| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Istorinės tiesos gaivintoja Antanas MARČIULAITIS
Į mano rankas atsitiktinai pateko prieškario moksleivių Ateities spindulių bendradarbių kūrybos almanachas Pirmieji žingsniai, išleistas 1940 metais. Jame, šalia B.Brazdžionio, E.Matuzevičiaus, K.Kubilinsko, E.Mieželaičio, Salomėjos Nėries ir kitų, vėliau vertai ar nevertai išgarsėjusių poetų, aptikau ir šiuolaikinės publicistės Birutės Pečiokaitės kelis eilėraščius. Stebėjausi: tokia jauna (jai tada buvo 18 metų), bet jau turi tvirtą poetinę poziciją bei ryškiai išsiskleidusią kūrybinę vaizduotę: Šiandien už lango vėjai kaukia Tai buvo tartum pranašiškas eilėmis išsakytas nerimas dėl mūsų tautos ateities. Juk netrukus, jau tais pačiais metais, Lietuvą užgriuvo sovietinė okupacija, brutalia jėga pamynusi jos laisvę ir nepriklausomybę, praliejusi nekaltų žmonių kraują, naikinusi materialines bei dvasines tautos vertybes, įstūmusi ją į apiplėšimų, tremčių ir pirmalaikių mirčių pragarus. Neilgai trukus toji okupacija skaudžiai palietė ir šią merginą: į šipulius sudaužė svajones ir viltis, pasuko buitį į vargų, skaudžių netekčių košmarą. B.Pečiokaitė tai plačiai žinomo rašytojo ir dramaturgo, pedagogo ir aktyvaus rezistento Vinco Adomėno žmona. Gimė 1922 m. liepos 23 d. Marijampolės aps., Veiverių vls., Baltreliškių k. Pradžios mokyklą baigusi Skriaudžiuose, mokėsi Veiverių progimnazijoje, Kauno prekybos mokykloje. 1942-1943 metais Vilniaus universitete studijavo germanistiką, o 1945-1947 metais anglistiką Kauno universitete. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, negalėjo tęsti studijų, todėl kartu su vyru ėmėsi pedagoginio darbo Skriaudžių septynmetėje mokykloje. Pokario neramumai, vyro atplėšimas nuo šeimos nutraukė jos siekius ir sudaužė viltis, pakreipė buitį į kasdienį rūpinimąsi keturiais nepilnamečiais vaikais, privertė visomis išgalėmis kovoti prieš akivaizdų skurdą, badą. Tačiau jos dvasios nepalaužė, todėl Birutė pasiekė daugiau, nei buvo tikėtasi. Jos vyras V.Adomėnas vyresniajai kartai pažįstamas iš jo sukurtų kelių (o gal ir keliolikos?) dramos veikalų, konclageriuose parašyto romano Kas apverks jų dalią..., panaudojus daug faktinės medžiagos iš lagerių tikrovės. Vincas mokytojaudamas įsitraukė į rezistencinę kovą Tauro apygardoje: redagavo ir rašė straipsnius į nelegalią partizanų spaudą. Adomėnas netrukus buvo susektas ir areštuotas. Okupacinis karinis tribunolas jį nuteisė 25-eriems metams griežto režimo lagerio ir penkeriems metams tremties. Birutė nuvažiavo į Intos konclagerį, kuriame buvo įkalintas jos vyras, ir dalimis pargabendavo jo rankraščius į Lietuvą. (Romanas išspausdintas Lietuvoje 1992 metais.) Pirmoji sovietinė okupacija, po to karas, vėl okupacija neleido ramiai gyventi, juo labiau tęsti kūrybinį darbą, kuris abiem vyrui ir žmonai buvo svarbiausia dvasinė duona. Jiedu svajojo dalytis ja su kitais. Deja, svajonė sudužo į kietą ir bekompromisę realybę. B.Adomėnienė, kaip nepatikima, buvo pašalinta iš mokytojos pareigų. Likusi be vyro ir be darbo, dviejų sūnelių ir dviejų dukrelių motina nepasimetė. Jos nepaprastai gyvybinga dvasia kaip feniksas kėlėsi iš buities pelenų, didvyriškai atlaikė sunkius išbandymus. Šiandien Birutei jau 83-eji. Išvarginto žmogaus amžius reikalauja ramybės ir poilsio. Tačiau jos visad nerami, veržli kūrybinė dvasia neleidžia vien tūnoti slogiuose prisiminimuose. Rašytoja jaučia pilietinę pareigą kuo plačiau ir autentiškiau nušviesti aktyviąją rezistenciją Lietuvoje. Todėl dažnai lankosi Vilniuje, Lietuvos ypatingajame archyve (LYA), taip pat Suvalkijoje ir Dzūkijoje, kur okupacijos metais bene aktyviausias buvo ginkluotas pasipriešinimas Tauro ir Dainavos apygardose, apklausinėja dar gyvus liudytojus, kruopščiai renka faktinę medžiagą. Negailėdama laiko, jėgų nei išlaidų, stengiasi užfiksuoti knygose tikrus faktus apie rezistenciją, papildydama represinių struktūrų protokolų, aktų, pažymų ir kitokios medžiagos, rastos LYA bylose, faksimilėmis. Autorė stengiasi nešališkai užfiksuoti knygose tikrus rezistencijos faktus, kad jie nenuskęstų užmarštyje, o liktų kaip skaudus, bet kartu ir patriotinius jausmus žadinantis istorijos tarpsnis mums ir ateities kartoms. Juk ir anotacijoje, patalpintoje romano Kas apverks jų dalią pabaigoje, B.Adomėnienė primena skaitytojams savo vyro priesaką: Jeigu atsitiktų tokia žemiška nelaimė, kad aš nesulaukčiau laisvės, tai Tavo bus priedermė viską užbaigti Aš tada, būdamas dvasia, melsiu Dievą Tau įkvėpimo ir kūrybinės galios. Aš sklandysiu apie Tave ir kuždėsiu tiesiai į Tavo sielą. Ir kokios kils Tau tada mintys, žinok jos iš manęs. Ar gerai, ar sutinki, ar pasižadi?.. Birutė sutiko, prižadėjo ir net su kaupu visa tai įvykdė. Vyro priesakų įvykdymas, kilnios dvasios didybės ir stebinantis gležnos, gyvenimo išsekintos kūrėjos ryžtas bei veržlumas atskleidžiant istorinę tiesą ją iškelia aukščiau už kai kuriuos išpopuliarintus rašytojus bei istorijos tyrinėtojus, neretai plūduriuojančius melo ir prisitaikėliškumo liūne. Naudodamasi savo pačios kruopščiai surinktais autentiškais liudytojų parodymais ir archyvine medžiaga, B.Adomėnienė, nors ir garbaus amžiaus bei nestiprios sveikatos, sugebėjo per kelerius metus išleisti keturias knygas apie rezistenciją. Pirmoji tokio pobūdžio knyga romanas su tikrų herojų ir faktų atspindžiais Penktas: nežudyk fondo Į laisvę konkurse vertinimo komisijos pripažinta geriausia, o jos autorei paskirta pirmoji premija. Jos autentiškuose apybraižų ir straipsnių rinkiniuose Paskutinieji, Likviduoti Skirmantą, Kardas prieš Saidoką minimi asmenys ir įvykiai, paryškinti beletristiniais potėpiais, anaiptol nepažeidžiančiais tiesos, įeis į skaudžią XX a. antrosios pusės Lietuvos istoriją kaip rūstus kaltinimas žiauriam rusiškam bolševizmui. Birutė kalba ramiai, santūriai, visiems atlaidi ir gailestinga. Tačiau pati neužmiršta ir kitiems neleidžia pamiršti istorinių faktų apie skaudžias mūsų senelių ir tėvų netektis, apie dvasinių vertybių devalvavimą dėl utopinio komunizmo. Didžiulės moralinės žaizdos, palikusios gilius randus, niekada neišnyks iš mūsų tautos istorijos, kol bus tokių iniciatyvių ir pareigingų žmonių kaip B.Adomėnienė. Dar ankstyvoje jaunystėje ši tauri moteris rašė, jog kiekvieno žmogaus gyvenimas tai molinis indas, kuris bet kada ir bet kur gali sudužti, kad ir kaip jį laikytum. Paklausta, kaip vertina dabartinę Lietuvos politinę padėtį, kokius patarimus duotų Seimui, Vyriausybei ir visuomenei, B.Adomėnienė nedvejodama pasakė trumpai: Politinė padėtis manęs, kaip ir daugelio, netenkina: Lietuva įklimpusi nežinomybės liūne, iš kurio nepajėgia išsikapstyti nei Seimas, nei Vyriausybė. Piktų jėgų veikiama susiskaldė visuomenė. Kol valdžioje lyg piktžolės keros buvę sovietiniai nomenklatūrininkai, represinių struktūrų kadriniai ir rezerviniai darbuotojai, klaninė korupcija, tol jausimės nesaugiai. Valdžioje pasigendu patriotiškai nusiteikusių, iniciatyvių žmonių jie nustumti į šalį. Ir ji visiškai teisi. Laikas iškelti ant šlovės pjedestalo tuos intelektualus, kurie sunkios priespaudos metais išdrįso priešintis melui ir apgaulei, kurie nepalūžo kovose už tautos dvasinį pragiedrėjimą, grindė kelius tiesai ir teisingumui. Jais pakeisime savanaudžius su kruvinais komunistinės praeities šleifais, kad nereikėtų murdytis chaose ir netikrume, kad ateities kartos nepriekaištautų mums dėl pasyvumo ir nesugebėjimo blaiviai žvelgti į tėvynės ateitį. B.Pečiokaitė-Adomėnienė ir yra viena tų energingųjų kovotojų už tiesą bei teisingumą. Žmogus, penkiasdešimt metų kentęs melą, apgaulę, žiaurumą, bet išsaugojęs savo dvasią, ir negali kitaip elgtis. Šiandien Lietuvai tokių kovotojų kaip ši tauri moteris reikia kuo daugiau. Tik tokie žmonės gali užkirsti kelią istorijos klastotojams. Juk ir mažytė skruzdėlė velka žymiai didesnį už save šapą, kad sukrautų įspūdingą skruzdėlyną. O atgulti amžinajam poilsiui šalia mylimo vyro Jonučių kapinėse ši energinga moteris dar nesirengia, nes laukia daug darbų. Kauno rajonas
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |