|
Dvasia, nenusilenkusi smurtui
Kun. Robertas GRIGAS
Šiandien meldžiamės už žuvusius ir gyvus Lietuvos pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvius, už jų šeimų narius, artimuosius ir rėmėjus. Ypatingai prisimename 1946 m. sausio 11 d. žuvusį partizaną Juozą Marazą-Žaibą ir Pietų Lietuvos partizanų vadą plk. Juozą Vitkų-Kazimieraitį. Žaibo žuvimo vietai Kibyšių kaime ir Kazimieraičio paskutinei vadavietei atminti Liepiškių kaime, Prano Aleksonio sodyboje, po šv. Mišių bus pašventinti paminklai.
Gera žvelgti į jūsų, čia susirinkusių anų kovotojų bendražygių ir bendraminčių, veidus juose atrandi tą pačią išsaugoto žmogiškojo orumo, ištikimybės laisvei, Tėvynei ir priesaikai šviesą, kokia spindi iš tų suglamžytų, nublukusių juodai baltų nuotraukų, iki mūsų atnešusių partizanų atvaizdus. Gerbiame šiuos žmones ne dėl karo ne karą juose gerbiame, kuris visada yra nelaimė, visada susijęs su savųjų ir priešų, atseit kitų žmonių mirtimi. Gerbiame juose tai, kad jie patys aukojosi ėjo mirti, rinkosi mirtį priešindamiesi neteisybei ir nežmoniškumui. Niekas neturi didesnės meilės, kaip tas, kuris gyvybę už draugus atiduoda, ataidi iki mūsų Kristaus žodžiai. Jie atidavė gyvybę už draugus ir tie draugai buvo Lietuva, ir laisvos tautos ateities kartos tai yra, ir mes.
Minint žuvusius laisvės gynėjus ir apmąstant Lietuvos tuometinės būsenos dramatizmą, visišką politinę vienatvę ir pasaulio išdavikišką laikyseną, negali neiškilti stebėtinai tiksli analogija su šiandienine Čečėnija. Kitas tikėjimas, kita kultūra, kita geografinė padėtis o visiškai, iki detalių tapati situacija, susidorojimo su tauta metodai, tas pats geopolitinis apleidimas... Prisimenu girdėtą čečėnų karių dainą (garso įrašą), kurios vieno posmo vertimas skambėtų taip:
Dvasia mūs, smurtui nepaklusus,
Išmoko laisvės kovoje...
Pagerbdami Lietuvos girių karių savanorių, laisvosios girių Lietuvos valstybės atminimą (paminklais, malda, knygomis dar geriau būtų jų meilės Tėvynei tąsa), mes pirmiausia pagerbiame tą jų dvasią, nenusilenkusią prievartai; dvasią, nepripažinusią brutalios fizinės jėgos savivalės ir jos sukurtos padėties teisėta. Šitoji partizanų dvasia, ir fiziškai juos sunaikinus, ir jų kūnus paniekinus pokarinių miestelių gatvėse ji jau tuomet laimėjo mums pergalę, pačią svarbiausiąją, moralinę pergalę, ir apgynė, įtvirtino Nepriklausomybę kaip svajonę, kaip ilgesį lietuvių sielose. Esu tvirtai įsitikinęs, neabejoju tai jų, žuvusiųjų, bet nekapituliavusiųjų prieš melą, prieš blogį, anuometinės pergalės dėka atėjo mūsų kartai ir 1990 m. kovo 11-osios, ir 1991 m. sausio 13-osios pergalė.
Dalyvaujant nūnai vykstančiuose partizanų palaikų perlaidojimuose, patriotiniuose renginiuose, dažnai tenka girdėti jūsų dainuojamas puikias dainas, kuriose su fotografiniu konkretumu ir tiesiog su religine, teologine gelme išsakomas tautos ir motinos, ieškančios paniekintų savo vaikų, rezistentų, nežinomų kapaviečių, taurus liūdesys, persmelktas ir jų aukos kilnumo bei prasmės nuovokos:
Prie tos balos, prie tos duobės,
Prie to durpyno, to žvyryno
Į vietą amžinos garbės,
Kurią vien budeliai težino...
Tremtinių chorų dainuojamose eilėse liudijamas istorinis faktas apie visiems mums žinomą okupantų nekrofiliją, apie pastangas kariauti ne vien su gyvaisiais, bet ir su žuvusiaisiais, neleidžiant jų kūnų artimiesiems palaidoti, sukišant juos slapta į pelkes, išvietes, žvyrduobes,- anuomet Lietuvoje, dabar Čečėnijoje, kaip rodo okupantų atsisakymas grąžinti šeimai nužudyto teisėto Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidento Aslano Maschadovo palaikus. Tai prieš šį nežmoniškumą, prieš šią juodą dvasinę tamsą, sąmoningai ar intuityviai ją atmesdami, mūsų rezistentai sukilo ir grūmėsi ne tik dėl Lietuvos Respublikos atstatymo, ne tik dėl tautos ir savitos jos kultūros.
Ir įžvelkime, kokią viltį dovanoja mums Apvaizda tie suniekinimo būdai, tos natūralaus pasibjaurėjimo vietos, kuriose prispaudėjai bei jų kolaborantai tikėjosi ne vien partizanų gyvybę atimti, bet ir jų atminimą sunaikinti, kiek įmanoma supurvinti šiandien iš tiesų tampa amžinos garbės vietomis. Nors dar daugybės NKVD teroro aukų kapavietes, kaip daina teisingai liudija, težino tik jų budeliai, represijų vykdytojai, ir atkurtoji mūsų Valstybė kol kas nepajėgia išgauti jų paslapčių, prie šių naujųjų laikų žinomų ar nujaučiamų milžinkapių dabar renkamės maldai, statome paminklus, puošiame juos gėlėmis ir vainikais. Visa savo tautos būtimi, pilietine sąžine suvokiame, kad tai ypatingos, ištikimųjų kūnais ir krauju pašventintos vietos. Ir taip paniekinimo vieta virsta garbės vieta juk tai kryžiaus metamorfozė! Senovės Romos imperijoje nieko gėdingesnio, bjauresnio nebuvo už prievartinės nusikaltėlių mirties įrankį kryžių. Nebuvo iki Kristaus... Po Jo atperkamosios Aukos ant šio patyčios įnagio, savanoriškai prisiimant neįsivaizduojamą kančią iš meilės žmogui iki laikų pabaigos kryžius liko vilties, gėrio triumfo, žmonijos išlaisvinimo simboliu visoms kartoms. Liko nepajudinamu prasmės švyturiu, kuomet siautėjančio chaoso jūroje gęsta visos žvaigždės... Todėl, pavesdami Dievo gailestingumui gyvuosius ir mirusius Tėvynės laisvės riterius, galime džiūgauti kilnios širdies džiaugsmu ir stiprinti save Dangaus ramybe: pikto galybės neturi tiek jėgos, kad įstengtų atimti asmens ar tautos orumą, paneigti laisvę, suniekinti tyrų siekimų įkvėptas aukas. Jos pasilieka su mumis, net savo žūtimi mus kviesdamos Gyvenimo ir Lietuvos kūrybai.
Pamokslas, pasakytas Liškiavos bažnyčioje liepos
2 dieną šv. Mišiose už žuvusius ir gyvus rezistentus
© 2005 "XXI amžius"
|