Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Pasaulis
Poezija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kovojęs už Lietuvos laisvę

Žaliosios rinktinės vado Kazio Tylos (1915-1945) gimimo 90-osioms ir žūties 60-osioms metinėms paminėti

Prof. Antanas TYLA

Kazys Tyla 1939 metais

Kazio žmona Ona Tylienė su vaikais Nijole ir Alvydu Krasnojarsko krašto Mano rajono Pimijos gyvenvietėje 1954 metais

Kartu su vyresniosios kartos pasitraukimu iš mūsų atminties kultūros išsitrina ir masinės ginkluotos antisovietinės rezistencijos pradžia 1944 metais, kuri autentiškai atspindėjo mūsų tautos požiūrį į Lietuvos valstybę, jos siekį atgauti nepriklausomybę. Kartu tai buvo lietuvių požiūris į Lietuvos valstybę sunaikinusią, Rainių žudynes, 1941 metų birželio trėmimus vykdžiusią okupantę Sovietų Sąjungą. Dabar, kai tiek daug kalbama apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą ir antrąją sovietinę okupaciją, kaip tik laikas grįžti prie masinio antisovietinio pasipriešinimo pradžios. Dar yra galimybių nustatyti kiekvieno kaimo ar miestelio gyventojų dalyvavimą pasipriešinime sovietiniams okupantams, išaiškinti pirmuosius partizanų būrius, jų asmeninę sudėtį. Šiuo klausimu daug padarė istorikas dr. Kęstutis Kasparas 1999 metais išleistoje knygoje „Lietuvos karas“. Tačiau kiekvienos gyvenvietės ar kaimo gyventojų pasipriešinimas sovietinei mobilizacijai, kuri paskatino masinės ginkluotos rezistencijos plėtrą, dar nėra tyrinėtas. Tad norėčiau grįžti į Anykščių rajono Burbiškio apylinkių pirmuosius antrosios sovietinės okupacijos metus, gyventojų nuostatas ir jų priešakyje buvusius žmones.

Kaip tvirtina Anykščių rajono partizanų kovų istorijos tyrinėtojas Gintautas Vaičiūnas, šiame rajone pirmoji partizanų rinktinė susikūrė Burbiškio miške. Jos vadu buvo išrinktas Kazys Tyla. Šiais metais sukako jo gimimo 90-osios ir žūties 60-osios metinės. Kazys gimė 1915 m. vasario 12 d. Anykščių rajone, Bičionių kaime, ūkininkų šeimoje, ir buvo pirmasis jaunos gausios šeimos vaikas. Šeimoje augo sesuo Julė ir šeši broliai. Kazys, baigęs Rubikių pradžios mokyklą, tapo aktyviu Burbiškio jaunųjų ūkininkų ratelio nariu, jos valdybos pirmininku, Lietuvos šaulių sąjungos Burbiškio būrio šauliu, jo valdybos nariu. Daugelį rudens ir žiemos vakarų jis ir broliai praleisdavo Burbiškyje tai kursuose, tai repetuodami kokį spektaklį, rengdami tų organizacijų narių susirinkimus. 1936-1937 metais kaip Žemės ūkio rūmų stipendiatas Kazys mokėsi ir baigė Salų žemesniąją žemės ūkio mokyklą. Čia tapo skautu, ateitininku. Baigęs mokyklą, atliko karo tarnybą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo 2-ajame pėstininkų pulke Kaune, jam suteiktas puskarininkio laipsnis. Atitarnavęs grižo į tėviškę, pradėjo neakivaizdžiai mokytis vidurinio mokslo kursuose. Kartu puošė savo tėviškę. Su broliais Juozu ir Broniumi užveisė ir išaugino obelaičių medelyną, užsodino didelį sodą. Obelaičių medelyno želdinukai paplito po apylinkę.

K.Tyla buvo santūrus, principingas Lietuvos valstybės pilietis, patriotas, gerbiamas bendraamžių ir vyresniųjų. Mokėjo stilingai reikšti savo mintis. 1934 metais laikraštis „Jaunasis ūkininkas“ paskelbė rašinių konkursą tema „Mūsų sodybų sutvarkymas ir medžiais apsodinimas papuoš visą Lietuvą“. Jo rašinys laimėjo pirmąją vietą ir buvo išspausdintas tame laikraštyje. Kazys jame, be kitko, rašė: „Gyvename naujų sodybų kūrimo laikus (...) Gerieji jaunieji ūkininkai, apsodinkime savo sodybas medžiais, juk mums ilgiausiai ir reikės jose gyventi. O kaip malonu bus sulaukus senatvės, kada jau žilas plaukas galvą dengs, sėdint medžių pavėsy, sekti pasakas apie šiuos laikus jaunosioms kartoms“. Be to, K.Tyla kartu su Burbiškio mokytoju Antanu Grigu ir kitais inteligentais dalyvavo Papilio kalnelio Rubikių ežero pietinėje pakrantėje tyrinėjimuose ir rezultatus paskelbė „Ateities“ (1943 m. spalio 15 d.) laikraštyje. Jo rašiniu ir dabar naudojasi archeologai. 1939 metų rugsėjo viduryje buvo mobilizuotas, dirbo štabe Panevėžyje. Demobilizavus išvyko į Kauną, pradėjo dirbti tarnautoju ir toliau mokėsi. Prasidėjus sovietinei okupacijai iš darbo buvo atleistas kaip nepatikimas. NKVD užvedė sekimo bylą. Kazys įsitraukė į antisovietinę Lietuvių aktyvistų fronto veiklą, dalyvavo 1941 m. birželio 23 d. sukilime. Po Lietuvos Laikinosios vyriausybės suspendavimo ir atsistatydinimo įsitraukė į antinacinį judėjimą, platino pogrindinę lietuvių spaudą, rengė memorandumus nacių administracijai. Jo archyve buvo likę protesto memorandumai okupacinei nacių valdžiai (Rentelnui ir kt.). 1941 m. gruodžio 28 d. vedė Lietuvių liaudies ansamblio artistę Oną Tylaitę, kilusią iš kaimyninio Rubikių kaimo, ir persikėlė iš Kauno į Vilnių. Čia toliau mokėsi Vilniaus suaugusiųjų gimnazijoje, kurią baigė 1944 metų birželį. Kartu kaip laisvasis klausytojas lankė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą. Dirbo „Lietūkio“ kontoroje ūkvedžiu. Žmona buvo Lietuvių liaudies ansamblio dainininkė ir mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje.

Artėjant frontui, dauguma lietuvių iš Vilniaus traukėsi kas į Vakarus, kas į provinciją. Vilniuje buvo platinami atsišaukimai, kviečiantys lietuvius nepalikti Vilniaus. Po ilgų svarstymų Kazys su žmona Ona ir dviejų mėnesių dukra Nijole pėsčiomis iškeliavo į tėviškę. Vos Kazys grįžo į Bičionis, vietos šauliai ir LLA aktyvistai pakvietė įsitraukti į organizacinį darbą.

Utenos apskrityje, kuriai priklausė ir Anykščių valsčius bei Burbiškio apylinkės, LLA štabas buvo įkurtas 1942 metų pabaigoje. 1944-ųjų pavasarį štabo viršininku buvo paskirtas ir Kęstučio karinei organizacijai valsčiuje vadovavęs Anykščių gimnazijos mokytojas, Lietuvos karo aviacijos leitenantas Juozas Karosas. Frontui priartėjus, jis pasitraukė ir per bombardavimą žuvo Šiauliuose. Tai nesustabdė LLA veiklos. Burbiškio apylinkėje buvo Lietuvos nepriklausomybės kovų savanorių, šaulių ir valstybės atkūrimo siekusių patriotų. Kaip rašo to meto Burbiškio apylinkės įvykių dalyvis, LLA narys Julius Meškauskas, Burbiškio mokykloje liepos pradžioje įvykusiame šaulių ir LLA narių susirinkime „Kazimieras Tyla kalbėjo trumpai: „Sovietų kariuomenė okupuos Lietuvą, vokiečiai neatsilaikys; organizuotai ar pavieniui, evakuotis nereikia“. Iki dabar prisimenu jo žodžius: „Mes čia būsime labiau reikalingi“ (Burbiškis, Vilnius, 2003, p. 136). Tai buvo lemtingas jo apsisprendimas.

Okupantams paskelbus mobilizaciją į sovietinę armiją, visi, kuriuos ta mobilizacija lietė, ją boikotavo ir pradėjo slapstytis namuose įrengtose slėptuvėse, miške. Tuomet okupantai dar neturėjo kaimuose agentų ir jų kolaborantai paprastai negalėjo žinoti, kur kas slepiasi. Rugsėjį Burbiškio miške buvo pradėtas partizanų būrio organizavimas, statomos žeminės. Anykščių rajono partizaninio pasipriešinimo tyrinėtojas Gintaras Vaičiūnas rašo: „Pirmieji partizanų būrių organizatoriai ir vadai Anykščių valsčiuje buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis Kazimieras Tyla iš Bičionių kaimo, Anykščių šaulių būrio narys Juozas Kalendra-Dėdė, Jonas Biliūnas iš Niūronių kaimo, Lietuvos kariuomenės puskarininkis Juozas Ališauskas-Tigras, Niūronių kaimo pradžios mokyklos mokytojas Jurgis Urbonas-Lakstutis“ (Anykščiai, 1993. P. 13).

1944 metų lapkritį, remiantis Lietuvos kariuomenės statutų nuostatomis, Burbiškio miške buvo suformuotas apie 80-100 partizanų dalinys, pavadintas Žaliąja rinktine. Ją sudarė aplinkinių kaimų vyrai-jaunuoliai ir šeimų galvos. Vadu buvo išrinktas K.Tyla, pavaduotoju ir operatyvinio būrio vadu Julius Tyla. Ūkio reikalais rūpinosi Jonas Tyla. Rinktinė buvo suskirstyta į būrius, skyrius. Būrių vadais buvo Jonas Sližys iš Pečiulių, Rapolas Tyla iš Rubikių, Stasys Gliaudelis iš Klykūnų. Štabo žeminėje buvo radijo stotis, kurią aptarnavo Jonas Kugys iš Bičionių ir buvęs vokiečių kareivis Rudolfas. Buvo palaikomi ryšiai su tolimesnėse vietovėse besislapstančiais vyrais, kituose miškuose buvusiais partizanais.

Sudarytos Žaliosios rinktinės partizanai davė priesaiką. Miško laukymėje išsirikiavo visi partizanai. Medyje buvo iškelta trispalvė. Partizanai prieš Šventąjį Raštą, bučiuodami durklą ir kryžių, prisiekė kovoti su okupantais. Toje laukymėje pastatytame atminimo paminkle įrašyta: „Čia, Burbiškio miško Lydimų laukymėje, 1944 m. rudenį apie 150 partizanų būrys davė priesaiką kovoti už Lietuvos laisvę...“. Prieš Kalėdas, gruodžio 20-osios naktį, dvasiniam ir moraliniam sustiprinimui visa rinktinė atvyko į Burbiškio bažnyčioje aukojamas jiems skirtas pamaldas. Apeigų metu Burbiškio klebonui kun. Ignui Šiaučiūnui talkino Anykščių klebonas dr. Juozas Čepėnas ir Skiemonių klebonas kun. Anicetas Meškauskas.

K.Tyla partizaninei kovai organizavo ir kitų apylinkių jaunimą. Iš vieno partizano tardymo metu duotų parodymų matyti, kad Kazys 1944 metų rugpjūtį nuvyko į Skiemonių valsčiaus Jonydžių kaimą ir savo buvusį bendramokslį paprašė po kelių dienų surinkti jaunus vyrus. Antrą kartą atėjęs į sutartą vietą, Kazys, kaip nurodoma kvotos protokole, „papasakojo apie padėtį frontuose, kad vokiečiai traukiasi ir rusų kariuomenė pasiekė Vokietijos sieną, kad sovietinės valdžios Lietuvoje nebus ir Lietuva bus nepriklausoma valstybė, o mums, lietuviams, (reikia) organizuoti būrius, apsiginkluoti dėl kovos prieš sovietinę valdžią“. Visi susirinkusieji sutiko su pasiūlymu. Kazys bendramokslį Antaną Paškevičių paskyrė kuopos vadu, davė jam Robinzono slapyvardį ir pasiūlė būriui prisijungti prie Burbiškio miške esančių partizanų. Naujam vadui pasiūlė telkti daugiau partizanų, parūpinti ginklų ir įsikurti miške žeminėse. Paškevičius sutelkė du būrius, kurių vadais paskyrė Kazį Rasiką ir Kazį Puodžiūną. Pagal parodymus, šioje kuopoje buvo apie 40 partizanų. Ši kuopa įsikūrė Kurklių miške, dviejose žeminėse. Spalį atėjęs pas juos Kazys priėmė partizanų priesaiką. „Kuopą išrikiavus, iš žeminės išnešė stalą, įbedė durtuvą, Tyla turėjo kryžių. Tyla perskaitė priesaikos tekstą ir kiekvienas (...) pakartojo bei bučiavo kryžių“, – rašoma parodymuose.

Į Žaliąją rinktinę įsitraukė Kavarsko, Kurklių, Alantos, Debeikių valsčių pavieniai partizanai, ir rinktinė gruodį turėjo apie 120 partizanų (kai kurie tardomi partizanai nurodė apie 800 partizanų). Gruodį Žalioji rinktinė puolė Skiemonių miestelį, tačiau apie operaciją sužinojo skrebai, iškvietė enkavėdistų dalinį. Sutikus stiprų enkavėdistų pasipriešinimą, miestelyje buvusių okupacinių valsčiaus įstaigų užimti nepavyko.

Vieno sulaikyto rinktinės partizano parodymuose rašoma: „Vadas Kazys Tyla kalbėjo, kad kai pasiruošime, sudarysime kuopas, batalionus, pradėsime puolamuosius veiksmus“. Taigi gruodį tebevyko rinktinės organizaciniai darbai, rengiama jo apsauga. Jie dar nebuvo užbaigti. Priešas to ir telaukė.

Utenos apskrities NKGB jau nuo lapkričio stebėjo rinktinę, rinko informaciją, suiminėjo ir tardė pamiškės gyventojus. 1944 metais per Kalėdas visoje Lietuvoje vyko enkavėdistų kariuomenės dalinių siautimas. Gruodžio 26 dieną prasidėjo Burbiškio miško puolimas. Enkavėdistai ir skrebai pradėjo supti mišką ir iš kelių vietų atidengė ugnį. Vyko susišaudymas. Partizanai miške manevravo ir rengėsi atremti priešus, jų neįleido į mišką. Vakarop priešas pasitraukė į Anykščius, matyt, laukdamas pastiprinimo. Rinktinės vadovybė nusprendė persikelti į didesnius miškų masyvus. Naktį iš gruodžio 26-osios į 27-ąją per užšalusį Rubikių ežerą ir toliau per Šiaulių, Kiaušų, Vosgėlių kaimus rinktinės dalis buvo išvesta į Stakių ir Pavarių miškus. Ten apsigyveno miške buvusiose daržinėse, tenykščių partizanų rezerviniuose bunkeriuose. Stakių miške partizanavęs Vytautas Strazdas rašo: „Antrą Kalėdų dieną buvome nuėję į kaimynų bunkerį, kur po kautynių iš Burbiškio atėjo laimingai pasitraukęs K.Tylos-Tarzano vadovaujamas būrys. Žinoma, ne visas, apie 25 vyrus“ (Aukštaitijos partizanų prisiminimai. IV dalis. Vilnius. 2004. P.290). Tuo tarpu enkavėdistai, gavę pastiprinimą, kitą dieną apsupo ir pradėjo šukuoti visą Burbiškio mišką. Tačiau, partizanų neberadę, siautė, sprogdino žemines, krėtė aplinkinius kaimus.

Sunku pasakyti, kaip būtų vystęsi įvykiai, jei rinktinė nebūtų pakeitusi dislokacijos vietos. Labanoro miške buvusio panašaus dydžio partizanų junginys patyrė didelius nuostolius. Karčios partizaninio karo pamokos vertė pereiti prie mažesnių partizanų grupių veiklos.

Rinktinės branduoliui atsidūrus toli nuo partizanų namų, iškilo kasdienio gyvenimo, pirmiausia maitinimosi problema. Po poros savaičių vadovybė nusprendė Žaliąją rinktinę išskirstyti mažomis grupėmis. Burbiškio apylinkėse didesnių miškų nebuvo, tad partizanai įsikūrė namuose įtaisytose slėptuvėse. Tai buvo labai pavojinga. Utenos NKGB turėjo sukaupusi jau daug žinių apie atskirus partizanus, žinojo jų kilimo vietą ir galėjo juos sekti. Vyko nuolatiniai enkavėdistų ir skrebų siautėjimai.

K.Tyla po rinktinės išskirstymo persikėlė į Rubikių kaimą, į nuošaliai prie ežero buvusią žmonos tėviškę. Kurį laiką slėpėsi pas pažįstamus Bikūnų kaime, pavasariop vėl grįžo į Rubikius. Čia kartu buvo partizanas, žmonos brolis Petras Tyla, jo kovų draugas Juozas Rudokas. Palaikė ryšius su kitais partizanais.

1945 m. balandžio 28 d. enkavėdistų daliniai iš Utenos pradėjo siautimą Anykščių link. Kazys traukėsi iš kaimo, kuris jau buvo apsuptas. Enkavėdistai sulaikė jį ir sušaudė. Naktį K.Tylą artimieji ir kovos draugai palaidojo Rubikių kaimo kapinėse. 1965 metais artimieji slapta perlaidojo Burbiškio kapinėse, bendrame tėvų ir brolių kape.

Tą patį mėnesį, kai Kazys žuvo, Lietuvos SSR NKGB patvirtino Utenos NKGB jau atnaujintą, 1941 metais užvestą bylą, kurioje rašoma, kad jis „šiuo metu yra vieno iš LLA padalinių būrio vadas“. Byla buvo perduota centralizuotam tyrimui.

1948 m. gegužės 22 d. Kazio žmona su mažais vaikais Nijole ir Alvydu buvo ištremti į Sibirą. Ištremtos buvo Kazio ir Onos tėvų šeimos. Kazio tėvai su šeima buvo paleisti iš tremties be teisės grįžti ten, iš kur ištrėmė.

Šiemet sukanka 60 metų nuo Žaliosios rinktinės vado K.Tylos žūties. Minint jo žūties 55-ąsias metines, Antano Verbicko ir mokytojų iniciatyva Bubiškio pagrindinėje mokykloje buvo surengta konferencija, kurioje dalyvavo buvę partizanai. K.Tylos atminimą saugo ir Bičionių kaime, prie jo tėviškės, pasodintas sodas, medžiai, po kuriais, deja, nebuvo jam lemta sekti vaikaičiams prisiminimus. Jau laisvoje Lietuvoje žemgrobiai sodybą ir sodą apgaulės būdu išsidalijo, sudarkė. Rinktinės vadą dar primena burbiškėno Antano Mieželio iniciatyva Burbiškio miško laukymėje, kur rinktinės vyrai davė priesaiką, pastatytas atminimo akmuo ir paminklas jo sušaudymo vietoje, prie Rubikių ežero. Jį prisimena artimieji ir dar gyvi rinktinės partizanai. Atkūrusi nepriklausomybę Lietuvos valstybė 1999 m. vasario 3 d. suteikė K.Tylai po mirties Kario savanorio vardą.

© 2005 "XXI amžius"