeiname į Maironio namų sodą pažiūrėti, kaip gražiai ir amžinai ten žydi Maironis, Radauskas, Miškinis, Salomėja Nėris, Vytautas Mačernis... Poezijos pavasarį norisi palyginti su upe, susidarančia iš mažesnių upelių ir šaltinių, kurie neša meno atgaivą ir eilėraščio grožį, kol susilieja į Santaką Maironio muziejaus senojo sodno žalioje tyloje.
Poezijos pavasario-2005 išvakarėse vienas iš tokių intakų prasiveržė Salomėjos Palemono ir Aisčio marių link. Kur vykdavo pirmosios Poezijos pavasarių šventės. Grupę poetų Daivą Čepauskaitę, Eriką Drungytę, Zitą Gaižauskaitę, Enriką Striogaitę, Algimantą Mikutą bei jų vadovę Aldoną Ruseckaitę auksinę gegužės popietę pasitiko Salomėjos ir Bernardo Bučų sodo šešėliuotos obelys ir tarsi iš pieno plaukusio, europietiškai modernaus, patrauklaus akiai ir sielai memorialinio namo-muziejaus darbuotojos: vedėja Ina Aleksaitienė, muziejininkė Asta Vileniškytė, viso ūkio rūpintojėlės Rita Meilutienė ir Violeta Česnavičienė. Pirmiausia poetai buvo pakviesti atsikvėpti, pasižvalgyti po muziejų, tarsi Anderseno pasakoje iš bjauriojo ančiuko virtusį balta gulbe. Moderniški stendai, daug naujų įsigytų eksponatų, daug salomėjiškos šviesos ir meilės. Baltos, lankytojams atviros mansardos, užburianti akį skoningai sutvarkyta aplinka, pušų ošimas, marių žvilgesys. Poetas A.Mikuta panoro aplankyti Lakštingalų slėnį, keliantį jam jaunystės ir čia vykusių pirmųjų Poezijos pavasarių nostalgiją. Tos šventės sutraukdavo tūkstančius klausytojų poezijos bičiulių. Čia Poezijos pavasario laureatais buvo vainikuoti Justinas Marcinkevičius, Eduardas Mieželaitis, Paulius Širvys...
Eilėraščių popietė, į kurią susirinko gausus būrys klausytojų, palemoniečių ir kauniečių, prasidėjo gyvu Salomėjos Nėries balsu, ekrane pasirodė unikalūs dokumentinio filmo kadrai prieš 65 metus poetė buvo nufilmuota čia, savo namelio Palemone mansardoje. Skaitė savo eilėraščius, o vėjas jai taršė plaukus.
O dabar A.Ruseckaitė vieną po kito kvietė poetus paskaityti savo kūrybos. Kiekvienam papildomai buvo pateiktas ypatingos svarbos klausimas: tavo santykis su Salomėja Nėrimi. D.Čepauskaitė, tą popietę dar tik viena iš pretendenčių į Poezijos pavasario laureatės laurus, atsakė lakoniškai, bet tvirtai: nebūtų Salomėjos Nėries, nebūtų ir mano eilėraščių.
A.Mikuta, trylika metų ir trylika dienų redagavęs žurnalą Nemunas, prisiminė patį pirmąjį Poezijos pavasarį, kuris įvyko Palemone. Ne Lakštingalų slėnyje, o tolėliau esančiame parke. Tai patvirtino ir į šventę susirinkę palemoniečiai. Vėliau perskaitė keletą savo eilėraščių iš atminties ir iš naujojo Poezijos pavasario almanacho. Iš atminties deklamavo ir visus sužavėjo spalvingais eilėraščiais mažiesiems vaikų poetė Z.Gaižauskaitė.
Naujus eilėraščius pateikė poetė E.Drungytė, o E.Striogaitė sužavėjo trumpučiu tekstu, kuriame eilėraščius palygino su užkastais kačiukais, kuriuos būtina išsikasti. Nors ir iš po žemių.
Eilėraščiu, skirtu Salomėjai Nėriai, nuoširdžiai ir įtaigiai atsivėrė A.Ruseckaitė, savo kūryboje nuolatos besigilinanti į kuriančios ir mylinčios moters pasaulį. Moters, prikaltos prie čiulbančio kryžiaus.
Tokį kryžių visą savo trumpą gyvenimą nešė ir Salomėja Nėris.
Alfas PAKĖNAS
Kaunas
Zenono BALTRUŠIO nuotrauka
© 2005 "XXI amžius"
|