|
Lietuvių godos Vakar ir šiandien
Balys URBONAS
(Tęsinys. Pradžia Nr.
42)
Tėve mūsų! Mes baisiai pavargę
leisk nušvist Tavojoj malonėj,
mums taip reikia Kudirkos, jo varpo,
mums taip trūksta Maironio.
Tėve mūsų! Kaip mums atsibusti?
Grimztam, grimztam į sunkų letargą
Kas atvers šį priplėkusį būstą,
jei visi begaliniai pavargę?
Antrąją savo publikacijos Vakar ir šiandien dalį pradėjau Anastazijos Kanoverskytės-Sučylienės posmais. Beje, dedikavusi man savo eilėraščių knygą Ta giesmė neišgiedota, į ją įrašė: Kol lietuviškas godas godosime būsime. Dabar klausiu šešeriems metams praėjus po to parašymo: Ar tikrai būsime, gerb. Anastazija, jei tiek daug nenorinčių, jog būtume, o tik geidžiančių, kad kaip kokie daiktai egzistuotume? Ši nepaprasto tautinio polėkio, dvasinga poetė, kažkada, visai jaunutė, buvo nuteista mirti. Ir kaip jūs manote, už ką? Ogi už meilę Tėvynei
Čekistai norėjo jos mirties, bet, kaip sako, yra Dievas, tai, matyt, jis ir išgelbėjo.
Kaip nuostabu sava kalba eiliuoti apie meilę, laisvę, svajones, gerumą, viltį ir dar apie daug ką. Bet kai matai kasdienę prozą, įmantriausiais šriftais ir įvairiausiom spalvom mūsų sostinės (ir kitų miestų) viešas įstaigas, kontoras, kavines, restoranus svetimais nelietuviškais žodžiais papuoštus,- susimąstai. Gudriai kažkieno sugalvota: išmuškime jiems tą pagrindinį akmenėlį žodį iš jų tautos pamato, ir valstybė sugrius. O prekiautojams kas: svarbu patraukti pirkėją, lankytoją, ne tik savą, bet ir svetimšalį.
Ech jūs, mažaraščiai, išėję iš rašto ir iš krašto! Jei jūs žinotumėte, kaip sunkiai buvo atsikovota kažkada kalba, dabar nebūtų perkimšti spaudos kioskai ta jūsų makulatūra!
Argi vien tik makulatūra? ne vienas nusistebės tokiu mano vertinimu. Žinoma, ne,- atsakau. Bet rimčiau patyrinėję pamatytume, kad mūsų spaudai pirmiausia rūpi sensacija! Antroje vietoje būtų gražių, pusiau apsinuoginusių, o kartais tik šiek tiek pridengusių gundančias vieteles mergelių nuotraukos. Žinoma, spauda brangi ir visokios reklamos reikia. Bet kur dėtis žmonėms, gyvenimą matantiems kitaip: be sensacijų, be tuščiadvasių mergelių, be tų besaikių reklamų ir to viso jaukulio ir jauko, iš ko ir susideda visa mus užvaldžiusi bulvarinė spauda. Sakysite: O anoje Nepriklausomoje Lietuvoje viso šito irgi buvo
Tiesa, net ir viešieji namai buvo, bet gyvenimą kontroliavo, vairavo teisingi, sąžiningi ir padorūs žmonės, atsakysiu. O kas dabar kaltas, kad saiką praradome? Mes patys! Tie, dorieji. Nesusibūrėme į stiprų elektoratą, arba mūsų Atgimimo vadams šitai mažai rūpėjo. Gal manė, kad viskas, kas gerai, ateis savaime?
Savaime niekada nieko nebūna. Prisimenu, kaip kūrėsi Lietuvos rytas, tiksliau, kaip buvo perkrikštijama Komjaunimo tiesa. Trečiajai diskusijų dienai baigiantis, G.Vainauskas tiesiog jau alpo scenoje. Matyt, buvo liepta ten būti kad ir mirštant
Tuo rūpinosi tokie galingi vyrai: A.M.Brazauskas, V.Beriozovas, J.Paleckis ir L.Šepetys. Visi jie per tas tris dienas, kol vyko suvažiavimas, lankėsi jame ir, matyt, koregavo įvykių eigą. Ne laikraščio pavadinimą keisti padėjo, o savus kadrus, buvusius komjaunimo aktyvistus, gabius organizatorius orientavo ir būrė į būsimą laikraščio redakciją. Deja, Sąjūdžio vadų ten nemačiau. Jiems nerūpėjo svarbaus nepriklausomos Lietuvos jaunimo laikraščio likimas. Ir vėlesnės istorijos su Lietuvos aidu tai patvirtina. Išvada tokia: ir nemylint buvusių KP vadų, reikia juos pagirti už mokėjimą dirbti su savo elektoratu, suprantant svarbą perkrikštijamo laikraščio, kuris bent didesnę pusę jų propagandinės tiesos (aišku, tuo metu) į savo pusę nusvėrė. O sąjūdininkai, kaip tos papūgėlės, neatsigrožėjo savimi, kaip iš patrankos į valdžią iššauti, ir mažai galvojo apie savo publicistinę tribūną. Dabar atrodo, kad jie negynė nė savo laikraščio ir mažai rūpinosi Valstybiniu radiju ir televizija.
Nesupraskite, kad aš priekaištauju pačiam Lietuvos ryto laikraščiui. Ne. Jis praėjo visus savo vingius ir tapo vienu skaitomiausių leidinių. Ir jeigu dar labiau ryškės jo pozicija ginant savo pilietį, principinius nepriklausomos Lietuvos klausimus gal tikrai mums auš rytas? Dar pastebiu, kaip daug kas keiksnoja valstybinę visuomeninę televiziją ir radiją. O aš, visą amžių ten dirbęs, tarsiu: bet ką mes darytume be jos? Juk nuo ten dirbančių žmonių išsilavinimo, skonio, pažiūrų priklauso programų tautiškumas, patriotiškumas ir t. t. Be šitų visuomeninių stočių mes būtume ir akli, ir kurti. Gal tik besijuokiantys pro ašaras, kaip nuo A.Valinsko svogūnų.
Šį netrumpą ekskursą pradėjau nuo kalbos. Todėl grįžtu prie jos. Nes dabar vykstant Lietuvoje karui psichologiniam karui, labai svarbu savas žodis, sava liaudies (ir partizanų!) daina, sava įvairiapusė kultūra, nes šitai yra žmonių ir kasdiena, ir šventė. Ypač svarbūs mūsų naujosios istorijos faktai, dar gyva žaizda rėkiantys. Kodėl perspektyvios mokslininkės, istorikės Nijolės Gaškaitės Pasipriešinimo istorija vis dar neįtraukta į mokyklos programas? Atrodo, tai rūpi tik atskiriems mokytojams. Ar išugdysime jauną žmogų žmonišką, jautrų, mylintį Tėvynę, jei nesukrusime ir nepadėsime jam gilintis į savo naująją istoriją?
O kaipgi buvo tada, kai aušo anas tautinis sąjūdis naujoji gadynė?
Naujoji gadynė įsiplieskė 1904 metais panaikinus spaudos draudimą. Daryčiau nuodėmę nepaminėjęs istoriko Adolfo Šapokos minčių apie slaptą lietuvių spaudą ir jos programą. Didžiausią reikšmę kovai dėl spaudos laisvės turėjo šios 18671869 m. išspausdintos M.Valančiaus knygutės: Broliai katalikai, Gromėta apskrita, Iš tamsybės veda kelias teisybės, Perspėjimas, Šnekesys kataliko su nekataliku ir Katalikų bažnyčios vargai. Nors šios brošiūros lietė tikybos klausimus, bet iš tikrųjų buvo politiniai atsišaukimai. Jose pirmą kartą buvo surašyta lietuvių politinė programa priešintis rusams, kurios buvo laikomasi iki pat naujo pasaulinio inteligentų sukelto judėjimo su Aušra, rašo A.Šapoka. Mažojoje Lietuvoje daugumoje lietuviškų leidinių pirmiausia buvo pateikiama praktinė informacija, o tautine savimone nelabai rūpintasi, bet atsirado supratingas žmogus, pavarde Šernas, kuris savo Lietuviškoje ceitungoje pradėjo spausdinti ir straipsnius apie garbingą lietuvių praeitį ir apie sunkų to meto svetimųjų jungą.
Reikia paminėti ir garsiausio sielų daktaro Jono Basanavičiaus vėliau įsteigtą Aušrą, kurioje buvo dedami, be kitų, ir uždegantys patriotiniai straipsniai. Beje, Lietuviškoje ceitungoje rašė ir J.Basanavičius bei puikūs šios idėjos bičiuliai: pats redaktorius Šernas, M. Jankus ir geras lietuvių draugas J.Zauerveinas. Bet, bėda, gotiškomis raidėmis spausdintas laikraštis nebuvo tinkamas Didžiojoje Lietuvoje. Čia tokių raidžių žmonės nemokėjo skaityti.
Sumanyta kurti laikraštį lotyniškomis raidėmis. Ir 1883 metais gimė Aušra. Jos steigėjas ir pirmasis redaktorius buvo daktaras J.Basanavičius. Bet jis gyveno Bulgarijoje, tad jo pavedimus laikraštyje Aušra atliko Mažosios Lietuvos lietuvis Mikšas, paskui daktaras J. Šliūpas. Aušros programa: kas buvome, kaip engiami dabar ir kokią ateitį turime susikurti. Žadino tautišką lietuvių savigarbą ir savo krašto meilę. Kėlė savos kalbos svarbą, rodė, kad ji ne menkesnė už kitas kalbas, bet netgi pranašesnė. Nagrinėjo visus kitus rūpimus, žmonių buitį ir būtį apimančius klausimus. Svarbiausias jos uždavinys: stiprinti tautą ir išauklėti lietuvius, kad jie visur ir visada jaustųsi lietuviais. Tačiau nuo 1886 metų Aušros leidimas nutrūko. Mat redaguodamas J.Šliūpas įdėjo daug aukštinančių pagonybės reliktus straipsnių. Tai nepatiko kunigams. Daugelis nuo laikraščio nusisuko.
Ir štai iškilo Vinco Kudirkos Varpas. Nes lietuviai jau nebegalėjo apsieiti be viešo lietuviško žodžio. Įdomu, kad daktaras V.Kudirka paauglystėje buvo gerokai apsivėlęs lenkų kalba bei manieromis ir manė, kad tik per lenkų kalbą galima išeiti į žmones į Vakarų literatūrą ir kultūrą. Čia jis net susikirto su J.Basanavičiumi. Studijuodamas Varšuvoje, pasigaudamas Aušrą, jis ėmė lietuvėti ir vėliau net gėdijosi šlėktiškų manierų. Suprato, kad kultūrą reikia kurti savo kalba ir šitaip įsilieti į tautų bendriją. Aš taip pat manau, kad ne tik kitų kalba ir kultūra turi būti tavo, bet ir savo kalba sukurta kultūra turi būti kitų.
1881 metais V.Kudirka, Varšuvos ir Maskvos studentų padedamas, pradėjo leisti mėnesinį laikraštį Varpas, gyvavusį iki 1905 metų. Varpas subūrė visas Lietuvos inteligentijos jėgas: kultūrininkus, politikus, kunigus, katalikus ir laisvamanius. Vėliau tų pačių bendradarbių ir leidėjų buvo pradėtas leisti Ūkininkas. Laikraščio skyrius Tėvynės varpai atspindėjo inteligentijos gyvenimą, Ūkininkas valstietijos. Dar ėjo laikraštis Šviesa.
V.Kudirka kaip rimbu kapojo caro savivalę, pataikūnus ir valdininkus. Išjuokė žydų godumą, pliekė tinginius ir visokias tautos atplaišas, sulenkėjusius plikbajorius ir į juos panašius. Leisdamas Varpą, V.Kudirka kūrė ir eiles, vertė literatūros kūrinius ir mylėjo, mylėjo labiau už viską Tėvynę, tikėdamasis to ir iš kitų. Varpas laikėsi principo, kad lietuviai turi pasitikėti tiktai savo jėgomis ir dirbti, nelaukdami neaiškių politinių permainų. Taigi Aušra buvo kultūros židinys, o Varpas politinis, ekonominis židinys. Noriu pabrėžti dar vieną faktą. Jog nuo lietuviškos spaudos pradžios ligi 1864 m. t.y. per 300 metų, lietuviškų knygų buvo išspausdinta vos 750; nuo spaudos draudimo pradžios iki 1883 m. t.y. iki Aušros pasirodymo buvo išspausdinta 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1903 m. neskaitant laikraščių, jų buvo išspausdinta 1372. Tarp jų buvo nemažai knygų, nukreiptų prieš rusų valdžią, buvo ir vien tik prieš rusus nukreiptų atsišaukimų, taip teigia A.Šapoka.
Štai ką reiškia entuziazmas, gera valia ir vidinis kiekvieno inteligento balsas: apginti svarbiausią tautos paminklą kalbą! Ar ne tos 1372 knygos ir buvo svarbiausias to paminklo postamentas, kuris, tarsi paprastų žmonių pečiai, laikė Tėvynės idėją, jos dvasinę gyvastį?
Dabar retorinis klausimas: kada verslininkai, jaunimo auklėtojai, šamanai ir valdžios vyrai, Seimo galvos pradės paisyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos reikalavimų saugoti gimtosios kalbos grynumą?
Kodėl dabar tiek daug dainuojama angliškai? Slepiame mažas savo balso galimybes? Čia noriu priminti jauniems žmonėms, turintiems gerus ir gražius balsus, tokį nutikimą. Didysis italų tenoras E.Karuzas buvo pakviestas į Londono karališkąjį Covent Garden teatrą padainuoti keletą spektaklių. Jis iš karto sutiko. Bet paskui paklausė: O kokia kalba reikės dainuoti? Jam atsakė, kad anglų. E.Karuzas su jam būdingu temperamentu atrėžė: Geriau aš itališkai losiu, negu angliškai dainuosiu! Atsisakė didžiulių honorarų, garbės ir išvažiavo. Štai taip E.Karuzas apgynė ir italų kalbą.
Ar eina iš lūpų į lūpas gyva lietuviška daina, tokia kaip kadaise partizanų daina? Ir ko tos dainos taip be laiko nutilo? O ar eina iš rankų į rankas nuzulintais viršeliais kokia šiuolaikinė knyga per žmones? Kaip kadaise A.Pietario romanas: Algimantas, A.Miškinio, B.Brazdžionio ar net S.Nėries poezija? Mane kritikuosit: dabar kita švietimo sistema. Nuėjai į biblioteką ir skaityk ką nori. Dar pridursiu: ir talentų yra. Bet apie ką ir kaip daugelis jų rašo? Ar suvokiama tai paprastam žmogui?
Nėra nūdienos raštininkų kūryboje tautinės naujosios istorijos, idėjos arba tos ryškios linijos, apie kurią suktųsi reikalingiausi žmogaus dvasiai dalykai. Jaukulys! Vis kažkokie eksperimentai. Štai M.Ivaškevičiaus romaną Žali pristatome net Vokietijos knygų mugėje, ir niekam nė motais, kad ten apšmeižti už Lietuvą gyvybę paaukoję laisvės kovotojai.
Raskite dabar filosofą, kuris savo erudicija prilygtų Vydūnui. Nekrapštykite pakaušio: štai ana, tas ir tas
Atrodo, dar senutėje Tiesoje skaičiau: Europoje dabar aš geriausias filosofas
. Bet atėjus Atgimimui tas pats žmogus taria: Patriotas idiotas
Ir imi abejoti, ar jis skaitė Vydūno raštų bent tokius skyrius: Tauta ir žmogus, Kraujas bei kalba ir žmogus ir Tautos išlikimas.
Galima būtų paminėti daug garbingų vardų iš praeities, pradedant Vydūnu, kuris dirbo literatūros ir filosofijos srityse, studijavo tikybą, kultūros istoriją, istoriją, teisę, meno istoriją ir, aišku, filosofiją. Ypač domėjosi žmogaus būtimi, žmogų matė per savo filosofinius pamąstymus.
Šimtai Lietuvos šviesuolių, pajutę pavojų, kad caras nori išbraukti Lietuvą iš tautų žemėlapio, kiekvienas, kaip galėjo, gelbėjo Tėvynę. Tų žmonių buvo šimtai ir šioje apžvalgoje visų nepaminėsi. Vis dėlto išskirčiau visus knygnešius. Knygnešys tai ir savanoris, tai ir partizanas. Tik jo ginklas buvo knyga, o šoviniai lietuviški žodžiai.
Taigi Lietuva po savo galybės, po Didžiosios Kunigaikštystės, prigludo prie Baltijos. Ir nors maža plotu, bet tvirta valia, ryžtu ir narsumu gynėsi ir ginasi.
Kur lygūs laukai,
Snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai dūmoja;
Galanda kirvius, kalavijus aštrius,
Ir juodbėrį žirgą balnoja.
Nuo Prūsų šalies,
Kaip sparnai debesies,
Padangėmis raitosi dūmai.
Tai gaisro ugnis,
Šviečia diena naktis,
Liepsnoja ir girios, ir rūmai.
Daug liepsnojo ir girių, ir rūmų, ir lietuvių narsuolių
Teisus tautos dainius Maironis savo eilėraščiu Milžinų kapai.
Daugiau, daugiau į savo istorinę praeitį turime atsigręžti ir iš ten semtis stiprybės. Nesuvokdami, iš kur mes, nesuprasime, ir kas mes tokie!
© 2005 "XXI amžius"
|