| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Garbė Tėvynei, kad yra kam už ją žūti... Vytautas BAGDONAS
Neatsitiktinai šio rašinio pavadinimu buvo pasirinktas J.Tumo-Vaižganto posakis: Garbė žuvusiems už Tėvynę ir garbė Tėvynei, kad yra kam už ją žūti.... Juk čia pasakojama būtent apie žmones, kurie paaukojo savo gyvybę ant Tėvynės laisvės ir nepriklausomybės aukuro, kurie patyrė daugybę kančių, patyčių, vargo, bet nepalūžo, nes tikėjo gimtosios Lietuvos ateitimi. Anykščiuose gyvena garbaus amžiaus moteris Kazimiera Kerienė, kuri yra gyva istorija ir lietuvių tautos patirtų kančų liudininkė. Ši moteris savo akimis regėjo pirmąją sovietinę okupaciją, Antrąjį pasaulinį karą, pokario metų košmarus. Keturi jos broliai Albertas, Vytautas, Mykolas ir Jonas žuvo partizaninėje kovoje, net nežinia, kur jų kauleliai ilsisi, kokiame raiste ar miške užkasti, kieno kojos jų palaikus mindžioja. Visiems keturiems broliams ir tėveliui, taip pat kovotojui už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, žuvusiam savo sodybos kieme nuo enkavėdistų ir stribų rankos Kazimierui Guobužui po mirties neseniai buvo suteikti laisvės kovų dalyvių savanorių vardai. Pati K.Kerienė pripažinta laisvės kovų dalyve ryšininke. Už pagalbą partizanams, pernelyg didelę meilę laisvai Lietuvai ir didelę neapykantą okupantams Kazimiera atsidūrė Sibire. Buvo ištremta kartu su savo mažuoju broliuku, ketverių metų Broniuku, ant rankų. Paskui mylimą žmoną išvažiavo iš Anykščių ir josios vyras pats savo noru pasirinko tremtį. Broniukas, kurį Kazimiera globojo, saugojo kaip savo akį Sibiro toliuose, tragiškai mirė jau grįžęs į Lietuvą. Jo mirtį iki šiolei gaubia paslapčių šydas, bet Kazimiera nė kiek neabejoja, kad su juo susidorojo kagėbistai, kad toji žmogžudystė buvo užsakyta, nes Bronius Guobužas visur ir visiems kalbėjo tiktai tiesą, o sovietmečiu tiesos sakymas prilygo didžiausiam nusikaltimui. Dabar Kazimiera Anykščiuose gyvena viena. O su savo prisiminimais, pluoštu dokumentų, nuotraukų, knygų. Kartais ji pati prisėda prie stalo, pasiima į rankas šratinuką, pasideda popieriaus lapą ir rašo, rašo. Jos nuostabi atmintis leidžia viską puikiai prisiminti ir atkartoti visus įvykius, žmonių paveikslus, nepakartojamo gyvenimo epizidus. Kai su gerbiama K.Keriene bendravau, tiesiog nepastebimai prabėgo kone visa diena, o kalboms, atrodo, nebuvo galo, ji būtų pasakojusi dar ir dar. Kaip sakė pašnekovė, mirtis vaikščiojo nuolatos josios pėdomis, gyvenimas buvo be galo įtemptas, kupinas rizikos, pavojų. Tačiau mes tiesiog gyvenome ir darėme tai, kas reikalinga šaliai, tautai. Nieko išskirtina aš asmeniškai nepadariau, bet elgiausi taip, kaip liepė sąžinė, kaip diktavo širdis, pasakoja K.Kerienė. Dabar, kaip ir dera, reikia pradėti pasakoti apie viską nuo pradžių, nuo Kazimieros vaikystės, prabėgusios Utenos krašte, Gaspariškių vienkiemyje... Svajojo būti gydytoja... Dabar to nuostabaus Gaspariškių vienkiemio nebeliko. Aplinkui tik tušti laukai, miškų masyvai, jokio trobesio. O tuomet, Kazimieros vaikystėje, Guobužų trobos stovėjo gražioje vietovėje, netoli miško. Carizmo laikais, ten, kur gyveno Kazimieros seneliai, būta dvaro. Tenai ir jos tėvelio tėviškė. Motina Teofilė Bereišytė kilusi iš Utenos, augusi religingoje, šviesių, išsilavinusių tėvų šeimoje. Ji atitekėjo į savo vyro K.Guobužo gimtinę, Gaspariškių vienkiemį, esantį tarp Vyžuonų ir Leliūnų. Čia, Gaspariškiuose, išvydo gyvenimą aštuoni Guobužų vaikai penki sūnūs ir trys dukros. Kazimiera gimė trečioji. Taip jau likimas lėmė, kad jinai gimė 1926-aisiais, per tėvelio vardadienį Kazimierines, tad ir buvo pavadinta Kazimieros vardu. Kaip prisimena Kazimiera, jos tėvas buvo išsilavinęs, mokęsis Rusijoje, be lietuvių kalbos, dar mokėjo rusiškai, vokiškai, lenkiškai. Ir seneliai, ir motina, ir kiti giminės buvo to meto šviesuoliai, taigi ir vaikai augo tokioje aplinkoje. Jų namuose būdavo knygų, laikraščių, veikė radijas. Vaikai nuo mažens buvo mokomi padoraus elgesio taisyklių, patriotiškumo, jiems buvo sudarytos sąlygos mokytis. Kazimiera mokėsi labai gerai, net svajojo būti gydytoja. Deja, aukštesnių mokslų pasiekti nepavyko, nes prasidėjo okupacija, karas. Į Guobužų sodybą rinkdavosi ūkininkai iš kitų kaimų, nes jų tėvas buvo apsiskaitęs, labai progresyvus, tad daug ką galėjo kitiems paaiškinti, patarti. Jis mėgdavo įdiegti savo ūkyje naujovių, pirkdavo įvairių trąšų, visokiausių veislių sėklą, laikydavo pulką žąsų, kalakutų, karvių. Nors ir banke buvo skolų, ir metai pasitaikydavo nederlingi, Guobužai stengdavosi iš paskutiniųjų išsiversti, nepalūžti, lavinti vaikus, nepasiduoti gyvenimo negandoms. Vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo, galėjo patys ką nori sodinti, auginti, prižiūrėti.Tai jiems būdavo tiktai į naudą, nes nebuvo laiko išdykauti, pokštus krėsti. Prisimena Kazimiera ir jaunimo gegužines, vaidinimus, kitus renginius, kuriuos rengdavo vietiniai mokytojai. Visi ėjo linksmintis niekieno neraginami, niekas nesitikėjo kokio nors užmokesčio, padėkos. Mokytojai, kiti inteligentai sugebėdavo visus suburti, uždegti, tokie žmonės buvo tikri energijos šaltiniai. Atrodė, kad per Lietuvą perlėkė mirtis... Kazimieros atmintyje išliko sovietinės okupacijos vaizdai. Jos, kelios merginos, tuomet ėjo į Vyžuonas. Ir išvydo per laukus ropojančius didžiulius tankus, kurie nesirinko jokio kelio važiavo tiesiog per rugių laukus, pievas, viską draskė, niokojo vikšrais. Matė merginos ir būrius kareivių labai keistu apavu. Jų kojos buvo apautos batais ir apvyniotos kažkokiais bintais. Raudonarmiečių buvo tiek daug, kad atrodė, jog prasidėjo karas, ir jiems teks kovoti. O juk dar jokio karo nebuvo. Kai nuėjo Kazimiera su draugėmis į Vyžuonas, išvydo vietinius bolševikinius lietuvius aktyvistus su raudonais kaspinais atlapuose jie sveikino okupantus! Vyžuoniškiai žiūrėjo į neprašytus svečius su išgąsčiu, niekas nežinojo, kokia lemtis visų laukia. Tuo tarpu atsirado išdavikų, kurie to momento buvo išsiilgę, išėjo į gatves linksmi, su gėlėmis rankose, raudonais kaspinais pasipuošę... Apie raudonąjį marą iš Rytų radijas, laikraščiai skelbė nuolatos. Guobužų sodyboje vis rinkdavosi vyrai, sueidavo moteriškės, atvažiuodavo pabendrauti su vietiniais gyventojais gana mokytų žmonių. Atvirai buvo kalbama apie galimą sovietinės valdžios terorą. Tačiau daugelis netikėjo, kad taip gali būti. Ir Kazimieros motina Teofilė Guobužienė nuolat kartojo, kad žmonės per daug bijosi, be reikalo išgyvena, nes irgi netikėjo tuo, kas buvo pranašaujama. Deja, tai buvo tiesa. Prasidėjo pirmieji trėmimai, geležinkelio stotyje išvaduotojai ir vietiniai aktyvistai žiauriausiai elgėsi, atskirdavo šeimas, grūsdavo į vagonus ir leisgyvius senelius, ir mažylius kūdikėlius. Nežinia, nei dėl ko, nei už ką žmonės buvo tardomi, kalinami. Atrodė, kad per Lietuvą tuomet pralėkė mirtis, baisu būdavo net nakvoti namuose, kur nors išeiti dieną visur tykojo pavojai, laukė nežinia, prisimena tas dienas kaip košmarišką sapną mano pašnekovė. Tėvelis K.Guobužas sakydavo, kad Rusijos jau tokia taktika viską naikinti, tam nereikia jokios kaltės, jokių įrodymų. Supratę, ką reiškia išvaduotojai iš Rytų, kai kurie žmonės net pradėjo laukti karo, tikėdamiesi, kad Lietuva šitaip bus išlaisvinta. Kad karas su Vokietija prasidės, irgi niekam nebuvo paslaptis, nes apie tai pranešinėjo radijas, rašė laikraščiai, o Guobužų kieman susirinkę sodiečiai turėjo progą viską sužinoti, išsiaiškinti. Buvo pranešta, kad kai per radiją pasigirs lietuvių liaudies daina Lėk, sakalėli, tai bus ženklas, jog prasidėjo karas... Karo audrose Kazimiera su bendraamžiais kartą buvo gegužinėje Tirmūnuose, kai radijas užgrojo tą dainą. Vokiečiai netrukus jau bombardavo Uteną. Rusų kariai tuomet basi, pusnuogiai, net nespėję pasiimti ginklų, lėkė tolyn. Kadangi Guobužai gyveno prie miško, tai labai aiškiai matė, kas ir kur lekia slėptis. Pasirodydavo raudonarmiečiai tai šen, tai ten alkani, prastai apsirengę, tikrai varganai atrodantys. Tuo tarpu vokiečiai buvo be galo tvarkingi, pasitempę, švariai apsirengę, atrodė tarsi parade. Jų kariuomenė buvo labai gerai aprūpinta. Vokiečių kareiviai atvažiuodavo į pamiškėje gyvenančių Guobužų sodybą, norėdami patikrinti, ar miške nesislapsto raudonarmiečiai ir sovietiniai partizanai. Kazimieros tėvas mokėjo vokiškai, tad su kariškiais pasikalbėdavo, pavaišindavo juos obuoliais, gira, pienu. Patys jie į mišką nelindo, tik teiravosi, ar miške nėra priešų. Nors iš tiesų ten būdavo apsistoję ir kariai, ir partizanai, kuriems ginklų, maisto numesdavo sovietinės kariuomenės lėktuvai, nei Guobužai, nei kiti vietiniai žmonės apie tai nesakydavo, tad vokiečiai ir patikėdavo. Visi stengdavosi išvengti susišaudymų, kraujo praliejimo. Kazimierą tėvas net kai kada pasiųsdavo nubėgti pas kokį nors prijaučiantį sovietams žmogų, kad šis įspėtų savo bičiulius, jog tie nebandytų kišti nosies iš miško, nesumanytų šaudyti vokiečių. Juk tuomet galėjo nukentėti ir kaimo gyventojai, visai niekuo dėti žmonės. Tėvas sakydavo: Reikia išgyventi. Nepataikaujant, nepadlaižiaujant, bet padedant vieni kitiems, reikia išvengti kraujo praliejimo, beprasmių mirčių... Bent jau karo pradžioje šito Gaspariškių kaime buvo išvengta, nenukentėjo nei vieni, nei kiti, gyvi išliko ir kaimo žmonės. Bet tai buvo tiktai Antrojo pasaulinio karo pradžia. Visų baisumų, košmaro pradžia. Apsišaukėliai Tiesa, kai kas sugebėjo sau prisirašyti įvairių nuopelnų ir tuo sovietmečio laikais didžiuotis. Kazimierai tremtyje Krasnojarske vienas pažįstamas, toks Modestas Urbonavičius, padovanojo jo paties išverstą iš lietuvių kalbos į rusų uteniškio prisiminimus apie sovietinius partizanus. Įteikė tą knygą kaip didžiausią dovaną, mat ten rašoma apie Kazimieros gimtąsias vietas. Kai jinai tą knygą perskaitė, suprato, kad autorius tikrai apsimelavo. Rašė prisiminimuose tasai buvęs sovietinis partizanas, kaip jie didvyriškai kovojo su vokiečiais, kaip vertė nuo bėgių karinius ešelonus, kiek žygdarbių atliko. O juk viso to nebuvo, jokių mūšių, jokių žygdarbių. Kadangi knygoje rašoma apie jai pažįstamas vietas, tai moteris puikiausiai atsimena, kas buvo ir ko nebuvo. Pasak Kazimieros, tiesiog pikta, kad panašių apgavysčių būna ir dabar. Kartais tie, kurie nieko nepadarė dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, taip garsiai šaukia apie savo nuopelnus, kad net iškovoja visokių apdovanojimų, privilegijų. O tikrai nusipelnę žmonės yra kuklūs, nerėkia garsiai, nieko nereikalauja, tad ir lieka neįvardyti, pamiršti. Ne paslaptis, 1991 m. sausio 13-ąją nukentėjusiųjų sarašas vis ilgėja. Parlamento gynėjų atsiranda kasmet vis daugiau ir daugiau, nors kai kurių žmonių tomis dienomis niekas nei prie Parlamento, nei kur kitur neregėjo. Po šių apmąstymų vėl kalbamės apie rūsčius karo metus. Pasak anykštėnės, tas karas Lietuvai buvo primestas, nereikalingas, tiek rusai, tiek vokiečiai vaikščiojo šia žeme kaip okupantai. Ir vieni, ir kiti susitepė rankas žmonių krauju. Lietuviai ne žydšaudžiai Tai žilagalvė, gyvenime šilto ir šalto mačiusi, daug išgyvenusi ir iškentėjusi K.Kerienė pakartojo net kelis kartus. Ir su pasibaisėjimu papasakojo apie tragiškus žydų tautybės žmonių likimus. Kartą turgaus dieną jų tėvelis namo parsivedė žydę ir jos dukrą Aną, gal kokių penkiolikos metų mergaitę, panašaus amžiaus kaip Kazimiera. Motina verkė, išgyveno dėl šeimos likimo, nes vokiečiai buvo visus įspėję, kad jeigu kas padės žydams, sulauks tokio pat nuosprendžio. Tačiau tėvas sakydavo, kad negalima palikti kito žmogaus bėdoje, reikia jam padėti. Nujausdamas, kas laukia žydų, K.Guobužas priglaudė moterį su dukra po savo stogu, slėpė, maitino. Tačiau toji moteriškė ilgai neužsibuvo, susirengė į Uteną. Kazimiera prisimena, kaip tėvelis įspėjo, kad tenai joms rodytis pavojinga, siūlė išvežti jas kur nors pas ūkininkus, kad galėtų ten pasislėpti ir sulaukti geresnių dienų. Tačiau jokie įtikinėjimai nepadėjo, žydė su dukra išėjo į Leliūnų pusę, netikėdamos tragiška baigtimi. Netrukus jos buvo sulaikytos, o paskui sušaudytos su kitais žydais. Tėvelis tuomet dažnai stebėdavosi, kaipgi tokia didelė minia žydų paklusdavo keliems sargybiniams. Juk galėjo bėgti, pasipriešinti. Bet ėjo visi labai nuolankiai, tarsi susitaikę su savo likimu. Guobužai dėl žydų žudynių labai išgyvendavo, gailėjosi tų žmonių. Pasak Kazimieros, dabar daug kas bando mesti šešėlį ant lietuvių tautos, pavadindami žydšaudžiais. O juk lietuviai ne žydšaudžiai. Žinoma, atsirasdavo vienas kitas ir toks žmogus, bet tai buvo vienetai. Kai kuriuos mūsų tautiečius be reikalo stengiamasi apjuodinti, apšmeižti. Pavyzdžiui, karo metais gimtinėn iš miestų sugrįždavo studentai, kurie mokėjo vokiečių kalbą ir bendravo su kariškiais, kartu net fotografavosi. Vėliau tos fotografijos buvo išplatintos, ir tie studentai apšaukti žydšaudžiais. Kai ką vokiečiai išvarydavo prievarta saugoti getų, netgi ginklų neduodavo ir tokius vadina dabar budeliais. Dabar jau pasidarė madinga visus kaltinti, juodinti, net neįsitikinus, kaip buvo iš tikrųjų, kas iš tiesų savo valia padėjo vokiečiams naikinti žydus, kas visai niekuo neprisidėjo, nesusitepė rankų krauju. Pasipriešinimo kovoje Vyriausias Kazimieros brolis Mykolas, buvęs gimnazistas, kartu su bendraamžiais prievarta buvo išvežtas į Vokietiją, kur vermachte buvo apmokytas. Parengti kariauti Lietuvos jaunuoliai buvo apginkluoti ir vežami į frontą. Pabėgę ir su vokiška uniforma, ir su ginklais grįžo į gimtinę. Bet čionai likti buvo jau nesaugu. Jaunuoliai buvo gaudomi ir siunčiami į sovietinę armiją, po trumpų apmokymų vežami į frontą. Kiti jauni žmonės nežinia kur dingdavo tiesiog buvo sunaikinami. Juk ne veltui veikė istrebiteliai naikintojai. Jie plėšė, žudė žmones, degino sodybas. Taip norėjo parklupdyti tautą, ištremiant ar sunaikinant inteligentus, ūkininkus, darbingus jaunus žmones. Vyrai,nenorėdami būti raudonarmiečiais ar žūti be jokios priežasties nuo pasalūniškos istrebitelio kulkos, ėmė būriuotis, slapstytis, kastis bunkerius ir rinkosi ginkluotą pasipriešinimo kovą. Kaip ir anksčiau, Guobužų sodyboje buvo susibūrimų vieta, klausomasi per radiją žinių, tariamasi, kaip elgtis toliau, klausiama labai daug išmanančio, apie politiką nutuokiančio senojo Kazimiero Guobužo patarimų. Pirmasis bunkeris ir buvo iškastas 1944-aisiais jų sodyboje, kur susibūrė partizanai kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę pasiryžę žmonės. Kazimierai teko saugoti partizanus nuo pašalinių akių, kai šie ateidavo nusiprausti ar pavalgyti. Vietiniai žmonės apie partizanus žinojo, visokeriopai juos rėmė, kiek išgalėjo, tiek ir padėjo. Žinoma, saugumiečiai už didelius pinigus sugebėdavo pasiųsti į partizanų būrius savo tarnus, kurie išdavinėjo miško brolius, partizanų vardu žudė, plėšė nekaltus žmones ir taip žemino tikrų partizanų autoritetą, teršė dorą jų vardą. Brolis Mykolas, pabėgęs nuo vokiečių ir nenorėjęs tarnauti rusams, pirmiausia stojo į partizanų gretas, pradėjo organizuoti ir kitus. Sušaudė tėvą, sudegino trobesius Kazimieros akyse tebestovi klaikus 1944 m. gruodžio 14-osios vaizdas, kai jų sodyboje buvo įvykdyta šiurpi akcija. Jau dienos metu sodybą pradėjo supti Utenos garnizono kareiviai ir skrebų pulkai. Be abejo, jiems buvo pranešta, kad Guobužų sodyboje organizuojamas partizanų branduolys, tad tikėjosi surasti ir susidoroti. Tėvas tuo metu buvo išvažiavęs į Uteną su sūnumi Vytuku, nes vaikas buvo susižalojęs pirštą, buvo būtina medikų pagalba. Vos išvydę atvažiuojančius sunkvežimius su ginkluotais kareiviais, Jonas ir Albertas išėjo iš namų. Paaugliai suprato, kad susitikimas su tokiais žmonėmis yra nemalonus, gali baigtis kraujo praliejimu, mušimu, kankinimu, tad ir nusprendė pasislėpti. Sesuo Regina buvo mokykoje Vyžuonose. Kitų namiškių irgi nebuvo. Broniukui tą dieną kaip tiktai sukako treji metukai. Jis sėdėjo troboje. Čia liko ir Kazimiera su motina. Bunkeryje tuo metu būta partizanų. Kažkas, išvydęs besupančius sodybą garnizono karius ir civilius žmones, neiškentė ir šovė. Prasidėjo susišaudymas. Rusų karininką partizanai sužeidė, jį, paplūdusį kraujais, įnešė į trobą. Šūviai aprimo... Pavakare namo sugrįžo tėvas kartu su Vytuku tasai jau be piršto, parišta ranka. Grįžo ir Albertas, kuris, pasikinkęs arklį, išvežė sužeistą karininką į artimiausią ligoninę. Kariuomenė su skrebais irgi išsinešdino. Partizanai taip pat spėjo iš Guobužų sodybos pasitraukti į mišką. Tėvas suprato, kad tikrai jiems nebus dovanota ir pakalikai sugrįš, tad rengėsi išvesti gyvulius, pasislėpti. Deja, nespėjo. Vakare jų sodyba vėl buvo apsupta. Tuomet ir prasidėjo egzekucija. Pirmiausia buvo padegtas klojimas, visur viską vertė kareiviai su savo talkininkais. Išvydę gaisrą, iš miško puolė padėti partizanai, tačiau pateko į pasalą. Prasidėjus susišaudymui, žuvo vienas raudonarmietis, keli partizanai. Tuomet stumdydami, mušdami užpuolikai išstūmė Kazimierą Guobužą į kiemą. Nuo to laiko jo gyvo namiškiai ir nebematė. Skrebai su kareiviais susodino už stalo Vytautą su parišta ranka, motiną ir ją, Kazimierą, niekur neleido išeiti. Broniukas sėdėjo ant krosnies. Jau degė pirtis, tvartas. Tėvas dar spėjo paleisti karves, arklius, tad šie lakstė lauke. Bet tvarte liko kiaulės, avys, paukščiai. Girdėjosi baisus žviegimas, degančios avys tiesiog rėkė žmogaus balsu... Kazimiera jau įsivaizdavo, kad ateina mirtis. Todėl, įėjusi į seklyčią, dar spėjo užsivilkti juodą suknelę pasiruošė pačiam blogiausiam. Vis mąstė apie tai, kad štai jau juos visus sušaudys... Kareiviai išvarė į lauką, sustatė prie namų. Motina, pašnibždėjusi vaikams, kad sode po obelim negyvas guli jų tėvelis ir keli nušauti partizanai, atsiklaupė prie trobos. Kazimiera motinai pasakė, kad prieš okupantus ir jų pakalikus nereikia klauptis. Toji paaiškino, kad klaupiasi ne prieš juos, o prieš savo namus. Klūpojo motina, meldėsi, o bjauriai keikdamiesi, šūkaudami girtais balsais kareiviai ir skrebai laistė benzinu namo sienas. Greitai pirkia jau liepsnojo, kambarys nušvito raudona pašvaiste. Ten buvo likęs Broniukas, bet namiškiams jo pasiimti neleido, pabandžius pakliūti į namus, stumdė ir mušė. Ir štai tiesiog stebuklas. Trejų metukų vaikas nulipo nuo krosnies ir per ugnį pusnuogis, basas išėjo į lauką. Net neapsvilęs, neapdegęs vaikelis apkabino verkiančios motinos kojas... Kazimiera, nieko nebelaukusi, šoko pro kareivius į degantį namą ir išnešė pirmą pasitaikiusį lovos apklotą, kad galėtų susupti pusnuogį broliuką. Ir vos nežuvo. Mat vienas skrebas jau iškėlė automatą ir ruošėsi šauti. Tačiau nespėjo. Artyn prie jo lėkė karininkas ir šaukė: Nešaudyti, nešaudyti!, o vienas rusų kareivis čiupo už skrebo laikomo automato ir pakėlė jį į viršų, ten kulkos ir pasipylė... Jų likusią negausią šeimyną bematant apsupo kareiviai ir pradėjo vesti Stabalunkių kaimo link. Skrebų neprisileido ir artyn. Pasak Kazimieros, visa laimė, kad dar buvo kareiviai, tai jie drausmino skrebus, neleido šiems savivaliauti. Nors ir labai keista, bet okupantai buvo geresni už lietuvius aktyvistus, kurie pasižymėjo žiaurumu, mušė, tyčiojosi, kankino, žudė, darė ką tiktai norėjo. Kazimiera, pati vos paeidama, nešė Broniuką, visą laiką klupo, griuvinėjo ir vėl stojosi. Motina visai buvo bejėgė, pasimetusi, ištikta šoko. Varė kartu ir Vytautą, taip pat ir kaimynę. Taip keliavo tris kilometrus iki Stabalunkių. Nuo kalno dar atsigręžė link namų. Išvydo tiktai rusenančių degėsių krūvas ir dūmtraukį, iškilusį tarp apanglėjusių obelų... Krėtė šiurpas, buvo be galo skaudu ir liūdna. Tą akimirką Kazimierai toptelėjo mintis, kad viską reikėtų aprašyti, tą tragediją papasakoti visiems... Ją taip sukrėtė tie išgyvenimai, kad toliau eiti nebegalėjo. Atsisėdo. Kareivis paėmė iš jos rankų broliuką ir kažkur nusinešė. O Kazimierą kartu su motina, atsitiktinai patekusią į jų namus kaimynę ir brolį Vytautą įsodino mašinon ir atvežė į Uteną. Tenai visus išskyrė, uždarė į rūsį. Tylėjo kaip... sniego stulpas Rūsyje buvo kokia dešimt moterų. Be galo šalta, pro atvirą langelį visą laiką vidun snigo. Neilgai trukus Kazimierą išvedė tardyti. Šaukė, rėkė ant jos enkavėdistai, daužė kumščiu stalą, bet nieko iš jos neišgirdo. Jinai stovėjo visa sustingusi, sušalusi, tarsi praradusi nuovoką, tad ir tardytojai suprato, kad iš tokio sniego stulpo nieko neišpeš. Paliko tą kartą ramybėje. Ji girdėdavo tardomų, kankinamų žmonių šauksmus, dejavimus, pro langelį matė, kaip kruvinas, nebegyvas aukas enkavėdistai tempdavo ir mesdavo į gilią, gal net specialiai iškastą šachtą... Ant rūsio sienų akmenukais prirašinėta atsisveikinimo laiškų, kartu kalinčios moterys visaip kalba, nežino, koks bus jų likimas. Neramu ir Kazimierai. Ir dėl savęs, ir dėl motinos, brolio. Truputį palengvėjo, kai motina perdavė jai gabalėlį duonos, lašinių ir paltą. Pasirodo, per tą sumaištį namuose ji apsirengė net du paltus, todėl, žinodama, kad dukra šąla, atidavė jai vieną paltą... Dar vieną naktį Kazimierą tardė, bet toji vis kartojo nieko nežinanti, tad vėl iš jos nieko nepešė. Paskui kartą ją su kitomis moterimis išvedė plauti tardymo kambario. O Dieve, koks šiurpus vaizdas pasitiko. Kambario grindys, sienos aptaškytos krauju, ant stalo kruvini įrankiai, kuriuos budeliai naudojo tardydami savo aukas. Troškus kraujo ir papirosų dūmų tvaikas. Vien nuo tokio vaizdo mergina apalpo. Todėl ir kruvinų grindų jai nebeteko plauti. Po kelių dienų pavyko išeiti laisvėn. Sugrįžo Kazimiera su motina, buvo paleistas ir Vytukas. Pasiėmė jie viename kaime pas Šerėnus paliktą Broniuką. Atsirado ir Jonas su Albertu. Taip dalis šeimos vėl susibūrė... Be savų namų Pirmiausia juos, paleistus iš kalėjimo, pasitiko... galvijai. Alkani, išsekę puolė prie šeimininkų, maurojo, laižė juos, visur sekė iš paskos. Sudegusioje sodyboje dar tvyrojo slogus degėsių kvapas. Sode tebegulėjo tėvo lavonas. Kančių kelius turėjo praeiti Guobužų šeima, kol gavo leidimą palaidoti žmogų Vyžuonų kapinėse. Albertas pasakojo, kad kariuomenė ir stribai dar ketvertą dienų buvo apsupę jų sodybą. Penkiolikmetis vaikinukas atėjo slapčia prie tėvo lavono. Čia staugė šuo ir bastėsi budeliai. Karininkas, išvydęs Albertą, pasiteiravo jo pavardės, šis pasakė visai kitą, tačiau karininkas vis tiek šovė į pilvą. Sužeidė, bet jisai nušliaužė tolyn, tai jį ir išgelbėjo geri žmonės išvežė į ligoninę. Guobužų šeima nebeturėjo savo namų, tad keliavo iš vienos vietos į kitą, nakvodavo tvartuose, klojimuose, pirtyse, kur tiktai jiems suteikdavo prieglobstį geri žmonės. Kagėbistai įspėjo gyventojus, kad šiai šeimai niekas nepadėtų, kad liaudies priešai niekur nerastų paramos, užuojautos, ramybės. Bet ne visi tų įspėjimų paisydavo. Iš rudens buvo apsėti laukai, išaugo, subrendo javai. Juos pjaudavo naktimis vieni saugojo, o kiti pjovė. Štai koks buvo tas gyvenimas. Be savų namų, be ramybės. Mažąjį Broniuką tampydavome kaip kokį lagaminą iš kaimo į kaimą, iš trobos į trobą, prisimena Kazimiera, net po šitiek metų negalėdama apie tai ramiai kalbėti. Buvau kaip vanduo ir ugnis Ketvertą metų Kazimiera palaikė ryšius su Mykolu ir kitais partizanais, buvo jų ryšininkė. Ne kartą yra išgelbėjusi miško brolius, laiku suteikusi vertingą informaciją. Mergina visi labai pasikliaudavo, toji, rizikuodama savo gyvybe, vykdydavo įvairiausias užduotis. Pašnekovė prisimena, jog vaikystėje buvo labai judri, drąsi, mėgdavo karstytis po medžius, jodinėti arkliu, lakstyti, niekas jos nesulaikydavo. Motina net bardavosi, kad tokia mergaitė daro gėdą savo valiūkiškais poelgiais. Tačiau tai, ko ji vaikystėje išmoko, labai pravertė jai partizaninėje kovoje, vėliau Sibiro tremtyje. Buvau kaip ugnis ir vanduo niekas negalėdavo manęs sulaikyti, sudrausti, neturėjau jokio baimės jausmo, nors kartu dažnai vaikščiojo mirtis, prisipažįsta Kazimiera. Partizanams vėliau yra daug padėjęs ir Kazimieros vyras Juozas Keras, buvęs labai geras siuvėjas. Siuvo jiems uniformas, milines, pritarė žmonos veiklai. Kazimiera už partizaninę kovą Panevėžyje už akių buvo nuteista dešimčiai metų kalėjimo, jos paieška buvo paskelbta visoje SSRS, bet mergina kartais vis pasirodydavo gimtajame krašte. Graži, simpatiška mergina patiko ne vienam enkavėdistui ar skrebui, kai kurie bandydavo net meilintis, tad įspėdavo apie gresiančius pavojus, patardavo slėptis, išvažiuoti. Ne visi ir tie žmonės buvo blogi. Pasitaikydavo ir visai žioplų. Antai ji jau buvo ieškoma, o enkavėdistai dar bandė Kazimierą prikalbinti bendradarbiauti su jais, šnipinėti. Aišku, iš tokio bendradarbiavimo nieko neišėjo. Būdavo momentų, kai ją gelbėdavo pats likimas. Kartą jos vos nesučiupo, atpažino mieste ir vijosi. Toji pasislėpė... namuose, kur vyko laidotuvės. Atsisėdo šalia giedotojų ir kitų šermenų dalyvių, o čia užsuko ir aktyvistai su fotografija rankose. Kažkodėl jie nešiojosi ne Kazimieros, bet jos pusseserės nuotrauką. Kažką įtarė, bet į fotografijoje pavaizduotą merginą Kazimiera nebuvo labai panaši. Pareikalavo parodyti dokumentus. O kas gi į laidotuves eidamas nešasi dokumentus? Išėjo enkavėdistai, paskui juos išlėkė ir Kazimiera. Pasitaikė pro šalį važiavęs geras žmogus, įsisodino į roges, pavežė gabalą kelio. Po kokio pusvalandžio, supratę klastą, į laidotuves vėl sugužėjo enkavėdistai su stribais, o josios jau ir pėdos atšalusios... Panašių nutikimų, tiesiog žaidimų su pavojais per Kazimieros gyvenimą būta labai daug. Ji laimingai išvengė mirties. O štai keturi broliai padėjo savo galveles... Žuvo už Tėvynę Visi keturi Kazimieros broliai pasirinko partizaninę kovą. Ir visi žuvo už Tėvynę. Mykolas Guobužas Šaulys žuvo 1948 m. balandžio 14-ąją. Savaitę jį ir kitus partizanus vežiojo, laikė išmetę ant grindinio tai Utenoje, tai Leliūnuose. Nors išniekintas, sumaitotas, bet nepasidavęs priešui, drąsiai sutikęs mirtį. Nežinia, kur ilsisi jo kauleliai, kur budeliai užkasė šio partizano palaikus. Apie Mykolo mirtį pranešė brolis Vytautas, kai dar Kazimiera gyveno Anykščiuose. Tų pačių metų gegužės 22-ąją ją ištrėmė. Apie kitų brolių žūtį ji sužinojo jau būdama toli nuo gimtųjų namų. Albertas Guobužas-Šamas žuvo 1949 m. kovo 24-ąją. Nolėnų kaimo gyventojo Šimonėlio sodybos bunkeryje tuo metu buvo Vytauto apygardos laisvės kovotojų vadas, tuo pačiu ir Rytų Lietuvos srities partizanų vado pavaduotojas pulkininkas Vincas Kaulinis-Miškinis ir grupė partizanų, tarp jų ir Albertas. Bunkeris buvo apsuptas čekistų ir skrebų, bandantys išsiveržti iš apsupimo partizanai pateko į kryžminę ugnį. Vieni krito nuo priešų kulkų, kiti, nenorėdami gyvi pasiduoti, nusišovė ar susisprogdino patys. Partizanų žūties vietoje pastatytas paminklas, jų atminimas gražiai pagerbiamas. (Bus daugiau)
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |