|
Prisimenant kunigą Kazimierą Vaičionį
 |
|
Kun. Kazimieras Vaičionis
(1921-2002)
|
Man buvo lemta savo kelyje sutikti didžiai gerbiamą kunigą
Kazimierą Vaičionį. Susitikome Vorkutos lageryje Rudnik. Tai buvo
nuostabios sielos, tvirto charakterio asmenybė. Susitikęs pajutau
man dvasiškai artimą žmogų. Kaip ir kunigo, mano vaikystė ir jaunystė
buvo sunkios. Nuo 7-erių metų ganiau svetimą bandą, tarnavau pas
gerą ūkininką, kurio šeimoje išmokau mylėti Tėvynę, darbą, Dievą
ir Bažnyčią, dėl ko sovietai nuteisė ir išvežė į Vorkutos lagerius.
Barake Nr.35 mano ir kun. K.Vaičionio gultai buvo šalia. Kurį laiką
su kunigu teko dirbti tą patį darbą iš einančio anglies transporterio
siurbti uolienos gabalėlius. Po to aš buvau nusiųstas dirbti į anglių
kasyklą požemyje, o kunigas buvo paskirtas dirbti prie naujai tiesiamam
geležinkeliui pilamo pylimo. Tai buvo labai sunkus darbas. Žiemą
sunkiausiomis sąlygomis reikėjo kapoti žemes pylimui, o ir vasarą,
kai tave puolė kraujasiurbiai, tai buvo be galo sunkus darbas. 1953
metais už dalyvavimą bado streike abiem teko pasėdėti karceryje.
Barake dažnos buvo kratos ir kartą pas mane čiužinyje atrado popieriaus
laiškams. Kadangi tai buvo didelis režimo pažeidimas, aš atsidūriau
karceryje. Bet tos pačios dienos vakare, pamainai vykstant į darbą,
mane nuvedę prie vartų prijungė prie brigados vyrų. Kitą dieną pastebėjau
nepatikliai į mane šnairuojančius kalinius. Pasitaikė proga pas
kun. K.Vaičionį eiti išpažinties. Aš jam, kaip kunigui, prisipažinau,
kad mane tardant vertė bendradarbiauti su saugumu, kad manęs klausinėjo
ir apie jį. Kunigas mane nuramino ir sustiprino dvasiškai. Praėjus
kelioms dienoms pastebėjau, kad kaliniai nebešnairuoja ir elgiasi
draugiškai. Retkarčiais iš namų siuntinių gaudavome, pasidalydavome
su kitais, ypač su tais, kurie badavo. Kunigas mane, kaip jaunesnį,
globojo ir palaikė dvasiškai. Jis spinduliavo didžiule meile Tėvynei.
Po sukilimo kun. K.Vaičionį įkalino Krestų kalėjime, iš ten jis
buvo išvežtas į Intos lagerius ir vėl į Vorkutą. Po kalinimo ir
tremties kunigui į Lietuvą nebuvo leista važiuoti. Buvo priverstas
apsigyventi Latvijoje, ten jis vargonininkavo Rezeknėje ir Jekabspilyje.
Kai jau galėjo grįžti į Lietuvą, kunigauti jis galėjo tik mažose
parapijose. Kunigui dirbant Turgelių bažnyčioje, man teko jį aplankyti.
Radau jį apvergtinose sąlygose: kunigas miegojo pačioj bažnyčioj,
už altoriaus. Paskui jis dar dirbo Ceikiniuose. Nors kunigavo skurdžiose
parapijose, bet daug rašė, kūrė eiles ir eilėms pritaikydavo gaidas.
Kun. K.Vaičionio eilės alsavo meile Tėvynei, Dievui, begaliniu skausmu
dėl nelaisvėje kenčiančios tautos. Lageriuose rašytomis eilėmis
jis kentėjo kartu su broliais ir sesėmis, giliai įsijausdamas į
jų skausmus, netektis, neviltį... Antanas ŠIMĖNAS
Kun. Kazimieras Vaičionis
Lietuvos jeremiada
Tėvynės raudojimas
Žmonių išvežimai į Sibirą
Mūsų Tėvynė liūdesio tyruos
lyg ta našlė be namų.
Sėdi ir tyli, žvelgia tolybėn,
šluostos akis nuometu.
Skausmo gadynių senąją lyrą
iš Jeremijo raudų
skambinai tyliai
Pirštai sustirę
ieško graudingų gaidų
Mano geriausi ir mylimiausi
vargsta rytuos, vakaruos
Mano jauniausi, patys drąsiausi
jau nužudyti, kapuos
Verkit, takeliai, girios, kalneliai,
verkit, apžėlę laukai!
Verkit, sodeliai, vargšų nameliai,
miestai, miesteliai, kaimai!..
Žiauriai apvylę priešai supylė
gyvajai tautai kapus,
tankų grandinėm jie apipynė
laisvojo miesto kelius
Verkite, aikštės, siaurosios gatvės,
verkit, visi trys kalnai:
dieną ir naktį judošių akys
seka visur taip klaikiai
Verkite, rūmai, senieji mūrai,
verkit, nauji pastatai:
dukros ir sūnūs tardomi pūva
Tarp sienų slaptų kapai
Kaip šiaudų kūlį nugaras kūlė,
pragaras šėlo rūsy
Traukė liežuvį, kol neišdžiūvo
kraujas, užviręs širdy.
Verkit, drebėkit, Vilniaus griuvėsiai,
požemiai verkit slapti!
Skausmo palėpės, nebetylėkit,
šaukit, kapai nerasti!
Verkite, pilys, tuščiosios vilos,
bokštai, bokšteliai, stogai:
skausmas beribis mano krūtinę
plėšo
Raudokit, varpai!
Verkite, akmenys, plytos, plakatai,
verkit, elektros stulpai!
Iš gimto krašto plaukia be krašto
į ištrėmimą vaikai
Kūdikiai laksto, klykia ant gatvių:
Mama, tėveli, kur tu?!
Kraujas apšlakstė miestus,
ašaros liejas srautu.
Kai nusiminę žmonės nutilę
bijo parodyt akių,
verkit, vežimai, ratai plieniniai,
verkit, langai traukinių!
Traukiniai lekia
Namų netekę,
verkia vagonuos vaikai:
juos užrakino
skausmas užkimo
Laisve, kur Tu palikai?
Šventovių išniekinimai
Man širdis plyšta regint bažnyčioj
gaujas bedievių girtų
Kaip jie išdrįso kryžių sutrypti,
spjaut ant Švenčiausio taurių?!
Verkit, altoriai, verkit, vargonai,
verkit, vitražai langų
Stovi šventovėj stalas tironų
Stalinas rykštė vergų.
Jei aimanuojant, kam jam dainuojat,
alkstat prie savo grūdų,
iš vaikų duonos kraunat aruodą
jam lig šventovės skliautų?!
Šalty, sutemus eilės senelių
stovi ir laukia kantriai,
kad dėl vaikelių duonos kąsnelį
vėl atsipirktų brangiai.
Pirštuos drebėkit, nebetylėkit,
žemosios stygos, garsiau!
Akys sudrėko, širdį sugėlė
Aukštosios stygos, greičiau!..
Stygos plieninės prie pat krūtinės
trūksta
Nutrūko giesmė
Šaltas ledinis skausmas patvino,
jo neregėta gelmė.
Mūsų Tėvynė amžių didvyrė
ir karalienė tautų
Štai geležinę velka grandinę
ant savo rankų šventų.
Laisvės Kūrėjas klausės, žiūrėjo:
skausmas baisus, be vilties
Pasigailėjo, sielon pasėjo
drąsą Laisvos Ateities.
Tegu nubunda, jėgą pajunta
Laisvę pamilus širdis!
Širdžių šventovės nieks nesugriovė,
ji atgimimo viltis.
Lietuva prie nušautų sūnų
Jau baigėsi diena, sutemo
Taip kaukia rudenio šiaurys
Kokia graudi gaida ant žemės,
krūtinę varsto šiurpulys.
Prie kelio Lietuva Senelė
nuliūdus sėdi po egle
ir lyrą derina ant kelių,
jos skausmas liejasi giesme:
Klausykite, sūnų sūneliai,
klausykit, dukros dukterų,
ko širdį man taip baisiai gelia,
kodėl tylėt nebegaliu
Žiūrėkite, už to miškelio
dar snaudžia devyni miškai:
ten vaikščiojo jūsų tėveliai,
ten jų ir protėvių kapai.
Nustokit, debesys, lynoti,
nustoki siautėjęs, šiaury!
Nors čia man leiskite raudoti,
kai plėšosi giesmė širdy
Jie nieko pikta nepadarė,
tik nenorėjo būt vergais
Kaip paukštelius juos čia suvarė,
kaip kiškelius pikti vilkai.
Suvarė juos tironų gaujos,
ginkluotos apgaulės ugnim,
už tai, kad mano brangią liaudį
jie gynė, vedės su savim.
Čia šalo jie, čia kentė badą,
čia Dievui meldės už mane,
čia, slėptuves sau pasidarę,
po žemėm vyto lyg karste.
Ir vertė kunigus prakeikt juos,
o motinas atsižadėt
Bet sielos jų čia vaikščios vaikščios,
nors kūnų jau seniai nebėr.
Raudokit, drebulės ir pušys,
raudokit, ėgliai, lazdynai:
ne vienas karžygys suklupęs
čia šaukė: Dieve, Tu matai
Mano dvasia to vieno troško:
tik Laisvės, Laisvės
O dabar
tegu širdis aru iššoka,
vergu nebūsiu!.. Ak, vardan
Kūrėjo, sąžinės, tėvynės!..
Ir liejosi taurė kančios
O, tamsiosios miškų tankynės,
kam išdavėt juos dėl aukos?!
Raudokit, ąžuolai ir liepos,
raudokite, balti beržai,
raudokit, kalno eglės lieknos,
raudokit, slėnio putinai
Raudokite, pliki kirtimai,
raudokit, samanos liūnų:
kiek daug žaizdų jūs sutalpinot,
kiek daug jūs paslėpėt sūnų!..
Kuriuos palikot, tie ant gatvės
gulėjo kruvini, nuogi,
jų akys kaip grabnyčių žvakės
užsidegė manoj širdy
Raudokite, keliai ir dulkės,
raudokit, purvini grioviai!..
O amžiai, jūs ant kelių pulkit,
pagerbkit! Tai mano vaikai
Ir pertrūko styga plieninė,
nutilo nebaigta giesmė,
tik dargana, sunki, ledinė,
dar šėlsta tartum nuodėmė.
Ir klausosi tautų Teisėjas
to skundo ir rudens audros
Tai Jo gailestingumas sėja
į širdis didvyrių drąsos.
Prie tardymų kalėjimo
Kai dainių sukaustytos rankos
negali pravirkdyti kanklių,
pragysta Tėvynė pati,
o giesmė jos graudi
Nei gegutė miške, nei lakštutė sode
nesiskundžia taip savo dalia
kaip valdovė tautų, Lietuva karžygių,
lyg našlė, išvyta iš gimtųjų namų,
beieškanti savo vaikų,
jaunų nekaltų,
prieš kalėjimo angą
savo skundą į dangų
sudėjo
Ir visas pasaulis Kūrėjo
nutyla
Jos klausosi vėjas,
užsnūdęs ant žiedo obels.
Jos rauda net drugelį prikels,
net mėnulio delčia
klausos, stebis kančia
ir su žvaigždėmis verkia slapčia
O namams kalinių
nuo šitų aimanų
akmenys tirpsta vašku,
prakaituoja krauju,
kurs laša šalčiu
ant melsvųjų žarų,
kai Jos lūpos sustingę
šitą giesmę graudingą
pragydo.
O Viešpatie, Dieve Galybių,
kodėl šitą taurę kartybių
davei man išgert su kaupu
iš mano vaikelių kančių?!
Kas paguos, kas užjaus?!
Aš kaip paukštė blaškaus
tarp miškų, tarp laukų, tarp dangaus
O vaikeliai vaikai, -
mano skausmo sparnai,
tiek skrajoję, plasnoję laisvai,
kam atnešėt vargšę čionai,
kur baisūs namai?!
Štai dabar aš pakilti,
kančių taurę išpilti
bejėgė.
Man sąnarius šiurpas sugėlė:
taip baisiai dar nieks nekalėjo
kaip mano vaikai nekalti,
sumesti, surišti lyg pėdeliai prėsluos
Jie tamsiausiuos rūsiuos
susiglaudę dar dreba vienuos marškiniuos,
kur vandens pripilta cementinė asla:
valandėlė viena čia pavirsta diena,
čia stingsta krūtinėj malda
Prožektorių laša šviesa
tartum kulkos į širdį,
kol kiekvieną nugirdo
tamsybių tamsybėm.
Sūnelių švelnutėm gyvybėm
mirties nebaisu: amžinybėn
jie žiūri su meile vilties
Gal Dievulis pakvies
Bet vėl grįžta naktis,
neaplankė mirtis,
ir vėl dreba iš naujo širdis,
kai kilimais rausvais,
žingsniais, baisiai slaptais,
lyg erelis balandį suspaudęs nagais,
vaikus mano velka tardyti laiptais
beširdžiai sargai.
Pikta salė prabyla,
bet sūnelių liežuviai sustyra,
jie tyli kaip žemė.
Dar taip niekada nesutemo
ši sostinė sielvarto seno,
taip nesmaugė jos niekad tyla,
taip žvarbi, taip šalta
Šaukit, rėkit balsu,
priešais langus rūsių
pasodintos galvelės gėlių!
O raudokit, kalnai,
prakalbėkit apmirę namai!
Jau apalpę visai mano brangūs vaikai,
ant jų geležies marškiniai
Ko tylit, varpai?!
Vaikų sąnarius laužo,
pasislėpę juos šaudo
be teismo.
Štai vyskupas vadas Žemaičių
tvankoj prakaituoja sukaitęs,
ant kūno pelija drėgni
jo drabužiai šventi
Keli vyrai nakčia
jį iš kameros tempia slapčia
Štai pakyla liesa jo ranka
ir palaimina kameras
Siunta sargai,
kai meldžias jo lūpos, visi sąnariai:
Atgailos, atgailos, atgailos, o vaikai,
Lietuvos brangiausi vaikai, atgailos!
O Marija, globoki žemaičius!..
Bet neleido maldos Borisevičiui baigti,
į jo širdį pataikė trys šūviai
Man dega krūtinė ir kaista
Į Motinos širdį sužeistą
liejas skausmo srovė,
kraujuoja bedugnė gelmė
Štai slaptaisiais keliais
plaukia plaukia būriais
su maišeliais, maišiukais sunkiais
liūdesys vyskupų, kunigų, mokinių,
darbininkų, karių, mažamečių vaikų,
mergaičių, silpnų, nedrąsių
Tai vis mano vaikų
maloningi šešėliai
šito siaubo pelėsiuos
pradingsta.
Net smegenys verda ir tirpsta,
o kepenys akmeniu virsta,
kai pragaro juodo naktis
lyg klastinga angis
įsižiūri veidan, iškankintan, silpnan,
kad įtraukti vergijos dugnan,
gundo vaiką tėvus, seną tėvą vaikus,
tikrą draugą draugus
išduot į giliausios vergijos nasrus,
net Dievą parduot už stabus,
už judošiaus grašius
gundo auką kiekvieną,
laužo kalinio sielą
šėtonai.
O Dieve, lig kolei, lig kolei
šie dvasių ir kūnų tironai
prekiaus nelaiminga tauta,
išduota, nuplakta?!
Iki kolei, sakyk, mano širdį badys
šis skausmų septynių sopulys?!
Vėl iš naujo girdžiu
baisų klyksmą sūnų
Net motorų staugimas,
specialiai užvestų,
neužmuša skundų šitų,
klastingai valdžios slepiamų
už nekalto gėlyno,
už puošnios Gedimino
aikštelės.
O Vilniau, parpuolęs ant kelių,
grandinėje skausmo kalnelių
nuleidęs į Nerį akis,
tu tautos paslaptis
Nors dabar tu pakelki akis,
savo lūpas atverk
aš viena savo skausmo panešt negaliu,
jau esu per sena
Tavo motina čia
Ta pati Lietuva
Prie Vilnelės slapčia
pagimdžiau ir apgyniau tave
plika krūtine
Visą tavo vaikystę
dainavau pranašystę
Krivaičio.
Jūs, namai vyskupų, kunigų,
kunigaikščių,
juk esate akys į ateitį aiškią,
kam virtot gyvačių lizdu?!
O sūneli, alpstu!..
Suvaitoja Neris. Ir sena paslaptis,
ištylėjus sunkiausias naktis,
sustaugia Vilku, net klaiku
Staugia širdys varpų,
sustaugia trys kryžiai kalnų
ir Lukiškių kruvinos grotos langų
sustaugia kartu
Teisėjas tautų
tos raudos ir staugimo
įsiklausė, pakilo ir garsiai prabilo:
- Aleliuja! Iš mirties jus prikelsiu!
Aleliuja! Jums pražūt ir išnykt
Aš neleisiu!
Prie Katedros
Dar siunta, smarkauja giliausia žiema
Prie Katedros durų ant sniego
štai klūpo senelė šventa Lietuva,
per naktį ji meldžias ir gieda
Gedimino pilis seno Vilniaus širdis
klausos, budi tamsoj. O nubudus Neris
atsidūsta kartu su dukra Vilnele
ledine krūtine
ir krenta abi vėl į miegą,
o skausmas vis meldžias ir gieda:
O Dieve, šita aš rauda sopulingų laikų
šaukiuos į Tave aš, našlaitė.
Ak, rodos, tik vakar aš būriui tautų
supau, auginau kunigaikščius,
o dabar štai dalia!.. Kaip gegutė viena
vis kukuoju skausmuos
O ši žemė šventa,
kuri šildė pusny karalaičio kelius,
kaip ir mano sruogus,
jau šalčio vilyčiomis taikos
į širdį valdovės, kuri tapo belaisve.
Aš prieglaudos troškau nors kaimo pirkioj,
bet ta jau tuščia ir sugriuvus.
Beldžiausi į rūmus sostinėlėj savoj,
sušilt gal įleis mano sūnūs
Bet prieš mano akis svetimtautis karys
kad sukeiks, kad užriks
Kalėjimu paverstas rūmų rūsys,
iš kur aš girdžiu verksmą mano vaikų
Kur esu?! Kur esu?!
Ir siaubo ugnis kaip perkūnas
man perskrodė sielą ir kūną,
ir niekur daugiau nebedrįsau užeit,
sušalus slėpiaus prie bažnyčių
Be žodžių meldžiausi visais sąnariais,
paguodą kad kur pamatyčiau
Laukiau laukiau metus, ištylėjau kitus,
kol, išgirdusi Katedros skambant varpus,
kaip į šventę skubėjau jaunuolių būry,
pačiame jų vidury
Velykos, Velykos, Velykos!
Kodėl gi kaip kapinės tyli bažnyčios
šventųjų Jokūbo, Pilypo ir Jono?
O aš, su jaunuoliais pasukus į šoną,
nustebus, nuliūdus į Katedros pusę
skubėjau sušalus, uždusus
prie skambančio Katedros bokšto arčiau.
Velykų procesijos laukiau
Tačiau
kodėl tie jaunuoliai su kirviais, kastuvais?
Gal bus kažkieno laidotuvės?..
Komjaunuolių veidai, susiraukę piktai,
ėmė keikti mane kaspinais raudonais
vis mojavo kartu. Tartum gaisro metu
rėkė, šaukė, susigrūdę ratu,
ir trupino kryžių
Pravirko jų
kirviai, kastuvai
O aš apalpau nuo koktumo:
man gėda paliko dėl jų, dėl savęs
Juk jie mano vaikai
O laikai,
o laikai!..
Nusigręžiau pirmąjį kartą
nuo savo vaikų ir pykau ant savęs
Širdy taip aptemo, apkarto
Švento Jono bažnyčios varpai,
ko užmigot ant bokšto aukštai?
Ar jūs matėt, kas vyko ant gatvės, žemai?!
Ko nebeplaka jūsų varinė širdis?!
Ak, kada ji atgis?!
Juk reikia širdžių, kad pritartų
varpams Stebuklingųjų Vartų
Kur šventojo meno ir mokslo lopšys
išaugo į puošnią šventovę,
kur atgailos pranašas, Laisvės Šauklys
mums davė net dešimt altorių,
dabar krūvos grūdų kaista, pūva iki lubų,
o gensekams visai nesvarbu,
kad pelėsiai skliautų
liūdniems angelams ant sparnų, ant akių
tebekrinta šlapiais gabalais,
kad žiurkių būrys
sugraužė jau freskas, piliorius,
šventųjų paveikslus, vargonus.
Kai ugnį Perkūno akmens pamatuos
suspaudei stipriai, nuo to laiko
tu, Katedra, uždegei induos naujuos
tikėjimą Meilei be saiko
Tu iš Dievo aukos, tu iš žygių tautos
aukuruos amžinuos šventą ugnį kančios
lyg balta vaidilutė šiame skausmo slėny,
tautų pačiame kryžkely,
vis kurstei tą ugnį ir saugojai kaitrią,
išlaikiusi sąžinę skaisčią.
Ko stovi nuliūdus, tuščia ir šalta,
seniausia šventovė Praamžiaus?
Ko tyli šventvagių batu sutepta,
lyg priesaiką savo sulaužius?!
Vaidilute tautos, tu sargyba šventos
vyskupų sutarties, ko prie bokšto pilies
tau baisu?! Ak, kodėl išbalai be vilties?!
Netekai tu širdies
Išplėštas, sutryptas Švenčiausias
Amžiai,
iš siaubo pravirkite graudžiai!
Raudokit, išniekinti kaulai tėvų,
drebėkit, karstai kunigaikščių,
nes jus nesuprantamas pyktis velnių
iš Katedros svaido į aikštę.
Konsekruotas taures jie į krūvą sumes
pardavimui už rublį lyg žydo prekes,
išjuokimui piktam papirosą rūkys
okupanto iškreiptas šypsnys
Nereikia čia daug pranašauti,
nes viskas įvyko taip aiškiai.
Padėtos mažyčiam sidabro karste,
o švento Kazimiero dulkės,
raudokit, nes vietos nebėra jums čia
Raudokit, koplyčios, taip puikios!
Taip pat jūs, Gedimino, visų jo sūnų,
prakilnių karžygių, jo anūkų garsių
šventi pelenai,
taip pat jūs, nerasti palaikai,
besiilsintys čionai,
jūs, Vytauto Didžiojo dulkės,
drebėkit ir šaukit šventvagių užpultos!
Lietuva verkia prie kitų Vilniaus bažnyčių
Ir bėgau aš vėl Medininkų keliu
pajuodusi tartum nuo maro.
Bet štai Tavo, Viešpatie, balsą girdžiu,
kai vartus man prieš veidą
angelai trys uždaro:
Jei palieki vaikus, nebe Motina Tu!..
Kur skubi šiuo keliu?!
Angelų raudoje Dievo balsą girdžiu
Sustojau
Mirtinai nusigandus
pakėliau akis
Ir laikų paslaptis
pamažu danguje atsidaro,
kai mane Viešpats perspėdams bara
Štai Laisvė Mergelė, visa spinduliuos,
ateina per aukštąjį dangų.
Žvaigždynų vainikai visuos Jos keliuos,
o Saulė savim Ją apgaubia.
Sukryžiavus rankas Ji prie savo širdies
tautos ateitį neša, turtus praeities
Su paguodos viltim
vėl grįžau aš į miestą nesaugų,
o Viešpaties balsas mano sąžinėj
dar tebesiaudžia
Kai sieloje grūmės dangus su žeme,
aš Dievui dėkoti ir melstis norėjau.
Beldžiausi įeit į bažnyčias kelias,
bet jos uždarytos stovėjo.
Tik prie miesto ribų, už baltųjų stulpų,
tarp griuvėsių, tvorų, paremta ant spyrių,
jau griūva bažnyčia, statyt nebaigta,
lyg pajuokai dar palikta
Nedrąsiai duris jos atvėriau
ir kryžium parpuolus gulėjau
Pakėlė mane svetimtaučių vaikai,
užbėgę trumpai pasimelst iš mokyklos.
Jie lenkiškai kalbino, veidą švelniai
man glostė rankutės jų švelnios ir miklios.
Juos kaip savo vaikus mylavau, plaukučius
bučiavau, pasilenkus žemėtus kelius
jiems valiau ir prausiau savo verksmo srautu
Man trošku, man trošku!..
Kur jūs, mano dukterys tikros?!
Apliejo mane antras ašarų krikštas
Štai kunigas, senas, apakęs visai,
priėjo šlubuodams prie manęs, nelaimingos.
Jis mokė mane savo žodžiais sausais,
kaip plyšo širdis man iš skausmo sustingus.
Visus lygiai mylėt ir be skundų kentėt
jis man liepė šaltai. Kaip galiu išturėt,
jeigu sielą taip surėmė šaltis kapų
prarastųjų vaikų?!
Ar motina bus abejinga,
kai josios vaikelių dalia šiurpulinga?!
Aš skausmo krauju sudrėkintų akių
ilgai neberodžiau bažnyčioj:
vengiau aš paguodos širdžių svetimų
ir vaikščiojau vieniša tyčia
Per vienas Sekmines aš kaimiečių minias
Kalvarijų kalneliuos išvydau pėsčias.
Jų lietuviškos giesmės lyg marių rauda,
lyg žaizda atplėšta,
lyg mirštančio kūdikio klyksmas
man šaukė: Mamyte, mamyte!
Aš sielvarto perimta baimėj tylėjau tą rytą,
kai skausmo procesijai tankai kelius
užtvėrė, kai atkištos ietys
per lietų vaikus mano varė į krūmus šlapius
už tai, kad giedojo, kad meldės rankutės jų liesos
Ir pravirko dangus. Jiems Sekminių lietus
su berželiais giedojo graudžiuosius verksmus.
Raudojo net tankų motorai, arkliai, šautuvai,
net kelio purvai
Per krūmus šlapi ėjo tiesiai
į kalną su kryžium kaimiečiai.
Staiga mano sieloj nušvito tiesa,
kurios neuždengs melo durklai:
stipresnė už plieną, už kardą kančia,
jai gieda net akmens apkurtę.
O kančios spinduliai, kurie kylat aukštyn
iki Jėzaus Širdies, o aukos spinduliai,
tautos ginklai, sparnai,
jūs šildykit, vienykit, santaikoj burkit
ir Laisvės naująjį aukurą kurkit!
Todėl aš prie Katedros grįžau, nes čia
skaudžiausia žaizda padaryta.
Pakėliau kankles, nors ir siaučia pūga,
vis tiek aš giedosiu lig ryto.
O vaikeliai vaikų, o naujųjų laikų
ir naujųjų kovų karžygiai, jus šaukiu
jūsų Laisvės vardu! Jūsų Motina aš,
ta pati Lietuva, kuri valdė tautas,
kuri rauda raudas,
kuriai rankos ir pirštai sustiro
Šaukiu jus visus: paskubėkite, vyrai,
Skubėkit, vaikeliai, skubėkit, tėvai,
skubėkit, mergaitės jaunutės,
skubėkit, kaimiečiai, kariai, kunigai,
studentai, moksleiviai, skubėkit kaip upės!..
O skubėkit visi iš Dzūkijos miškų,
iš miestelių, iš miestų, iš Kauno, Šiaulių!..
O skubėkit skubėkit ir jūs, tremtiniai,
kurie vargot ilgai,
vėl aukurą Laisvės įpūskit,
kur Motinos raudą vergovė užpustė
Negaiškit, kai Motina laukia
Nejau užmiršta ji raudos?!
Ateikit, paguoskite savo Mamytę,
vaikai Lietuvos!
(Parašyta Vorkutos
lageryje 1951-1953 metais)
© 2005 "XXI amžius"
|