|
Kam to reikia?
Prisimenu, prieškario Lietuvoje žurnale Jaunoji karta skaičiau, rodos, Palemono poemą Baltas žirgas. Ten yra tokie žodžiai: Galingesnis nuolat tyko /Silpną nugalėti/Ir jo laisvei, ir jo laimei/Leteną uždėti. Kam to galingiesiems reikia? Kodėl taip daro? Matyt, nori, nugalėję silpnesnį, patys jo vietoje įsikurti, pasidaryti dar galingesni. Tokius tikslus turėjo vokiečiai, naikindami prūsus ir kitas lietuvių gentis. Tą patį darė lenkai, rusai, švedai. Jų padaugėjo, lietuvių ir jų žemių sumažėjo. Aš vis atsimenu, kaip 1989 metų vasarą lietuvių grupė vyko į Komiją ieškoti lietuvių tremtinių pėdsakų. Suradome. Mane stebino komių pasakojimas apie save. Anksčiau komiai buvo darbšti, dora tauta. Vyrai geri kariai, medžiotojai. Šiandien jie degradavę, nykstantys. Daug komių nemoka savo kalbos, praradę savo kultūrą. Daug turėjo įtakos čia apgyvendinti katorgininkai.
Vienas komis pasakojo, kad su žmona savo kalba šneka, kai vaikai miega, o su vaikais kalba rusiškai. Mes taip išauklėti, įtikinti, sakė jis, jog mums geriau, garbingiau būti rusais, o ne komiais, nes rusai kultūringesni, komiai atsilikę. Komiu būti gėda. Užaugę vaikai, jei norės, išmoks senelių kalbą, nes aš ją nelabai moku. Nenorės bus rusai. Kas gi nori būti paniekintas? Atsiradus galimybei, stengiamės tokie nebūti. Rusai atnešė girtavimą, tinginiavimą, savo vertės praradimą. Iš mūsų juokiasi, žemina, sako, mes atsilikę, nekultūringi, laukiniai. Nenorime tokie būti, todėl užmiršome savo kalbą, kultūrą, kalbame rusiškai, o iš nevilties, kaip ir rusai, geriame, tinginiaujame, kombinuojame...
Ar ne taip elgėsi lenkai su lietuviais? Mano tėviškėje (Akmenų k., Trakų aps.) iš pavardžių galima spręsti, jog ten gyvena sulenkėję lietuviai. 1947 metais viena to kaimo moteris man lenkiškai pasakė, jog pažino mano tėvą, lenkiškai mokėjusį, išgyrė, tik jis kapskai padarė: Nors buvo turtingas, bet vedė neturtingą, ir dar lietuvaitę. Man patarė išmokti lenkiškai ir lietuviškai nekalbėti. O ką rodo lenkų kareivių elgesys mūsų krašte Pirmojo pasaulinio karo metu: atėję į lietuvių namus, radę vaikų, sustatydavo juos prie sienos ir suolu sutraiškydavo. Per dvarus, bažnyčią niekino, lenkino lietuvius, tikindami, kad Dievas lietuviškai, prasčiokiškai nesupranta. Nemokytas, tikintis žmogus patikėdavo ir lenkėjo, ypač mišriose šeimose.
Klausydamas tuomet komio pasakojimo, prisiminiau poeto J.Marcinkevičiaus eilėraštį: Dangau, tu net vabzdžiui menkam /pabėrei būties burtų /tai kam tada reikia kam,/ kad mūsų nebūtų? Taigi kam reikia, kad laisvųjų respublikų sąjungoj amžiams, didžiosios Rusios sukurtoj nebūtų komių, čečėnų, kitų tautų, tautelių, o Lietuva būtų be lietuvių? Turbūt tam, kad Rusija jų vietoje iškiltų, įsigalėtų, užvaldytų.
Tuomet iš Vorkutos atskridome Maskvon. Saulėtas, gražus sekmadienio vidurdienis. Čia susitikome su lietuviais buriuotojais, grįžtančiais iš JAV, Audros kapitonu Ignu Miniotu. Prie jų laukti lėktuvų Lietuvon prisidėjome ir mes. Net penki reisai buvo atšaukti, nes iš Lietuvos neatskrido lėktuvai. Vis pranešdavo, kad ten neliotnaja pagoda. Išskridome tik paryčiui. Vilniuje sužinojome, kad vakar čia buvo gražus oras. Mūsų spėliojimas pasitvirtino: matyt, bijojo gražaus lietuviško buriuotojų sutikimo. Neduok Dieve, jei sutinkantieji pareikalautų Lietuvai laisvės. Siaubas!
Prisimenu, apie 1987 ar 1988 metus vieną ankstų sekmadienio rytą ėjau iš Panevėžio autobusų stoties į miestą. Ant aikštelės asfalto pamačiau baltais aliejiniais dažais užrašyta: Laisvę Lietuvai! Džiugu, bet sustoti bijojau. Kai po 2-3 val. grįžau į stotį, tas užrašas jau buvo užpiltas cemento skiediniu. Kam reikėjo slėpti žodžius, jei sovietinė Lietuva tikrai yra laisva ir laiminga? Laisvųjų respublikų sąjungoje, sukurtoje Rusijos, nebuvo laisvės, buvo siekiama palengva Lietuvą ir kitas sąjungines respublikas surusinti. Jau darželinukus mokė rusiškai, kad jiems lietuvių kalba nebūtų gimtoji, neprisirištų, nepamiltų jos, kad vėliau lengviau būtų galima ją išrauti iš lūpų ir širdies, o jos vieton įgrūsti pačią gražiausią, reikšmingiausią Lenino kalbą.
Mane vienas rusas, atvykęs iš Šiaurės, įtikinėjo, kad Kristus buvo rusas ir rusiškai kalbėjo. Lenkai, norėdami sulenkinti Lietuvą, teigė, kad Dievas lietuviškai nesupranta, tik lenkiškai. Tokia realybė...
Deja, blogi kėslai, nors buvo dangstomi gražiausiais, kilniausiais šūkiais, išaiškėjo. Melas pralaimėjo, neteisybė žlugo, ir šiandien Lietuva jau 15 metų laisva, nepriklausoma, tik dar joje daug kenkimo, klastos, melo, bet, tikiu, jų nebus, ir Lietuvoje bus gera, miela, įdomu gyventi, dirbti. Ji vis gražės. Tik reikia būti doriems, mylėti nepriklausomą, laisvą savo Tėvynę ir visiems vieningai dirbti jos gerovei. Tuomet ir Dievas mums daugiau padės, o pasaulis stebėsis ir žavėsis mūsų sugebėjimais gerai dirbti, draugiškai ir gražiai gyventi bei rodyti pavyzdį kitiems, kaip viso to pasiekti.
Vincas STEPONAVIČIUS
Krekenava, Panevėžio rajonas
© 2005 "XXI amžius"
|