|
Lietuvių godos
Vakar ir šiandien
Balys URBONAS
(Tęsinys. Pradžia Nr.
42)
Apsaugok, Viešpatie, nuo priešo,
Kursai patamsiais duobę knisa,
Nuo to, kursai ant kelio viešo
Purvais apdrabsto žmogų visą!
Bet aš bijau ir tų draugų,
Kuriems nelaužė nieks ragų;
Kurie per daug akyvai mano
Kitus, ne savo ožį gano.
Apsaugok ir nuo piktadėjo,
Kursai užpuolęs kelnes mauna,
Ir nuo politiko-veikėjo,
Kursai visur tik tvarką griauna!
Bijau ir ponų-labdarių,
Šaltų nuo vėjų keturių,
Ir be jokios varsos jaunimo,
Kuriam gana alaus pliurpimo...
(Iš
Maironio eilėraščio
Apsaugok, Viešpatie)
Ne šiaip sau grįžau prie Maironio. Pranašiškai jo kalbėta. Dar pacituosiu pirmojo jo raštų tomo pratarmės pabaigą: Maironis suvokiamas kaip ištisa lietuvių poezijos raidos epocha. Jo kūryba toli peržengia poeto gyventą laikotarpį, o vis naujos skaitytojų kartos vėl prie jos grįžta, atrasdamos joje tai, kas sava ir brangintina. Tada kodėl vienas žymus poetas (rodos, Lietuvos aide) prasitarė (cituoju ne pažodžiui): Na, aš nežinau, bet jeigu išimtum iš Maironio poezijos patriotinius eilėraščius, tai ten, toje poezijoje, nieko ir neliktų. O juk tas poetas niekada nebus toks populiarus kaip Maironis.
Ak, tu mūsų Lietuvėle, tebestovi Europos centre ir kas tik pro tave eina, tai mina, skina kaip tą žirnį prie kelio... Grįžkime tad šimtą metų atgalios, kai prasidėjo didžiųjų Europos valstybių rungtynių padarinys Didysis karas. Iš pat pradžios lietuvių gyvenamasis kraštas virto kovų lauku. Nusistovėjęs žmonių gyvenimas sumaišomas iki panagių. Daugelis traukiasi į rytus tikėdamiesi, kad karas truks tik kelis mėnesius. Pirmasis pabėgėlių etapas buvo Vilniaus krašto Panemunė ir Vilniaus miestas. Lietuvių visuomenės atstovai, matydami minias tautiečių be pastogės, be lėšų, ėmėsi ieškoti jiems pagalbos. Buvo organizuoti specialūs komitetai. Vilniuje buvo įkurtas Centralinis komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti. Jis rinko aukas net ir pačioje Rusijoje.
Ir per šią dabartinę nepriklausomybę ypač užsienio lietuviai suskubo mums paduoti pagalbos ranką. Bet kam atiteko ta labdara? Žinau, kad už ją buvo atsakingas kažkoks vaikinas, irgi į rašytojus pretendavęs. Jis apsukriai tuos vagonus išparduodavo, pasidarydamas gerų pinigų sau į kišenę. Taigi per aną atgimimą buvo sąžininga pagalba, o per šitą Atgimimą melas ir apgavimas. Neabsoliutinu, bet kad labdara dabar daug ilgapirščių pasinaudojo tiesa!
Kokie žmonės tada ėmėsi to darbo? Minėto komiteto pirmininkas buvo Rusijos Dūmos atstovas Martynas Yčas, vicepirmininkas Antanas Smetona. Komitetui priklausė dar 16 narių: kunigų, menininkų, gydytojų, kitų visuomenės veikėjų. Kai vokiečiai užėmė Kauną, dalis komiteto pasitraukė į Rusiją. Pasilikęs Vilniuje su kita jo dalimi, jam vadovavo A.Smetona (Rusijoje M.Yčas). Iš tų šalpos komitetų susikūrė organizacijos, susirūpinusios Lietuvos likimu.
1917 metų kovą buvo sudaryta Lietuvių tautos taryba. Petrapilyje 1917 m. gegužės 27 d. sušaukiamas visoje Rusijoje išblaškytų lietuvių Seimas. Tačiau jame nebuvo vienybės. Didesnė Seimo dalis pasisakė už visiškai nepriklausomą Lietuvą, o beveik visi kairieji už autonomiją ar federaciją, sujungtą su Rusija. Tada bendroji Tautos taryba iširo.
Ir dėl 1991 m. kovo 11-osios paskelbimo kokie ginčai prasidėjo mūsų Seime! Vieni norėjo teisingo disputo, paremto demokratiniais dėsniais, kiti (kairieji, tai yra gerai užsimaskavę SSKP platformininkai) varė tikrą demagogiją. Kūrėsi Gelbėjimo komitetai, Ateities forumai, būrėsi jarmolavičininkai, burokevičininkai ir kiti. Sovietų tankams išriedėjus pro Vilniaus Šiaurės miestelio vartus, jie skelbė savo valdžią ir norėjo su žeme sulyginti naująjį Seimą tuometę Aukščiausiąją Tarybą.
Tačiau ir prieš šimtą metų lietuviai užsispyrę siekė tikslo. Voroneže įsikūrė nauja aukščiausioji visos Rusijos Lietuvių tautos taryba. Ją sušaukė P.Mašiotas, J.Jablonskis, dr. K.Grinius. Bet komunistų perversmas viską sujaukė. Brastos taika padarė galą karui. Tada lietuviai puolė Rusijoje kurti Lietuvos kariuomenę, bet bolševikai juos išvaikė. Dauguma jų grįžo iš Rusijos vėliau, kartu su tremtiniais.
Kai 1915 m. rugsėjo 18 d. vokiečių buvo paimtas Vilnius, tai ir visa Lietuva buvo jų pavergta. Kraštas liko paralyžiuotas. Visi laikraščiai uždrausti. Tik 1917 metais gautas leidimas leisti Lietuvos aidą. Dabar šis laikraštis vėl leidžiamas. Bet keista: valstybės laikraštis, o bet jokios valstybės paramos, žinoma, moralinės. Juk pastaruoju metu jis pagerėjo: padaugėjo temų, įvairesni autoriai. Reikėtų spalvotų titulinių puslapių, geresnių sąlygų darbuotojams, didesnių atlyginimų, didesnio tiražo. Ir tuo turėtų pasirūpinti valstybė, kad objektyvi informacija pasklistų po visą Lietuvą. Būtinas greitas tikslių ir neiškraipytų faktų paviešinimas, jų analizė ir vertinimas. Argi Lietuva ne tokios informacijos nori? Tik, žaisdami demokratiją, netoli tenueisime. XXI amžiaus ir Lietuvos aido skaitytojų per mažai, kad jie galėtų bent prilygti Lietuvos ryto skaitytojų skaičiui. O juk Lietuvos rytu kadaise buvo pasirūpinta.
Kodėl tik bėdai ištikus būname visi krūvoje? Todėl, kad priverčia būtinybė. Tad įsąmoninkime tą būtinybę ir teikime paramą laikraščiams, žadinantiems patriotiškumą, tautos meilę, gerbiantiems savo kalbą, istoriją ir Bažnyčią.
Dar truputis istorijos. Ką turėjo jausti tauta, kai po caro priespaudos ją užgriuvo kaizerio kariauna? Gal jautėsi išlaisvinta? Ne! Vokiečiams mus okupavus, jaunimas buvo suimtas ir laikomas gyvulių vietoje. Buvo uždarytos mokyklos. Kai kur steigiamos vokiškos ir liepiama garbinti kaizerį. Bet lietuvių šviesuomenė nenuleido rankų. Toji Vilniuje likusi komiteto dalis ėmė ieškoti būdų pasipriešinti vokiečių politikai. 1915 metais komitetas papildomas įvairių srovių atstovais ir jam vadovauti imasi A.Smetona. Vyksta atkuriamasis darbas švietimo, kultūros, politikos ir ideologijos srityse. Lietuvius areštuoja, tremia. Pasitaiko proga su kitomis pavergtomis tautomis Lietuvai kreiptis į JAV prezidentą Vilsoną. 1916 metais trys komiteto nariai vyksta į Lozaną (Šveicarija) ir ten viešai pareikalauja visiško Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
O ką jautė tauta, kai ją antrą kartą 1944 metais okupavo raudonasis amaras? Tik vargą ir kančias. Dalis lietuvių pasitraukė į Vakarus. Nes jau buvo pamokyti 1940-aisiais. Ypač jaunimas, nenorėjęs guldyti galvas svetimoje kariuomenėje. Taigi ir vėl Lietuva buvo dviejų valstybių sandūroje. Žudydami vieni kitus, jie trypė ir mus.
Užsienyje atsidūrę lietuviai susiorganizavo į Lietuvos fronto (LF) bičiulių sąjūdį. Pasak LF bičiulių pirmininko istoriko prof. Z.Ivinskio, sąjūdžio tikslas buvo toks: Mūsų uždavinys nuolat belstis į laisvojo pasaulio sąžinę, garsiai skelbti tą neteisybę ir kančias, kurias patiria Tėvynė, tapusi smurto ir savivalės auka. LF bičiuliams teko nueiti sunkų kelią, nes nesutarimai su senųjų Lietuvos partijų vadais skaldė jų vienybę, todėl ir užsibrėžti tikslai buvo sunkiai pasiekiami. O kur nėra vienybės, priešas tuoj įlenda. Nesnaudė KGB, ta represinė struktūra veikė išsijuosusi. Vos įsikuria Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, tuoj atsiranda ir Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas. Pagaliau įsteigiamas Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdis. Kaip tais metais mėgta sakyti, Maskvos ranka ir Ameriką pasiekė. Bet LF bičiuliai laikėsi ir daugelio jų vardai aukso raidėmis įrašyti į Lietuvos laisvės bylą. Be užjūrio lietuvių ir Lietuvoje būtų buvę kur kas sunkiau. Ten buvo viešai švenčiama Vasario 16-oji, čia slaptai. Ten plaikstėsi viešai iškeltos trispalvės, čia virš kokio bokšto ar virš pakelės medžio slapčiomis pritvirtintos, neilgai plevėsavo. Ten po šventės vėliavos pagarbiai buvo nuleidžiamos, čia stribų nuplėšiamos ir sutrypiamos.
Stabtelėsiu ties B.Brazdžionio (visa širdimi prijautusio LF bičiulių veiklai) posmais:
Tėviškės žemę, tėviškės dangų,
Tėviškės džiaugsmą jaunų dienų,
Tėviškės orą, mielą ir brangų
Sieloj nešuosi, kur tik einu (
).
Verkia nutolę tėviškės metai,
Ir, kai to balso įsiklausau,
Tartum sunokę sunkūs granatai,
Širdis iš skausmo plyšta pusiau.
(eil.
Pomegranatų rauda)
Lietuvoje jauni vyrai rinkosi ne po kiparisais ar eukaliptais, o po žaliom eglėm ir būrėsi į partizanų būrius. Tai buvo daugiausia žalias jaunimėlis, kaimiečių sūnūs, pašaukti širdies balso. Sąmoningai pasirinkę žūti už tėvynę, Vilnių, už tėvus, brolius, seseris ir už laisvę. Ir kai ji ateis, ten, už jūrų marių, jau bus subrendęs šviesiausiasis mūsų diplomatas Stasys Lozoraitis, tarsi kokį smuiką stygavęs Lietuvą po Kovo 11-osios, aišku, kartu su profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Apie tuodu vyru reikėjo burtis visiems lietuviams ir už Atlanto, ir Lietuvoje. Dabar jau būtume triumfavę! Bet vienas mirė. Antras gyvas laidojamas, šmeižtais ir įvairiausiais būdais nuteikinėjant prieš jį silpnadvasę Lietuvos dalį, vis laikėsi. Kaip partizanai okupuotoje Lietuvoje laikėsi daugiau nei dešimt metų, taip ir mes, atkūrę nepriklausomybę, kurį laiką jautėmės laisvi. Bet pastarieji metai pilni neaiškaus košmaro, pjudymo, ardymo, draskymo.
Partizanai nuo 1945 metų laukė iš Vakarų konkrečių žingsnių; dabar Vakarai, ypač Amerika, nuolaidžiaudama Sibiro meškai, matyt, užbėgs ant pilko arabų vilko. Aišku, jei nematys lietuvių, latvių, estų, tik dairysis į arabų teroristus. Manipuliuoti mažomis tautomis niekam neleista. Kur girdėta: čečėnų tauta smaugiama, o Amerika ir pasaulio didžiosios organizacijos tarsi aklos ar kaip vandens į burną prisigėrusios tyli!
Reikia vėl užsidegti mums patiems. Ir Amerikai atsimerkti, nes mums ir vėl teks belstis į Baltųjų rūmų duris. JAV jau žino, kad per šiuos penkiolika metų Lietuvoje užaugo naujas baubas oligarchija. Tai tikra Rytų slaptųjų tarnybų bomba. Pabuskite anapus vandenyno, LF bičiuliai, ir tegul jūsų žygį tęsia jaunimas Lietuvoje. Belskimės į laisvojo pasaulio sąžinę, nes mus prigirdys svetimoje naftoje, nutrenks sava elektra, užnuodys svetimomis dujomis ir, primaitinę importuotais narkotikais, džiaugsis įvykusia saviokupacija. Pakilkite, Lietuvos fronto bičiuliai, ir žadinkite fiziškai ir dvasiškai sekinamą Lietuvą. Ana Nepriklausoma Lietuva, puoselėta jūsų, apginta mūsų, geriausias laisvos tautos pavyzdys, dabar, deja, lyg koks simbolis pusiau laisvai tautai. Laisvė atėjo, bet kur žadėta demokratija?
Buvo laikas, kai beveik kiekvienas lietuvis kartojo: Mes be Vilniaus nenurimsim! Dabar turėtų kartoti: mes su Vilnium be tikrosios laisvės irgi nenurimsim! Dabar visiems būtų neprošal domėtis tėvynės istorija ir ypač Vilniaus likimu. 1919 metais, kai trispalvei nebuvo leista nuolat plaktis Gedimino pilies bokšte, Vilnius ėjo iš rankų į rankas ir tik mūsų sumanių valstybininkų, karvedžių ir savanorių pastangomis buvo atkovotas.
Tada, 1917 m. rugsėjo 18 d., nors vokiečiai draudė, į Vilnių iš visos Lietuvos suvažiavo 214 asmenų ir surengė Vilniaus konferenciją. Konferencijos pirmininku išrinktas J.Basanavičius. Buvo reikalauta nepriklausomybės, demokratijos, etnografinių sienų, svarstoma dėl Konstitucijos ir santykių su kitomis valstybėmis. Konferencijoje buvo išrinkta 20 asmenų taryba ir jos pirmininku tapo A.Smetona. Sujuda lietuviai Šveicarijoje, Amerikoje ir kitose šalyse. Atsitiesti, susiburti, vienytis ir galų gale ugdyti laisvės viltį.
Pagaliau per Europą nuskambėjus lietuvių balsui dėl savo nepriklausomybės, Vokietijos kancleris Hertlingas 1917 m. gruodžio 1 d. priima Lietuvos tarybos delegaciją. O gruodžio 11 dieną Taryba pareiškė savo atsiskyrimą nuo Rusijos ir savo valstybės atkūrimą su sostine Vilniumi. Aišku, norėdami to pasiekti, lietuviai gudravo ir nuolaidžiavo vokiečiams. Reichstagas reikalavo, kad Lietuva įeitų į federaciją su Vokietija, susiedama militaristine ir ekonomine konvencija su vokiečiais. Bet vokiečiai savo pažadų nevykdė: okupacijos nešvelnino, spaudos laisvės nesuteikė. Galiausiai 1918 m. vasario 16 d. Taryba ryžosi atgaivinti savo vienybę nauju savarankišku pareiškimu, kuris ir tapo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktu. Vilniaus konferencijoje išrinktos Tarybos nutarimą pasirašė 20 Tarybos narių, tarp jų J.Basanavičius ir A.Smetona.
Nebuvo lengva susitarti ir paskelbti nepriklausomybę, bet dar sunkiau buvo ją įtvirtinti ir apsiginti nuo bolševikų, bermontininkų ir lenkų. Tuo metu valdžia Lietuvoje buvo vokiečių kareivių tarybų rankose. Rusijos raginami, Vilniuje organizuojasi ir komunistai. Vietiniai lenkai kviečia Lenkijos Regentų tarybą užimti Lietuvą. Nėra ginklų, nėra pinigų. Kuriamos milicija ir policija. Reikia imti paskolą. Iš ko? Ogi iš Vokietijos, nes tik ji tebuvo pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę. Traukiantis vokiečių kariuomenei iš Rusijos gilumos, jai iš paskos ir Rusijos komunistai veržiasi į Lietuvą. Reikia savos kariuomenės, nes pavojus visai arti. Ją ėmėsi kurti karininkai lietuviai, tarnavę caro kariuomenėje. Važiavo per Lietuvą ir steigė vadinamuosius partizanų būrius. Iš jų vėliau formavosi atskiros kariuomenės dalys. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės gimtadienis 1918 m. lapkričio 23 d.
Po Vasario 16-osios turėjome narsią, tvarkingą ir drausmingą kariuomenę. Karininkas buvo visiems pavyzdys. Kariuomenė greitai tobulėjo, augo karių meistriškumas. Kad dabar turime tokią kariuomenę tai buvusio kariuomenės vado generolo majoro Jono Kronkaičio nuopelnas. Jis, pasikvietęs gerus pagalbininkus, žymius karybos specialistus A.Garsį, R.Kilikauską, A.Pocių, Č.Jezerską, E.Simanaitį ir daug kitų, per gana trumpą laiką įrodė NATO, kad lietuviai yra gabūs, ištvermingi ir orūs kariai.
Nepaisant visų nesėkmių, kurias per penkiolika nepriklausomybės metų patyrėme, galime giedoti, anot buvusio KAM ministro pavaduotojo Edmundo Simanaičio:
Sugiedokim giesmę žolei,
sugiedokim laukui, medžiui, paukščiui,
sugiedokim Kryžiui, Vyčiui, Dangui,
sugiedokim sau.
Nes nesikartos tų metų sakmės,
nes nebus vėl tų pačių klaidų.
Bus jau kitos
gal tamsesnės,
kaip naktis, kuri praėjo,
gal šviesesnės,
kaip diena, kuri atėjo.
Užgiedokim sau!
(eil. Sugiedokim sau. 1999 m.)
© 2005 "XXI amžius"
|