|
Reikia aiškios Seimo pozicijos dėl okupacijos
Būtų klaida, jeigu aš kalbėčiau tik apie Gedulo ir vilties dieną, kuri kalendoriuje šiandien žymima. Istorinis, moralinis, pilietinis reikšmės akcentas kur kas platesnis. Aš, netrukdydamas jūsų, telegrafiškai juos paminėsiu.
Praėjusiame XX amžiuje Lietuva patyrė penkias okupacijas: imperinės Rusijos, kaizerinės Vokietijos, Sovietų Sąjungos, nacistinės Vokietijos ir pasikartojusią sovietų. Tai du trečdaliai. Pasak jau tragiškai žuvusio profesoriaus Vytauto Kubiliaus, tai buvo didžiausias tautos moralinis išbandymas nevilties lauke.
Viskas prasidėjo, kaip žinome, Stalino ir Hitlerio suokalbiu 1939 metų rugpjūtį, kai buvo pasirašyti slapti protokolai su vėlesniais patikslinimais ir buvo pasidalytos Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijos. Tada ir buvo suplanuota Antrojo pasaulinio karo pradžia. Faktai yra atkaklūs. Juos galima neigti, galima neminėti, galima dar ką nors, bet neįmanoma jų nuginčyti. Juos galima tik kitaip traktuoti.
1939-ųjų rugsėjį Vermachtas ir Raudonoji armija įsiveržė į Lenkiją ir okupavo ją tiksliai pagal agresijos suokalbį. O jau 1939 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Brastoje (Brest Litovske) įvyko pirmasis Antrojo pasaulinio karo Pergalės paradas, kuris šių metų gegužės 8, nei 9 dienomis nebuvo minimas.
Priminsiu. Vokiečių tankų kariuomenės generolas, garsusis Hansas Guderianas ir sovietų tankų kariuomenės vienas vadų Semionas Moisejevičius Krivošejinas priėmė tą paradą. Tai buvo bendras pergalės paradas šiame kare.
1939 metų lapkritį antrasis susitarimo aktas. Tada Sovietų Sąjunga užpuolė Suomiją. Jos nukariauti nepavyksta dėl didvyriško tautos pasipriešinimo.
1940 metų birželį okupuota, vėliau aneksuota Lietuva, Latvija ir Estija. Užgrobtose teritorijose, jokia naujiena, buvo vykdoma aktyvi, intensyvi imperinė kolonijinė politika: smurtas, represijos, genocido akcijos. Aš jau apie juos neminėsiu. Abu režimai grindė genocido politiką pseudomokslinėmis ideologijomis, ir tai yra baisu. Mes šiandien to pamiršti neturime.
Vokietijos naciai vykdo savo nusikalstamą politiką remdamiesi rasiniais požymiais, naikina žydus, čigonus. Sovietijos komunistai pagal klasinį požymį, nors buvo ir rasinis. Totaliai buvo ištremti Krymo totoriai, kalmukai, karačajai, balkarai, čečėnai, ingušai. Šiandien ši diena yra platesnio skambesio. Mes negalime pamiršti ir kitų tautų praradimų. 1941-1953 metais, kaip rodo statistika, buvo 35 trėmimai (130 tūkst. gyventojų). Mūsų tautai tai didelis nuostolis.
1941 metų birželio mėnesį susirėmė buvę suokalbininkai Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Tačiau tarptautinė teisė vieno okupacinio režimo pakeitimo kitu nelaiko išvadavimu. Rusų okupacija buvo pakeista nacių okupacija, ir mes šiandien turime tai pripažinti kaip graudų faktą.
Drįsčiau priminti dar vieną skaudų mūsų istorijos atvejį, kada demoralizuota šalies vyriausybė 1940 metais nepajėgė priimti mažiausios blogybės sprendimo. Buvo pasitraukta neinformavus tautos apie vykstančią demagogiją ir šantažą grasinant karine jėga ir nebuvo padaryta tai, kas buvo būtina. Būtina buvo padaryti štai ką: kad būsimoji okupacija neliktų nepažymėta agresijos aktu, kad būtų sukurta minimali egzilinė tremties vyriausybė. Beje, kruvinojo Sausio dienomis, tą mes visi puikiai pamename, ši klaida nebuvo pakartota. Aš labai aukštai vertinu tai.
Šiandien negalime pamiršti ir to, kas įvyko birželio 21 dieną, karui prasidėjus: birželio 22 dieną sukilimas ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimas. Ji nebuvo pripažinta. Buvo laikomasi 1939 metų suokalbio. Tai baisu!
Partizaninis kartas, trukęs 10 metų, įrodė, kad atgauti ir apginti Lietuvos nepriklausomybę bandoma, bet neįmanoma. Atlanto chartos teiginiai ilgą laiką palaikė kovotojų dvasią, kuri palengva silpo. Ta viltis dingo.
Šis faktas šiandien skamba kaip skaudus pasididžiavimas. Kovose žuvo ir genocido akcijose buvo sunaikinta antrosios Respublikos pirmajame dešimtmetyje gimusių vyrų karta.
Turime prisiminti ir tą faktą, kad Lietuvos gyventojai, vyrai, buvo priversti kariauti ir vieno, ir kito okupanto kariuomenės daliniuose, nes abiejose fronto pusėse stovėjo armijos tų šalių, kurios buvo okupavusios Lietuvą, ir sutartinai neigė jos teisę atkurti nepriklausomybę. Tačiau didžiuma Lietuvos žmonių niekada neprarado antrosios Respublikos metais sukurtos pilietinės savimonės, kuri visa jėga subangavo ir pasireiškė atgimimo periodu.
Tarptautinės teisės eksperto Daliaus Žalimo nuomone, nepaisant Rusijos valdžios atstovų ir jų teisininkų tvirtinimo, esą Lietuva 1940 metais nebuvo okupuota, dokumentai liudija, kad visa tai reikia vertinti kaip agresiją: įsiveržimas į šalį ginkluotomis pajėgomis yra agresija.
Taigi sovietų okupacijos metinių minėjimas, atsižvelgiant į dabartinę geopolitinę padėtį, suponuoja aiškų imperatyvą. Drįstu teigti kreipdamasis į Seimo narius, kad Seimas turėtų aiškiai išreikšti savo poziciją dėl Rusijos oficialių pareigūnų viešai skelbiamų Lietuvos valstybę niekinančių, žeminančių pareiškimų ir nuomonių apie Lietuvos okupaciją bei jos metu padarytos žalos atlyginimą. Manau, kad toks žingsnis yra dar raginamas Europos Parlamento ir Jungtinių Amerikos Valstijų Kongreso rezoliucijų. Nereaguoti į jas adekvačiai, mano galva, kaip piliečio, būtų klaida.
Tuo Seimas parodytų pagarbą totalitarinių režimų aukoms, kovotojams prieš raudonąjį, rudąjį totalitarizmą, o Lietuvos kariai savanoriai, laisvės kovų dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai, nukentėjusieji nuo okupacinių režimų tokį žingsnį sveikintų ir palaikytų.
Jie viliasi, kad garbusis Seimas sukaups pakankamai politinės valios tokiam žingsniui. Visi mes Aukščiausiojo valia turime vieną Tėvynę, kurios vardas Lietuva. Tai įpareigoja vilties dėmeniui suteikti pirmumą Teisingumas turi būti atkurtas.
Edmundas Simanaitis
© 2005 "XXI amžius"
|