Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Kultūra
Mums rašo
Valstybė
    ir Bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Negaliu tylėti

Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio korpuso kapitonas Jonas Semaška

Kodėl Lietuvoje per spaudą taip laisvai ir nebaudžiamai galima užgaulioti ir šmeižti garbingus asmenis, kovotojus, kritusius už mūsų laisvę? Kaip užkirsti kelią žiniasklaidos dvasiniam marazmui?!

Vadinamąja spaudos ir žodžio laisve piktnaudžiauja nelojalūs mūsų valstybės piliečiai, įvairūs parsidavę rašeivos ir nedori istorikai, kuriems nėra nieko šventa, patriotizmo sąvoka jiems svetima, todėl dažnai įvairiomis progomis dergia mūsų tautą, jos kovą su mūsų didžiausiu priešu – bolševikais.

Kas paskatino žurnalistą Adolfą Strakšį savaitraštyje „Laisvas laikraštis“ (š. m. balandžio 7–21 d., Nr. 7) parašyti tokį bjaurų straipsnį „Nevažiuok, Adamkau, nevažiuok!“. Jame užsipuolamas mūsų Prezidentas dėl to, kad jis atsisakė vykti į Maskvą gegužės 9 dieną ir padėkoti už „išvadavimą“. Na, o paskui pateikiamas kaip argumentas, dėl ko jam negalima važiuoti. Pasirodo, todėl, kad „… Jo Ekscelencija Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus įvertindamas vokiečių kariuomenės majoro Jono Semaškos nuopelnus Lietuvai po mirties apdovanojo jį Vyčio kryžiaus ordinu ir suteikė jam Lietuvos kariuomenės pulkininko laipsnį“. Daugiau nei keista fakto interpretacija: apdovanojo ne Žemaičių legiono vadą, o vokiečių kariuomenės majorą!

Ponui A. Strakšiui nė motais, kokios sąlygos mano tėvą – Lietuvos kariuomenės karininką – kaip ir tūkstančius kitų eilinių karių ir karininkų, privertė stoti į savisaugos dalinius ir kovoti vokiečių pusėje. Ir, aišku, jis nežino, kad karo pradžioje, kuomet vokiečiai pergalingai su gražiom uniformom žygiavo į Rytus ir daug kas tikėjo propaganda, jog iki žiemos sovietų Rusija bus parklupdyta, J.Semaška draugams ir giminėms aiškino: tas vokiečių paradas greitai pasibaigs! Bet likimo ironija: netrukus ir pats buvo įtrauktas į tą „paradą“. A. Strakšys rašo: „Perskaičiau pakiliai parašytą knygą („Priesaika“) apie kapitoną Joną Semašką. Tačiau joje neradau nė eilutės apie tai, kad 1942 m. rugpjūčio-rugsėjo sandūroje 7-ojo bataliono, kuriam vadovavo kpt. Jonas Semaška, ketvirtos kuopos (vadas kpt. V. Steponkus) kareiviai Vinicos srityje (Ukraina) dalyvavo kruvinose ir šiurpiose žydų žudynėse…“

Į tai galiu atsakyti: nieko nerado ir neras todėl, kad tai yra netiesa, bjaurus melas! Iš tikrųjų tai 7-asis batalionas, vadovaujamas kpt. Viktoro Klimavičiaus (batalionui jis vadovavo iki 1942 m. lapkričio 25 d., o po to jam vadovauti buvo paskirtas kpt. J.Semaška), nedalyvavo jokiose akcijose prieš žydus. Šio bataliono kartu su dar dviem lietuvių batalionais užduotis buvo – saugoti nuo sovietinių diversantų strateginio kelio statybą Ukrainoje. O 7-ojo bataliono 4-ojoje ryšininkų kuopoje tarnavo puskarininkis Bronius Butėnas (miręs 2003 m.), kurį pažinojau. Šis žmogus, kuriam teko tarnauti trijose (!) kariuomenėse, praėjęs baisius karo kelius, dalyvavęs su 7-uoju batalionu Stalingrado kautynėse, kentėjęs nuo abiejų okupantų, suteikė daug vertingos ir įdomios medžiagos knygai „Priesaika“. Jis yra pasakojęs ir apie kpt. V. Steponkaus būrį, kuris skrajojo po vokiečių užimtas teritorijas ir dalyvavo akcijose prieš žydus ir jų žudynėse. V. Steponkaus būrys nepriklausė 7-ajam batalionui, įsakymus gaudavo tik iš vokiečių SS karininkų ir buvo pavaldus tik jiems.

Tai kodėl J.Semaškai metami tokie kaltinimai, neva jo įsakymu buvo šaudomi žydai ir dar tada, kai jis net nebuvo bataliono vadas? Norėdamas visą tai išsiaiškinti, susitikau su A. Strakšiu ir paklausiau, kuo remdamasis jis parašė tokį straipsnį?

Jis teisinosi, kad tokius faktus jam pateikęs istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Arūnas Bubnys.

Štai tau, bobute, ir Devintinės! Kaip gali istorikas, turintis mokslinį laipsnį, taip neatsakingai švaistytis kaltinimais. Manyčiau, jog istorikas supranta, kad tais opiais visai Lietuvai klausimais domėjosi daug kas, ir yra išleista nemažai leidinių. Siūlyčiau A. Bubniui dar kartą įdėmiai perskaityti Petro Stankero tūkstančiais kartų peržiūrėtų archyvinių dokumentų pagrįstą knygą „Lietuvos policija 1941–1944 metais“. Beje, istorikas A.Bubnys pats šį leidinį ir recenzavo! Jeigu neužtektų kantrybės dar kartą perskaityti visą knygą, tai bent tegul peržvelgia 88–95, 131–149, 169–181 puslapius. Gal tada šis tas jam paaiškės ir praeis noras neatsakingai kalbėti konferencijose ir skleisti dokumentais neįrodytus kaltinimus.

Taip pat A.Bubnys su A.Strakšiu galėtų pavartyti enciklopedinio leidinio „Lietuvos karininkai. 1918–1953 metai“ 4-ą tomą. Be to, vertėjo pasidomėti J.Semaškos byla, esančia LGGRTC archyve.

Na, o A. Strakšys, nepasitenkindamas vien straipsniais savaitraštyje „Laisvas laikraštis“, suskubo išleisti (įdomu, už kokius pinigus?) ir knygą „Pjaun broliukai žalioj lankoj…“ Joje savaip komentuodamas ir pateikdamas kai kuriuos istorinius faktus, prikurdamas visokių nesąmonių, tiek melo ir purvo išliejo ant sukilėlių, partizanų ir Lietuvos kariškių, kad, perskaitęs visa tai, negalvodamas galėtum prakeikti ir Lietuvą, ir lietuvių tautą!

Daug kam labai vertėtų perskaityti P.Stankero knygoje „Lietuvių policija 1941–1944 metais“ skyrių „Pabaigos žodis“.

Tikiuosi, jeigu hum. m. dr. A.Bubnys ir žurnalistas A.Strakšys dar turi bent kruopelytę padorumo, turėtų viešai atsiprašyti už tai, kad apšmeižė dorą Lietuvos karininką J.Semašką.

Alvydas Semaška

Kaunas

© 2005 "XXI amžius"