Vilkaviškio vyskupijoje Aleksoto dekanate
Vyskupas dalyvavo atlaiduose, teikė Sutvirtinimo
sakramentą
|
Pasitinkant vyskupą Juozą
Žemaitį, priekyje (iš kairės):
kan.Deimantas Brogys,
kan.Vytautas Vaičiūnas
ir kun.Jonas Baliūnas
|
|
Vyskupas Juozas Žemaitis
teikia Sutvirtinimo sakramentą
Autoriaus nuotraukos
|
Šlienava. Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo
bažnyčioje birželio 3 dieną vyko Švč.Mergelės Marijos Apsilankymo
atlaidai. Diena išaušo giedra, saulėta, be debesėlių, todėl ir žmonių
voros tarsi nepastebimai užpildė išdailintą bažnyčią, užtvindė gėlėmis
išdabintą šventorių. Šventiškai pasipuošę, besišypsantys šlienaviškiai,
klebonas garbės kanauninkas Vytautas Vaičiūnas, Aleksoto dekanas,
Aukštosios Panemunės klebonas garbės kanauninkas Deimantas Brogys,
Prienų klebonas kun. Jonas Baliūnas pasitiko Vilkaviškio vyskupą
emeritą Juozą Žemaitį, MIC. Šv. Mišių aukai vadovavo vyskupas J.Žemaitis.
Šlienavos klebonas kan. V.Vaičiūnas parapijos raporte vyskupui priminė,
kaip sunkiai šių apylinkių tikintieji statė koplytėlę siaučiant
1709-1713 metų marui. Jau po Antrojo pasaulinio karo, 1945 metais,
religinės bendruomenės vardu Petrokas sovietinei valdžiai pateikė
prašymą kurti religinę bendruomenę, bet leidimo negavo. Dabartinė
Šlienavos bažnyčia - iš dabartinių Kauno marių dugno iškelta Kampiškių
kaimo bažnyčia. Ją reikėjo iš pagrindų atnaujinti, nes ilgą laiką
buvo labai apleista, netiko ją vadinti šventove. Reikalai pakrypo
į gerąją pusę, kai šios bažnyčios klebonu tapo dabartinis kan. V.Vaičiūnas.
Jo dėka buvo organizuojamos talkos, savo darbu, patarimais prisidėjo
visos parapijos nariai. Šiuo metu visi, kurie atvyksta į atlaidus,
lankosi bažnyčioje, negali atsigėrėti sutvarkyta aplinka, gėlynais,
tarsi nauja švytinčia koplyčia, dailia tvora, juosiančia visą teritoriją.
Parapijiečiai žino - tai labai didelis jų parapijos klebono nuopelnas.
Per pamokslą vyskupas J.Žemaitis nuoširdžiai pasveikino kanauninką gimimo 75-mečio proga, primindamas, kad šios dienos atlaidai sutampa su Šlienavos bažnyčios tituliniu pavadinimu. Ganytojas sakė, kad tuo keliu, kuriuo ėjo Marija pas Elžbietą (apie 150 km), jam tekę važiuoti autobusu lankantis Šventojoje Žemėje. Tuo tarpu Švč. Mergelė Marija ėjo šį atstumą kelias paras pėsčiomis. Marijos, Dievo Motinos, vardas gerbiamas jau labai seniai Lietuvoje Šiluvoje, Pivašiūnuose, Žemaičių Kalvarijoje, Aušros Vartų koplyčioje. Ypač pagarsėjo Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas 1858 metais Prancūzijoje, Lurdo vietovėje, mergaitei Bernadetai. Ten teka stebuklingas vandens šaltinėlis. Nuo jo vandens pagijo tūkstančiai žmonių, buvę akli praregėjo, nebyliai prakalbo, pasveiko vėžio ligomis sergantys. Per metus čia apsilanko iki dviejų milijonų piligrimų. Šioje vietovėje, pasak vyskupo, dirba nuolatinė medikų komisija, kuri fiksuoja ir registruoja stebuklingus pagijimus. Vienas tokių pasveikimų jaunojo Ispanijos geležinkelininko Gargamo, sunkiai sužeisto per teroristinį aktą Madride. Šiam žmogui buvo atliktos kelios operacijos, bet skausmai nepraėjo. Dar blogiau - jį visą suparalyžiavo. Žmogus dvejus metus kentėjo didžiulius skausmus. Buvo nutarta nuvežti Gargamą į Lurdą. Ir čia įvyko stebuklas. Žmogus, gulėjęs neštuvuose, atneštas Lurde prie šaltinio, visų akivaizdoje pasveiko, pats pasikėlė nuo neštuvų, atsistojo ir pradėjo eiti. Medikų nuostabai nebuvo ribų. Jie sakė, kad šis žmogus neturėjo vilties pasveikti. Štai ką gali Dievo Motinos galia, pamokslo pabaigoje teigė vyskupas J.Žemaitis.
Po turiningo ganytojo pamokslo, laiminant Švenčiausiuoju Sakramentu, vyko vienas svarbiausių įvykių jaunųjų parapijiečių gyvenime - Sutvirtinimo sakramentą priėmė dvidešimt devyni merginos ir vaikinai. Vyskupas tėviškai, šiltai bendravo su jaunaisiais parapijiečiais. Šv. Mišių pabaigoje visi dalyvavusieji gavo ganytojo palaiminimą.
Po šv.Mišių vyskupas, kunigai, bažnytinio choro giedotojai, aktyvūs parapijiečiai bendravo, skaitė eiles. Vyskupas J.Žemaitis padeklamavo Maironio kūrybos eilėraščių, taip pat eilėraštį apie Maironį, rašytą sovietmečiu. Kan. V.Vaičiūnas sakė, kad Maironio kūryba, poezija lydi visą jo prasmingą kunigystės laikotarpį. Šlienavos parapijos žmonės dar ilgai nesiskirstė į namus, klausėsi poezijos posmų, džiaugėsi prasmingu pasibuvimu.
Kazimieras Dobkevičius
© 2005 "XXI amžius"
|