|
Jis norėjo būti kunigu, bet buvo nušautas rusų kareivių
Stasys Dailidėnas gimė 1923 metais Šapio kaime, Raguvos valsčiuje. Vėliau tėvai išmainė žemę, ir šeima išvyko gyventi į Šovenių kaimą Kavarsko valsčiuje. Stasys Anykščiuose baigė šešias klases, paskui perėjo mokytis į Raguvėlę. Mokėsi vien penketais. Artimiesiems sakydavo, kad norėtų studijuoti teologiją, būti kunigu.
Kai mokėsi Anykščiuose, kiekvieną rytą eidavo į bažnyčią. 1944 m. liepos 18 d., atostogų metu, Stasys su broliu Vytautu buvo bažnyčioje. Išėję iš jos pamatė vokiečius, kurie gaudė jaunus vyrus. Stasys su broliu ėjo prie dvaro pasiskinti liepų žiedų. Čia juos pagavo vokiečiai ir išvežė kasti apkasų. Trečią dieną nuvežė į Kavarską, iš kur Stasiui pavyko pabėgti ir jis miškais, laukais atėjo į Šapio kaimą, pas dėdę Motiejų Dailidėną. Čia jam besislapstant, Lietuvą užėmė sovietų kariuomenė. Kadangi jau buvo 21-erių, bijodamas, kad rusai nepaimtų į kariuomenę, slapstėsi dėdės namuose. Tėvai kaimynams sakydavo, kad jį paėmė vokiečiai, ir nieko nežino, kur yra sūnus. Dėdės namuose už krosnies Stasys įsirengė slėptuvę. Dieną jis dirbdavo, o kai pamatydavo enkavėdistus, lįsdavo slėptuvėn. Šapio kaime gyveno kitas jo dėdė ir trys pusseserės. Šios, pamačiusios rusus ar skrebus, atbėgdavo pasakyti. Stasys savarankiškai mokėsi, norėjo baigti gimnaziją. Dėdė jį nuvesdavo pas Petrauską, kuris atvažiuodavo iš Kauno į Levaniškių kaimą pas uošvius ir atveždavo Stasiui pamokų užduotis. Pusseserės naktimis eidavo jų paimti. Gražus vyras buvo, teisingas, nesišaipė, neapkalbėjo nieko, - prisimena pusseserė Elena.
Vakarais Stasys eidavo į Šapio kaimo kapinaites pasimelsti. Netoli kapų gyveno neturtinga moteris, kuri neturėdavo malkų. Kapinėse būdavo nugriuvusių kryžių. Moteris parsinešdavo jų kūrenti. Kartą nueina Stasys į kapines, žiūri, nebėra trijų kryžių. Atėjęs pas dėdę, sako: Dėde, pavogė kryžius nuo kapų. Visi nuskubėjo pažiūrėti. Nebėra, reikia ieškoti. Dėdė eidavo dirbti pas tą moterį. Nuėjo rytą, žiūri tie kryžiai suguldyti. Vakare ateina Stasys: Dėde, ar radai kryžius? - Radau, - atsakė dėdė. Naktį keli vyrai nuėjo į moters kiemą, paėmė kryžius, nunešė į kapines, pataisė kiek ir pastatė. Moteris tylėjo.
Pusseserės eidavo į Traupio bažnyčią, ten susitikdavo Stasio tėvus, papasakodavo apie jį. 1945 metų vasarą jis paprašė pusseserių, kad šios pasakytų tėvams, jog nori grįžti namo, mat buvo nusprendęs eiti registruotis: reikėjo važiuoti laikyti egzaminų. Kitą sekmadienį tėvas, grįždamas iš bažnyčios, užsuko pas brolį. Sutemus įdėjo į vežimą šieno, paguldė Stasį ir išvažiavo. Pavažiavus kiek už Traupio, sustabdė enkavėdistai. Tėvas pasakė, kad veža dukrą į ligoninę, ir šie nekratė. Sėkmingai parvažiavo į namus.
Stasys nuvažiavo į Ukmergę tartis dėl egzaminų. Ten pasakė, kad reikia užsiregistruoti. Buvo šienapjūtė. Šeima nusprendė, kad kai pabaigs šienauti, jis eis registruotis. Liepos 9 dieną lijo lietus, girdėjosi šūviai maždaug už dviejų kilometrų. Stasio širdyje kilo nerimas. Visi namiškiai susėdo valgyti pietų ir tada pamatė kareivius, ateinančius į sodybą. Tėvai liepė Stasiui lipti į palėpę.
Tą dieną rusų kareiviai vaikščiojo po kaimus ir klausinėjo, ar nėra besislapstančiųjų nuo armijos. Kaimynas Snieška pasakė, kad slapstosi S.Dailidėnas. Kareiviai atėjo į trobą ir klausia: Stasys namuose?. Tėvai pasakė, kad užlipo į palėpę lašinių atsipjauti. Tada kareivis palipo ant kopėčių ir iš karto šovė į Stasį, nors jis ėjo iškėlęs rankas pasiduoti. Kareiviai nušautą Stasį išnešė į kiemą, jam iš gerklės bėgo kraujas. Tėvas atvedė arklį, kaimynas Snieška nuvežė iki mašinos. Kūną įkėlė į mašiną ir išvežė į Raguvą. Tėvams ir broliams kareiviai prisakė niekur neiti iš namų visą savaitę.
Stasys močiutės knygoje buvo susiradęs giesmę Tave, Dieve, garbinam, ją išsirašė ir visada nešiodavosi kišenėje. Kai jį nušovė, broliai, užlipę į palėpę, rado nukritusį lapelį su giesme, aplaistytą krauju.
Pusseserės, gyvenusios Šapio kaime, tą dieną matė, kaip dvidešimt šešios mašinos, pilnos dainuojančių kareivių, nuvažiavo į Raguvą. Tai po kruvinos puotos važiuoja, - kalbėjo jos.
Kitos dienos rytą tekėjo nepaprastai raudona saulė. Pusseserės, vos nubudusios, išgirdo kieme verkiant dėdę ir tetą. Nuskubėjusios paklausė: Kas atsitiko? Pasakė, kad Stasiuką nušovė.
Tėvai kartu su dėde važiavo į Raguvą prašyti, kad leistų palaidoti sūnų. Tardytoja Golubkova pasakė: Niekada nėra buvę, kad pasidavusįjį nušautų. Tėvai atsivežė kaimynus, kurie paliudijo, kad namuose nušovė. Tardytoja jau lyg žadėjo atiduoti, bet tuo metu atvažiavo kitų nušautųjų šeimos. Golubkova tik trenkė kumščiu į stalą: Banditų šeimos, išeikite.
Visi nušautieji buvo išniekinti Raguvoje, ant grindinio. Stasys visada kišenėje nešiodavosi rožinį. Kai gulėjo išniekintas, buvo pažabotas rožiniu.
Paskui juos užkasė raiste, už Raguvos miestelio. Kūnai buvo užkasti negiliai. Kai statant sūrių gamyklą stūmė žemes, ir jų kaulus nustūmė, kaukoles rusai nuspyrė į Nevėžį.
Prasidėjus atgimimui artimieji toje vietoje pastatė paminklą. Ant paminklo užrašytos visų nušautųjų pavardės:
Bronius Semėnas 1928, Stasys Dailidėnas 1923, Kazimieras
Stankelis 1890, Andrius Abraškevičius 1905, Antanas Vaičiulis 1918
1945 m. liepos 9 d. Pagal Stasio Dailidėno sesers Anelės Jusienės
ir pusseserės Elenos Janulienės
pasakojimus užrašė kraštotyrininkė
Audronė ASTRAUSKAITĖ
© 2005 "XXI amžius"
|