| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
Ar įveiksime moralinę pelkę? Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
Prieš septyniolika metų birželio mėnesį važiavau į Sibiro tremtį. Galėjau ir nevažiuoti. Tuometinė LTSR prokuratūra pasiūlė parašyti kuklų prašymą pažadą ateityje neužsiimti vadinamąja antisovietine veikla ir pažadėjo laisvę. Buvau įsitikinęs, kad tai darydamas išduosiu tiesą, Tėvynę ir Bažnyčią, todėl prisiėmiau tremtinio dalią. Toje tremtyje pasitikau Lietuvos Atgimimą. Anuomet, žvelgiant į Lietuvą iš Sibiro, ji atrodė nuostabiai graži ir brangi. Su tolima, bet širdžiai artima Tėvyne būčiau galėjęs sugretinti tik motiną. Dabar Tėvynė yra ne mažiau brangi, tačiau širdis pilna nerimo. Tikriausiai ne tik mano, bet visų tremtinių bei geros valios tautiečių. Keista savijauta tarsi stovėtum prie sunkiai sergančios motinos, nežinodamas, kaip jai padėti. Tarsi nematoma demono ranka Tėvynėje būtų sujaukusi viską: protus, širdis, moralę, žmonių svajones ir Lietuvos ateities viziją. Lietuvos vaikai, perėję gulagus ir Sibirą, šiandien ne tiek kenčia dėl asmeninių netekčių, prarastos sveikatos, sugriautų sodybų ar valstybės dėmesio stokos, kiek dėl draskomos, alinamos ir į moralinę bedugnę stumiamos Tėvynės. Šią valandą nesinori dejuoti ar ką nors kaltinti: šimtus kartų esu kalbėjęs, kad Lietuvai reikia ne verkšlentojų, bet darbininkų, nebijančių darbo naštos ir prakaito. Tai tiesa, bet kaip pradėti Lietuvos ateities statybą, jei nėra pamatų, jei aplinkui, kur akys užmato nuo prasigėrusio kaimiečio lūšnos iki Seimo ir Vyriausybės rūmų driekiasi moralinė pelkė. Daug amžių Lietuva vadovavosi Dekalogu; jis buvo mūsų partizanų, kalinių ir tremtinių sąžinėse, ir tuomet visiems viskas buvo aišku, kur niekšybė, o kur didvyriškumas. Šiandien Dekalogą bandoma pakeisti žiniasklaidos apklausomis; girdi, visuomenė turi nuspręsti, kas moralu ir kas ne, ką liaupsinti, o ką pasmerkti. Tarsi niekas nežinotų, kad visuomenės nuomonę galima formuoti, reikia tik pinigų. Kas amžiais buvo nuodėmė ir gėda, dabar tampa vos ne mados viršūne, kuria žavėtis raginamas mūsų jaunimas. Kartais ateina mintis: o gal Sibire buvo daugiau laisvės? Bent jau aiškiai buvo suvokiama, kas yra laisvė. O dabar tvyro kažkoks laisvės pakaitalas, pasak popiežiaus Benedikto XVI, pseudolaisvė, kuri uždeda nematomas grandines. Argi laisvės reikia tik tam, kad skriaustum silpnesnį, terštum aplinką, niekintum Tėvynę? Ar ne laisvės išniekinimas, kai valdžios vyrai nežino, į kokį lygį turi būti iškelta moralumo kartelė, kai apgaulė garsiai pavadinama gudrumu? Nelemtų pavyzdžių prisižiūrėjusi, Lietuvos nelaimei, auga pinigus garbinanti karta, besišaipanti iš meilės Tėvynei ir iš tų, kurie už ją kentėjo. Kam bus reikalingi Valdovų rūmai, jeigu mumyse tūnos vergas, trokštantis duonos ir žaidimų, tačiau nesuprantantis, kas yra garbė ir sąžinė? Šiandienėje Lietuvoje kasdien su skausmu stebiu žmones, besigrumiančius dėl pinigų, žemės sklypų ir sotaus gyvenimo. Ant šito Mamonos altoriaus paaukojama viskas, kas šimtmečiais buvo brangu lietuvio širdžiai. Ko tuomet vertas žmogaus gyvenimas? Prieš šimtą dvidešimt metų rusai klasta suėmė ir pakorė 74-erių metų čečėnų pasipriešinimo kovos lyderį Umą Dujevą. Jam su virve ant kaklo laukiant mirties, vienas vietinis išdavikas kalbėjo: Kam tu kovojai už laisvę, juk žinojai, kad rusai galingesni? Štai tu mirsi, o aš gyvensiu. U.Dujevas jam atsakė: Aš tai mirsiu pakankamai pagyvenęs laisvėje, nes visą gyvenimą tarnavau Dievui ir savo tautai. O ką tu nuveiksi per likusį niekingą gyvenimą? Dar suvalgysi vieną didelį maišą kukurūzų ir užpildysi vieną tualeto duobę. Lietuvą branginusių kalinių ir tremtinių vardu linkiu tautiečiams Seime ir Vyriausybėje, universitetuose ir mokyklose, miestuose ir kaimuose prisiminti to žilagalvio čečėno priešmirtinius žodžius. Jis mirė laisvas. Jis nenorėjo beprasmio, nors ir sotaus gyvenimo nelaisvėje. Tik tokie žmonės gali kurti ateitį. Taip pat ir Lietuvos ateitį. Kalba, pasakyta iškilmingame Seimo posėdyje
© 2005 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |