Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Likimai
Pasaulis
Poezija
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys

Ji nebuvo vėjo lankstoma nendrelė...

Apie mokytoją Danutę Mušinskaitę

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė

Kupiškio gimnazijos dėstytojai 1943 metais. D.Mušinskaitė antroje eilėje iš dešinės

Istorikė Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, pati pirmoji pradėjusi rašyti apie pokario rezistenciją, jos aukas ir karžygius, ypač dažnai kalbėjo ir rašė apie partizanes ir ryšininkes poetę Dianą Glemžaitę, visos Lietuvos partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto vyriausiąją ryšininkę Niną Nausėdaitę ir jo slaugytoją Marijoną Žiliūtę bei mokytoją Danutę Mušinskaitę.

Perspausdiname šviesaus atminimo istorikės parašytą tekstą apie Danutę Mušinskaitę.

Mokytoja Danutė, gyvendama totalitarinėje sistemoje, stengėsi būti visuomenėje ir pagal išgales žadinti joje kasdien užmušinėjamus gėrio pradus. Ją galėtume vadinti disidente – šis žodis dėl iškreiptos mūsų vertybių sampratos daugumai daug priimtinesnis už žodį „partizanė“.

1917 metais Tauragės aps., Laukuvos vls., Padvyčio k., gražioje tautiškai susipratusioje ir religingoje ūkininko Mušinsko šeimoje, gimė duktė Danutė. 1934 metais baigusi Tauragės aukštesniąją komercijos mokyklą, įstojo į kazimieriečių vienuolyną Pažaislyje, o kartu ir į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti lituanistikos. 1938-aisiais davė įžadus ir tapo vienuole seserimi Sofija. Neatsitiktinis tai buvo vardas: 1964 metais grįždama iš sovietinio konclagerio, pasinaudojusi proga, Maskvoje aplankė muziejus ir Kremlių: „Iš tikrųjų stengiausi įsijausti, ką turėjo išgyventi Vytauto Didžiojo dukra Sofija, politiniais sumetimais priversta ištekėti už Maskvos kunigaikščio Vosyliaus, ką turėjo jausti ji, vaikštinėdama toj pačioj Kremliaus teritorijoj. Ir rodosi man, jog, bežvelgdama į Kremliaus cerkvių paauksuotus kupolus, ji turėjo ilgėtis gimtosios Trakų pilies natūralaus, ramaus didingumo“, – rašė ji laiške. Likimas ir jai lėmė būti prievarta atskirtai nuo Tėvynės.

Savo pasirinkimą tėvams D.Mušinskaitė paaiškino paprastai. Kartą vaikystėje, motinai užklausus, ar užsiprenumeravusi katalikišką moksleivių laikraštį, Danutė sakėsi pinigų pagailėjusi (nors tėvai turėjo nemažai žemės, tačiau pertekliuje negyveno). „Ne, vaikeli, tikrai vertingiems dalykams nieko nereikia gailėti“, – patikino motina. „Nors tuomet buvau tik devynerių, bet šitie motinos žodžiai man padarė gilų įspūdį. Visą gyvenimo kelią jie mane skatino mažesnes vertybes aukoti dėl didesnių. Jie gal padėjo ir galutinai apsispręsti, kai septyniolikmetės abiturientės gyvenimo džiaugsmas pasaulyje grūmėsi su šviesiu aukos idealu vienuolyne. (...) Mane viliojo religinis idealas ir noras būti kiek galima naudingesnei žmonėms. Atrodė, kad žmogus, laisvas nuo šeimos rūpesčių, gali visa būtybe atsidėti darbui, tarnaudamas kitiems.“

1940-aisiais baigusi universitetą D.Mušinskaitė mokytojavo: 1940-1941 metais Viekšniuose, 1941-1945-aisiais – Kupiškyje, 1945-1947-aisiais – Ramygaloje, 1947-1950-aisiais – Žagarėje. 1950 metais iš mokytojos pareigų atleista. Žagarės vidurinės mokyklos direktoriaus Domo Snieškos charakteristikoje rašoma: „Tenka atžymėti, kad ir kalbą, ir literatūrą ji gana puikiai žinojo ir mokėjo mokiniams įdomiai ir patraukliai perduoti. Kad ir tarybinę literatūrą pamokų metu ji išdėstydavo teisingai, bet progai pasitaikius, kai tik vieni mokiniai klasėje tebūna, ji vis pažymėdavo: dabar tai interpretuojama taip, o anksčiau, t.y. buržuazinės ideologijos požiūriu, buvo interpretuojama taip ir taip. (...) Kaip nesugebanti užtikrinti komunistinio auklėjimo uždavinių mokykloje, ji buvo iš mokytojos pareigų atleista. Be to, Mušinskaitė visą laiką atlikinėjo religines apeigas ir siekė, kad tai ir mokiniai, ir visuomenė pastebėtų. (...) Mušinskaitė vis teigdavo, kad ji mokanti pamokose, kaip reikalaujama, o jos asmeninis gyvenimas tik jai priklausąs ir jį tvarkanti pagal save“.

Tai ir buvo pagrindinis kaltinimas – tvarkyti gyvenimą „pagal save“, nes visa buvo sukolektyvinta ir suvienodinta.

Nors D.Mušinskaitė iš mokytojos pareigų atleista tik 1950-aisiais, konfliktai su okupacine valdžia prasidėjo nuo pirmųjų okupacijos dienų. 1940 metais, Visų Šventųjų dieną, daug moksleivių neatėjo į mokyklą. Direktorius liepė išsiaiškinti priežastį. Vieni vaikai teisinosi sirgę, išsisukinėjo, kiti drąsiai sakė neatėję todėl, kad jiems šventė. Į tai mokytoja Mušinskaitė atsiliepdavo: „Bravo, vyras, kad drįsti sakyti tiesą“. Todėl jau per 1941-ųjų Velykas mokytoja buvo suimta ir per naktį tardoma, bet neradus prie ko prikibti – paleista.

D.Mušinskaitė, kaip pati sakėsi, ir prie vokiečių buvo opozicijoje. 1941 metų birželį Viekšnių sukilėliai suėmė keletą moksleivių, mokytojus šnipinėjusių komjaunuolių. Danutė ėjo pas sukilėlių vadą ir prašė juos paleisti, nors buvo ir ją skundusių. Taip ir buvo padaryta. Kupiškio komendantu buvo paskirtas Liovė, per pirmąją sovietinę okupaciją buvęs mokytojas, aršus komjaunuolis, o iš tikrųjų – vokiečių šnipas, iš komjaunuolio atsivertęs į gestapininką, beatodairiškai šaudęs žmones. Liovė grasino: „Ir ji atsidurs duobėje, jeigu nesiliaus užtarinėti komunistų“. Vėliau mokytoja vėl agitavo jaunimą nestoti į vokiečių organizuojamus savisaugos batalionus. Kartu su keliais mokytojais buvo suimta ir savaitei nuvežta į Panevėžio gestapą, iš kurio mokinių tėvai už kyšius mokytojus išpirko. Per tardymą vokiečių majorui D.Mušinskaitė paaiškino: „Mes esame maža tauta ir savo jėgų negalime eikvoti svetimųjų reikalams“.

Kupiškyje siaučiant okupacijai, D.Mušinskaitė skatino moksleivių kūrybingumą. Su kolege lituaniste suorganizavo stiprų literatų būrelį, kuriame 1943 metais pirmąjį poetės pripažinimą pelnė aštuntokė gimnazistė Diana Glemžaitė. Mokinių vakarėlyje suvaidinamas scenos vaizdelis „Sibiro kalėjime“, o netrukus moksleiviai šapirografu išspausdino savo kūrybos almanachą „Žiedai prieblandoje“.

„Mušinskaitė buvo gera, talentinga dėstytoja, gerai mokėjo lietuvių kalbą ir gerai ją dėstė, – vėliau prisiminė viena jos mokinių. Ji buvo plačių pažiūrų, gerbdavo kitų įsitikinimus, labai nemėgdavo prisiplakėlių. „Ji buvo labai jautri, švelnaus būdo, – teigė buvę kolegos“.

1944-ieji D.Mušinskaitės buvo didelio apsisprendimo metai. Artėjo antroji sovietų okupacija, ir visa šeima – tėvai, brolis, seserys – traukėsi į Vakarus. Kvietė drauge važiuoti ir Danutę, nes žinojo, kas gresia kazimierietei vienuolei. Tačiau D.Mušinskaitė neįsivaizdavo savo gyvenimo toli nuo Lietuvos. Visada aiškiai žinojo, kur ji reikalingiausia. Todėl, nors ir skaudančia širdimi, atsisveikino su brangiąja Mamate (taip ji vadino mamą – red.), iš kurios visą dešimtmetį negavo jokios žinutės. Tik 1955 metais per „geležinę uždangą“ pradėjo keliauti laiškai, o kai kada sudėtingais keliais pasiekdavo ir viena kita išeivijoje išleista knyga, tarp jų – A.Maceinos kūryba.

1945 metais D.Mušinskaitė jau mokytojavo Ramygaloje. Čia, kaip pati rašė, „iš vienos pusės jaučiu mokinių pasitikėjimą, iš kitos – įtempta saugumo bei partijos žvilgsnį“. Kaip nejaus, jei miškuose aidėjo šūviai, o Ramygaloje iš vienos berniukų klasės į mišką išėjo ir žuvo keturi. „Mokiniai Mušinskaitę mylėjo, nes ji mokiniams dažnai ir materialiai padėdavo“, – teigė buvusi bendradarbė. Bet ne materialinis penas jaunimą traukė prie mokytojos: žavėjo jos tautiškas nusiteikimas ir drąsa neišsižadėti savo įsitikinimų. 1947 metais mokytojų konferencijoje buvo viešai pasmerkta kaip davatka ir fašistė, tad teko keisti darbovietę. Atsidūrė kitame Lietuvos krašte – Žagarėje. Čia vėlgi buvo iškoneveikta Joniškio rajoniniame laikraštyje kaip paskendusi „klerikalizmo purvyne“. O tuo tarpu mokytoja su keliais gimnazistais slapta rengėsi iš žvyrduobių į kapines perkelti nužudytųjų palaikus, tarp jų ir čekistų nukankinto gimnazisto Vytauto Gasparaičio. Ir karstai jau buvo padaryti, ir palaikų perkėlimas suorganizuotas, tačiau, išdavikui paskundus, akcija sužlugo. Bet ir įrodyti mokytojos kaltės čekistai nesugebėjo, tad pasitenkino 1950 metais atleidę ją iš pareigų. Daugiau mokytojauti D.Mušinskaitei neteko, bet ji liko visam gyvenimui mokytoja. Metus dirbo Žagarės kooperatyve sekretore, o vaikai vis pas ją ateidavo tikrųjų literatūros ir žmoniškumo pamokų. Tačiau mokyklos komjaunimo sekretorius partiniame biure pareikalavo Mušinskaitę iš Žagarės išvaryti, kad liautųsi gadinusi mokinius. Teko ieškotis kitos vietos ir pragyvenimo šaltinio.

1951 metais mokytoja įsidarbino registratore Respublikinėje Pagrįžuvio (Kelmės r.) plaučių tuberkuliozės sanatorijoje. Nors sovietų valdžia su patosu kalbėjo apie gerą gyvenimą ir mokslo pasiekimus, čia kantriai su negalia kovodavo ir tyliai į Amžinybę išeidavo jauni žmonės...

„Raštinės darbas man atrodydavo labai sausas, norėjosi nors šiokio tokio bendravimo su žmonėmis, su žmogaus dvasia“, – rašė D.Mušinskaitė. „Darbas mokykloje buvo labai artimas mano širdžiai. Kai buvau išstumta iš jo, nebeliko, kaip žmonės sako, „kur širdį padėti“. Tada ir griebiausi bent šiokio tokio pakaitalo – išspausdinti kai ką, kad bent vieną kitą žmogų šiokia tokia šviesia mintim pradžiuginčiau, kad besiskiriantiems su gyvenimu ar sergantiems palengvinčiau“.

Taigi atsidūrė džiovininkų sanatorijoje – Užburtame kalne – kuriame, skirtingai nuo Tomo Mano aprašytos situacijos, ligoniai tebuvo tik fiziniai vienetai, kurių kūną ardė liga. O kaip norėjo jiems priminti, kad jie turi sielą! Valdiškame kambarėlyje, kuriame gyveno su sanatorijos buhaltere, turėjo tikrų lobių: Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“, Adomo Jakšto „Aukščiausias gėris“, Nelės Mazalaitės „Psalmių knygą“, „Žemė ir viskas“, „Draugystė ir meilė“, Peterio Lipperto „Žmogus Jobas kalbasi su Dievu“, „Krikščionybė ir gyvenimo menas“. Netrukus gavo ir lietuvių politinių kalinių 1955 metais Komijos ASSR slapta išleistą poezijos antologiją „Benamiai“, parašė ir pati studiją „Kryžiaus keliai nūdiene tematika“. Pati pradėjo iš knygų rinkti aforizmus, gražesnius eilėraščius, tauresnes mintis ir sudarinėti mašinraščio rinkinius, pavadino juos „Apie duoną, dainą ir sielą“. Sudarė tris tomus, kuriuos, gražiai įrišusi, duodavo skaityti ligoniams ir pažįstamiems. Nevengė ir savų komentarų. Taip prie B.Brazdžionio posmo – „Ar tu su tais, kur praeitį prakeikę, namus prakeikia ir kapus tėvų, klaikiam sapne pabudę gieda giesmę klaikią stabams naujų dievų“ – prirašė Vinco Vitkausko ir Liudo Giros pavardes. Kitoje vietoje vėl ties žodžiais „Ar tu su tais, kur tėviškę išduos, ir motiną, ir seseris išduos, ir bėgs bailiam būry, kaip pasiklydę avys, be skausmo ašaros ir be gyvų akių veiduos...“ prisiminė generolą Karvelį, neišdrįsusį į bažnyčią palydėti savo mirusios motinos.

Nekentė atsivertėlių. Ne pačių žmonių, o to blogio, kuris kerojo juose, neturinčiuose aukštesnio tikslo. Todėl savo buvusiai mokinei Stasei Ryškutei, dabar mokytojaujančiai Ylakiuose, kurios tėvą nukankino Žagarės čekistai ir kuri pasigyrė įstojusi į komjaunimą, susijaudinusi rašė, kad jos poelgis yra „tiesiog nusikaltimas žmogiškai savigarbai, tėvo atminimo paniekinimas“. Tačiau laiško neišsiuntė. „Iš karto kilo mintis parašyti jai ką nors skaudaus, kad ji atsimerktų. Keletą tokių rūsčių minčių ir pasižymėjau, manydama panaudoti jas laiškui. Bet po kelių dienų religinių mąstymų įtakoje rūstumas praėjo ir laiško nebeparašiau, laikydamasi principo: jei negali pasakyt laiške nieko gero, tai blogo visai nesakyk“.

Tokia ir buvo ji, sesuo Sofija, labai žmogiška, jausminga, ūmai užsideganti, bet greitai ir susivaldanti, ne tik pati išsiugdžiusi tvirtą valią, bet ir iš mamaitės paveldėjusi žemaitišką kietumą ir užsispyrimą.

Provincijos kasdienybėje išskirtinis sanatorijos registratorės išsilavinimas ir gyvenimo būdas negalėjo likti nepastebėti, juolab kad ir iš anksčiau tęsėsi KGB įtarimų šleifas. 1960 m. liepos 13 d. jos kambarėlyje buvo padaryta krata ir išvežta visa literatūra. Po savaitės, liepos 21 dieną, kai čekistai ją išstudijavo, D.Mušinskaitė buvo suimta. Prasidėjo tardymai ir nuolatiniai reikalavimai pasakyti, iš kur tą literatūrą gavusi ir kam davusi. Sugalvojo gerą alibi: aiškino viską gavusi iš jau mirusios sesers kazimierietės Ritos-Uršulės Žiogaitės, o skaityti davusi ligoniams, kurie jau irgi yra mirę... Kai jau nebegalėdavo tokiu būdu apsiginti ir kitų apginti, tiesiai sakė: „Iš ko gavau knygą „Ugnies krikštas“, nepasakysiu, nes nenoriu, kad kiti dėl manęs kentėtų“.

Sanatorijos vadovybė parašė gerą charakteristiką: „... darbe buvo labai darbšti, stropi, punktuali. Už sąžiningą ir kruopštų darbą ne kartą buvo gavusi tarnybinį pagyrimą“. Bet tai neturėjo įtakos formuojant kaltinimą – jame konstatuota, kad D.Mušinskaitė platino pažįstamiems ir ligoniams knygas, kuriose „šmeižiama tarybinė santvarka ir skatinama kovoti prieš ją“.

Taigi tardytojai į baudžiamojo kodekso formuluotes įspraudė apribojimams nepasiduodantį laisvos asmenybės „ego“.

Už šią veiklą D.Mušinskaitei pagal LSSR 1958 12 25 įstatymą dėl baudžiamosios atsakomybės už valstybinius nusikaltimus 7 straipsnio 1 dalį buvo paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

Teisme D.Mušinskaitė pasakė: „Kada aš klausiu pati savęs, kas mane atvedė į šį nusikaltimo suolą, nerandu kito atsakymo, kaip tik tokį: „Noras būti naudingai. (...) Aš mačiau daug kančių, daug kraujo, išlieto lietuvių, girdėjau aimanas lietuvių, žūstančių miškinių gretose. Visų jų kraują, ašaras ir darbą pašventinti prašiau. Aš ir dabar manau, kad nėra pilnos religinės laisvės ir pilnos tautinės laisvės. Žmogus dar jaučiasi vergu“.

Paskutiniajame žodyje neprašė pasigailėti: „Jeigu vaikas visą laiką ujamas tėvų, jis galbūt jaučia baimę, pagarbą, tik jokiu būdu ne meilę jiems. Taip ir aš visą laiką ujama jaučiu ne meilę tarybinei santvarkai, o neapykantą jai. Tarybinė santvarka atėmė iš manęs viską: pirma atėmė pasaulietiško turinio knygas, tėviškę, darbą, vienuolišką gyvenimą, o dabar sudegino religinio turinio literatūrą, kuri yra man brangesnė už visą mano gyvenimą. Todėl branginti man nėra ko. Aš esu jau tiek nubausta, kad jeigu jūs man paskirtumėt ir septynerius metus, jie neturėtų jokios reikšmės“.

Taip prasidėjo D.Mušinskaitės gyvenimas nelaisvėje – etapai per Rusijos persiuntimo kalėjimus Oršoje, Raudonojoje Presnioje Maskvoje, Sverdlovske, Novosibirske, Taišete, į Irkutsko srities Nevelsko lagerį su visomis žeminančiomis žmogaus, o ypač moters, ir dar vienuolės, orumą procedūromis – kratomis iki nuogumo, recidyvisčių nužmogėjimu, prižiūrėtojų keiksmais, kalinių seksualiniais iškrypimais. Siurrealistiškas, deformuotas pasaulis, užpildytas begalinės tuščių, monotoniškų, beprasmių, atimtų minučių, valandų, dienų, mėnesių, metų nykumos. Ją pajėgia ištverti tik tas, kas į laiką ir erdvę sugeba žvelgti reliatyviai: visa praeina. Lageris, kaip ir dykuma, yra filosofijos mokykla. Visų apsuptas, niekur negalintis pabūti vienas kalinys tampa tokiu pat atsiskyrėliu, kaip į kalnus išėjęs Zaratustra. Jis žvelgia į žmones ir jų nemato; kartu kiaurai mato jų norus, troškimus, silpnybes ir skausmą. Jis vertina kančią labiau už džiaugsmą, nes šis potyris giliau sminga į sielą ir ją pažadina. Jis ją priima su dėkingumu. Ne todėl, kad mazochistiškai garbintų kančią, bet todėl, kad dar sugeba kentėti, t.y. jausti, kai visa atimta. Per tai sutvirtėja supratimas, kad visko atimti neįmanoma. Tada jis tampa Zaratustra, tik geresnis, nes tampa ne iš vienatvės, o iš kančios. Jis priartėja prie Dievo.

Kraunant į vagonus rąstus ar laužtuvu kapojant įšalusią Sibiro žemę, per trumpas pertraukėles, kai kalinės nuvargusios sukrisdavo ant žemės atsikvėpti, D.Mušinskaitė šį laiką išnaudodavo adoracijai. Trys žingsniai pirmyn ir tiek pat atgal – iki sargybinio užbrėžtos draudžiamos zonos krašto, kai tik žvilgsnis gali klaidžioti toliuose, varstoma pašaipių recidyvisčių žvilgsnių, kartais palydima patyčių replikų tų, kurie nepripažįsta jokio dvasinio gyvenimo – tai buvo ne tik didelė kančia, bet ir didelis atradimų džiaugsmas, naujai permąstant būties prasmę. Čia ji rado daug suvargusių sielų, su kuriomis dalijosi ne tik skurdžiais siuntinėliais, bet ir savo širdies šviesa. Ir niekada nesiliovė buvusi mokytoja, nesiliovė kiekviena pastanga patirti, kurti, teigti. Jaunesnes tautietes skatino rašyti eilėraščius, versti iš kitų kalbų, mokytis. „Tad eiki, sese, ir Saulę tu pasieki, ir tiems, kuriems tamsu ir šalta, jos spindulių parneški“, – toks buvo jos kredo. Neskirstė žmonių pagal tautybę, labiau – pagal dvasinį nusiteikimą. Nesmerkė palūžusių. Tačiau sau taikė griežtus kriterijus. Kai, atlikus bausmę, lagerio operatyvininkas prakalbo apie KGB pagalbą įsikuriant Lietuvoje, „suvokusi, ko jis siekia, atsistojau ir labai griežtai, net dusdama iš susijaudinimo, pasakiau: „Verčiau mirti badu, negu kreiptis į saugumą!“.

1964 metais D.Mušinskaitė grįžo į tėvynę: „Tik Kaune, atsiklaupusi Prisikėlimo bažnyčioje, širdimi atsisveikinau su Jumis ir nuoširdų žodį kiekvienai širdy suradau, – rašė lageryje likusioms tautietėms. – O tada, išvažiuojant, viskas buvo taip skubota, ir aš pati bijojau stabtelėti, kad nepravirkčiau ir kad mano ašarų kai kas nesuprastų klaidingai“.

Vargais negalais prisiregistravusi Tauragėje, dirbo keramikos gamykloje drenažo vamzdelių krovėja. „Kai dvi prielaidos: būti sau žmogumi ir valdišku žmogumi – nesutampa“, – su švelnia ironija rašė ant „darbininkiškos“ nuotraukos. Porą metų atvargusi krovike, vėl grįžo prie mielesnio užsiėmimo: slaugė ligonius. Ir vėl platino A.Maceinos knygas, tik gal buvo kiek atsargesnė. KGB budriai stebėjo jos gyvenimą, ne kartą kvietė „auklėti“. „Matyti, kad jiems nepatinka, kodėl aš dirbu darbą, kur galiu jaustis esanti arčiau žmonių, – vėliau rašė D.Mušinskaitė. – Sakė nežiną, ką su manimi daryti. Gal paskelbti spaudoj? Tegu pati visuomenė auklėja“.

1977 metais D.Mušinskaitė išėjo į pensiją. 1988-aisiais Kaune po insulto mirė.

Spaudai parengė

prof. Ona Voverienė

© 2005 "XXI amžius"